infa.lt

asociatyvi nuotrauka | ©infa.lt

Visas pasaulis kalba ir ilgai neužmirš popiežiaus Pranciškaus žodžių, pasakytų online susitikime rugpjūčio 25 Sankt-Peterburge rusų katalikams apie Rusiją kaip  didžios kultūros ir didelio žmogiškumo šalį.  Interpretacijų esama įvairiausių.

Plačiau apie tai neketinu dabar kalbėti, nebent užsiminsiu, kad čia galbūt nemažą vaidmenį vaidina popiežiaus reminiscensijos apie jėzuitų ordino likimą Rusijoje XVIII a. pab. – XIX a. pr., kai Rusija tapo  ordino veiklos centru.

Prie viso to daug prisidėjo Jekaterina II ir jos sūnus Pavlas I. Nemažai pasako ir tai, kad susitikimas vyko būtent toje pačioje bažnyčioje Nevos prospekte, kurią jėzuitams atidavė Pavlas I.

Beje, ne taip seniai ir pats popiežius, matydamas, kokią audrą pasaulyje sukėlė jo žodžiai, paaiškino savo mintį: esą jis turėjo galvoje tik  rusų kultūros turtingumą ir kvietė branginti šį palikimą.

Kaip čia neprisiminsi dabar makabriškai šiame kontekste skambančių vienos Lietuvos asmenybės pasakytų žodžių, jog lietuviai yra apnuodyti rusų kultūra?..

Aš norėjau paanalizuoti tik kai kurias mintis propatrijoje išspausdinto M. Parčiausko, lefebristų ideologijos atstovo, straipsnyje apie vad. Vatikano „Ostpolitik” (https://www.propatria.lt/2023/09/marius-parciauskas-pranciskus-tesia.html), kuriame jis, kritikuodamas Vatikano ir Rusijos ryšius, piktai vertina pačią stačiatikybę, stačiatikius išvadindamas „ne tik schizmatikais, bet ir eretikais”.

Nors mane nelabai nustebino agresyvus M. Parčiausko tonas, apverčiant visą istoriją ir teoriją aukštyn kojom. Kurį laiką ir man pačiai teko priklausyti Pijaus X brolijai (dėl ko iš esmės apgailestauju), tad visi Brolijos  politikos vingiai man daugmaž pažįstami.

Ikivatikaninės Katalikų bažnyčios (Katalikų „Tradicijos”) tikslas visada buvo atvertinėti kitatikius bet kokiomis priemonėmis: įtikinėjimais, dangiškųjų „gėrybių” pardavinėjimu už pinigus,  prievarta, kankinimais.

Pagrindiniai dalykai, dėl kurių nesutaria Rytų ir Vakarų Bažnyčios ir apie kuriuos kalba M. Parčiauskas (žr. skyrelį „Tūkstantmetis katalikų požiūris į Rytų schizmą”), yra neva stačiatikių atsiskyrimas, katalikų dogmos, priimtos po schizmos, kurių stačiatikybė nepripažįsta, liturginiai skirtumai, unitų klausimas ir kt.

Kas pirmiausia krinta į akis? Tai, jog Stačiatikių Bažnyčia, nepripažįstanti M. Parčiausko suminėtų ir daugybės  nesuminėtų „privalumų”, išsaugojo visą tikėjimo paveldą nepakitusį ir nesugraužtą erezijų, ko nepasakysi apie Katalikų bažnyčią, aprūpintą  pustrečiu šimtu „Dievo vietininkų”.

Pirmųjų amžių Bažnyčia popiežiaus kaip visos Bažnyčios galvos nepripažino, ir nė vienas visuotinis susirinkimas nesuteikė popiežiui tokios galios.

Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: ” …ir visa paklojo po Jo (t.y. Kristaus) kojomis, o Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo” (Ef 1, 22–23) .

Taigi Bažnyčios galva yra Kristus, o ne popiežius. Kaip vadovas popiežius tegali turėti tik garbės titulą, kaip buvo ankstyvosios krikščionybės epochoje.

Kas beliko iš dabartinės Katalikų modernistų bažnyčios, kuri sparčiai liejasi į darnų „vienos pasaulinės religijos” chorą? Religinė organizacija, atvira visoms erezijoms ir sektoms.

Kai aš pradėjau gilintis į stačiatikybę ir kai galų gale atsiverčiau, man užgniaužė kvapą ir krikščionybės autentiškumas Stačiatikių Bažnyčioje, ir Dievo artumas, gyvojo Kristaus pajauta bei poveikis tikinčiajam. Ten nėra tos uždangos, kuri slepia Dievą, nes ten veikia Šventoji Dvasia. Nerašau apie tai, kas man nepažįstama.

Kitas esminis  klausimas – kas nuo ko atsiskyrė? Nors žinant apverktiną Katalikų bažnyčios padėtį, toks klausimas net neturėtų kilti. Istorija tvirtina, jog nesutarimų (dogminiais, kanonų, liturgijos) klausimais tarp Rytų ir Vakarų krikščionių būta ir anksčiau kelis šimtmečius, kol  1054 liepos 16 įvyko oficialus atsiskyrimas.

Viena iš pagrindinių atsiskyrimo priežasčių tapo nesutarimas dėl to, kokią duoną vartoti Eucharistijoje – raugintą ar neraugintą.  Katalikai  kepa ostijas iš neraugintos, stačiatikiai vartoja raugintą, nes pats Kristus per Paskutinę Vakarienę pašventino ir valgė su mokiniais būtent  raugintą duoną (tokią  duoną vartojo ir pirmųjų amžių Bažnyčia).

Kas nori kritiškiau ir nuodugniau  pažvelgti į visą istoriją, tegu neapsiriboja vien katalikiškais šaltiniais ir interpretacijomis.

Dėl dogmų. Pirmuosiuose visuotiniuose susirinkimuose buvo priimti nutarimai nekeisti Tikėjimo simbolio, ką stačiatikiai ir išlaikė. Tačiau Katalikų bažnyčia priėmė keletą Šventajam Raštui prieštaraujančių dogmų:   vad. Filioque (apie Šv. Dvasios dvipradiškumą), Petro primato (Kristus, sakydamas „tu esi Petras – uola”, turėjo galvoje ne žmogiškos valdžios pirmenybę, bet tikėjimo); nekaltojo prasidėjimo, popiežiaus neklystamumo dogmą ir kt.

Stačiatikiai jas aiškina kaip nepagrįstas ir prieštaraujančias ir  Šv. Raštui, ir Šv. Tėvams.  Pvz, šv. Fotijus Konstantinopolietis († 891) apie katalikus rašė:

„Lotynai ne tik priėmė kitų neteisėtumų, bet priėjo iki tokio įžūlumo, kad net į Tikėjimo Simbolį, kurį visų susirinkimų nutarimais įsakyta saugoti nepakeistą, išdrįso įkišti melą (o, piktojo klastos!), neva Šventoji Dvasia ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus kyla, ir tuo iškreipė pagrindinę dogmą apie Šventąją Trejybę”. Pal. Teodozijus Pečerskis († 1074): „Daugybe erezijų jie visą žemę užteršė… Nėra amžinojo gyvenimo lotynų (katalikų) tikėjime”.

Nepagrįstos ir kitos dogmos – nebuvo jokio „nekaltojo prasidėjimo” (pati Švč. Mergelė savo Giesmėje Lk 1,46 tvirtina: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” – kaip sakoma, kas turi ausis klausyti, teklauso); jokios kritikos neišlaiko ir popiežiaus neklystamumo dogma (neturi jokios reikšmės tvirtinimas, kad „popiežius neklysta kalbėdamas „ex cathedra”,  iš katedros”, – jei popiežystė neturi pagrindo Šv. Rašte, tai ir visos popiežių kalbos iš katedros ar iš bet kur kitur  teisingos tik  tiek, kiek atitinka tikrosios Bažnyčios tiesas).

Apskritai katalikai šiandien iš esmės jau nebetiki, kad popiežiai išvis reikalingi, nes jie katalikams savo autoritarizmu, savo klaidingais sprendimais  pridarė daugiau žalos nei naudos, ką regime modernistinėje Katalikų bažnyčioje ir dabar.

Ar nebūtų protingiau apskritai atsisakyti nereikalingų dogmų ir grįžti per visas negandas tūkstantį metų atgal?.. O gal  Pijaus X brolijos katalikai tiki, kad tai jie ir yra tikroji Bažnyčia?

Abejoju, kad keli šimtai Brolijos kunigų ir kažkiek  tikinčiųjų, vadovaudamiesi, kaip jie patys sako, „visų amžių nekintamu Bažnyčios mokymu” (nejaugi nekeitė?), bus ataspara ir vedlys milijardui katalikais save laikančių  žmonių.

Nepastiprina katalikybės nei unitizmas – darinys „popiežius + stačiatikybė”, nes tie reiškiniai prieštarauja vienas kitam, dėl to pasmerkti anksčiau ar vėliau žlugti. Apskritai skirtumai tarp abiejų Bažnyčių tokie dideli, kad juos visus sunku išvardyti.

Nors Katalikų bažnyčia II Vatikano susirinkime (dok. Orientalium Ecclesiarum) tvirtina, jog nėra jokių teologinių kliūčių susijungimui (ir tai ketinama padaryti iki 2025 m.), stačiatikiai su tuo nesutinka ir laiko, deja, katalikus eretikais. Ir schizmatikais, kad ir ką besakytum.

Dėl ko stačiatikiai su katalikais (tradicionalistais) šiandien  galėtų sutarti? Be jokių abejonių, dėl požiūrio į komunizmą, kaip priešišką krikščionybei ideologiją; galėtų sutarti dėl ekumenizmo, kaip erezijų erezijos, vertinimo; galėtų sutarti dėl homoseksualizmo, kaip apskritai griaunančio visą žmogaus prigimtį.

Labai gaila, kad Stačiatikių Bažnyčia darė nuolaidų ir komunistams, įsivėlė į ekumenizmą, kuris yra ne kas kita, kaip abejingumas Kristui ir apskritai Bažnyčios bei savo tikėjimo išdavystė.

Galima vesti dialogą tarp Bažnyčių, bet ne ekumeninius bendros maldos  renginius. Bažnyčios kanonai bendrą maldą su eretikais draudžia ir skelbia anatemas tokiems maldininkams.

Nijolė Aleinikova, stačiatikė, buvusi katalikų katechetė