infa.lt

infa.lt užsakymu dirbtinio intelekto sukurtas atvaizdas (Microdoft Bing platformoje)

Prieš keletą savaičių Joe Allenas atsakė į mano straipsnį „Dirbtinis intelektas: Faktai”, teigdamas, kad tikrasis dirbtinio intelekto pavojus yra tas, kad geriausius ir efektyviausius modelius valdys „giluminė valstybė” (Deep State) ir jos technofašistiniai sąjungininkai, todėl pasipriešinimas bus sunkiai įmanomas ar net beprasmis:

„…dirbtinis intelektas netaps „skaitmenine gynyba” prieš „WEF” ir „technologijų milžinus”, kai pastarieji turės galingiausias sistemas”. Tai įžvalgus komentaras, aukštesnis už nesąmones „Skynetas ateina su savo kiborgais”, kurias paprastai pritraukia ši diskusija, rašo „American Thinker” leidinio autorius J.R. Dunn.

Vernoras Vinge’as, darantis didelę įtaką infotechnologijų kultūrai, kartą samprotavo, kad iš tiesų veiksmingą totalitarinę sistemą sudarytų ne slaptoji policija su liemenėmis ir nuolatinis sekimas, – iš tiesų ji būtų vos pastebima. Valstybės priešams tiesiog atsitiktų dalykų, atsitiktinumų, kurių niekas negalėtų numatyti ar paaiškinti.

Pavyzdžiui, asmuo, keliantis valdžiai problemų, vakarienei užsisakytų kokio nors maisto, kuris atkeliautų pilnas botulino toksino, suleisto laboratorijoje, kurioje vabzdžių baltymus paverčia valgomu maistu.

Toksinui patekus į organizmą, atsijungia jo telefonas, internetas ir stebėjimo įranga. Atlikus užduotį, visos įrenginių funkcijos vėl atsistato, o jų įrašai redaguojami taip, kad nerodytų nieko neįprasto. Kai aptinkamas kūnas, nėra jokių neįprastų įrodymų. Mirtis dėl nelaimingo atsitikimo. Ką ketinate daryti?

Taip tęsis diena po dienos, metai po metų, ryšiai vis stiprės, ir niekas to net nepastebės.

Kad viskas būtų tvarkoma taip efektyviai, reikėtų dirbtinio intelekto. Tiesą sakant, jų reikėtų nemažai, visi jie būtų optimizuoti tam tikrai sistemai valdyti: stebėjimui, analizei ir tam, ką būtų galima pavadinti „nužudymu pagal Siri”.

Tai gana tikėtinas košmaras. Tačiau kiek tai įmanoma? Tam turime grįžti prie pagrindinio informatikos principo: GIGO: Garbage In, Garbage Out.

Nesunku suprasti, kaip šiukšlės pirmiausia patektų į dirbtinio intelekto sistemą. Nepaisant to, ko visuomenę moko žiniasklaida ir filmai, norint, kad dirbtinis intelektas ko nors išmoktų, reikia žmogaus sąveikos:

„Žmogus nustato parametrus ir tikslus, prižiūri procesą, tikrina ir vertina rezultatus. Iki šiol ši žmogaus sąveika buvo griežtai būtina – „neprižiūrimas mokymasis”, kai buvo bandoma jį taikyti, paprastai labai greitai nueina perniek.”

(Atkreipkite dėmesį, kad čia kalbame apie „taikomąjį dirbtinį intelektą”, pavyzdžiui, „ChatGPT” arba medijos dirbtinį intelektą, kuris apsiriboja viena veiklos sritimi. Bendrojo pobūdžio dirbtinis intelektas, HAL 9000 ir „Skynets” iš filmų, neegzistuoja ir greičiausiai niekada neegzistuos).

Akivaizdu, kad bet koks dirbtinis intelektas tiesiogiai atspindės savo kūrėjo (-ų) požiūrį ir idėjas, o jei tas kūrėjas yra atsibodęs cancel kultūros kvailys – arba jų pilnas klounas, – tada gausite gana nevykusį dirbtinį intelektą.

Sistema, pagrįsta sąmokslo teorijomis, norų išsipildymo svajonėmis ir iliuzijomis, sukurta ir suprogramuota pagal bet kokią šiuo metu vyraujančią intelektualinę madą. Kibernetinis B klasės Holivudo aktoriaus atitikmuo.

Elitas žlunga, nes neturi principų, žinių ir supratimo. Kaip galime būti tuo tikri? Nes elitas visada taip elgėsi. Tai būdinga tam tikrai sluoksniui.

Galimų pavyzdžių yra begalė, bet mes atidžiau panagrinėsime 1960-uosius – pirmąjį dešimtmetį, kai liberalai dominavo tiek, kad bandė pertvarkyti visuomenę pagal savo viziją. Rezultatas – gerovės valstybė, miestų atnaujinimas, rasinės riaušės, nusikalstamumo sprogimas… ir Vietnamo karas.

Istorijoje retai pasitaiko atvejų, kai galima rasti vieną asmenį, atsakingą už kurią nors nelaimę. Tačiau šiuo atveju tai buvo gynybos sekretorius Robertas Strange’as McNamara ir jo „gudručiai”.

Jie buvo nuodugniai išnagrinėję karo sampratą, turėdami „Gebenės lygos” išsilavinimą, didžiulį įžvalgumą, susipažinę su visa susijusia socialinių mokslų literatūra, ir ketino pranokti visus ankstesnius karo mąstytojus – įskaitant Sun Tzu, Vegetį ir Klauzevicą.

Na, bet taip neišėjo. Taip nepavyko, nes nė vienas iš jų neturėjo supratimo, ką daro. Vietnamas buvo bandymas įrodyti, kad karus galima laimėti tinkamai taikant vadybos teoriją. Tiesą sakant, pats McNamara ir visi kiti, kuriuos jis galėjo įtikinti, iki pat prezidento Lyndono B. Johnsono (Lyndon B. Johnson). (Jie abu iš tikrųjų praleido laiką pritūpę ant Ovalinio kabineto grindų, parinkdami bombardavimo taikinius).

Rezultatas – Vietnamo katastrofa, JAV pažeminimas ir McNamaros paaukštinimas į Pasaulio banko vadovus, kur jo veiksmai buvo dar beprasmiškesni.

Jei McNamara buvo verkšlenantis neurotikas, tai sekretoriaus padėjėjas Johnas T. McNaughtonas buvo visiškas šizofrenikas. McNaughtono idee fixe buvo įsitikinimas, kad karas yra semiotikos pratybos, t. y. ženklų ir simbolinių veiksmų žaidimas. McNagtonas buvo įsitikinęs, kad, jei būtų taikoma tinkama semiotika, abi pusės galėtų pranešti apie savo ketinimus ir nereikėtų kariauti.

Pagal šią schemą 1964 m. į Bien Hoa oro bazę buvo nusiųsta JAV karinių oro pajėgų eskadrilė B-57 „Canberra”, efektyvių lengvųjų bombonešių, kuriems buvo įsakyta skraidyti labai mažame aukštyje virš teritorijų, kurias, kaip žinoma, kontroliavo Vietkongas, o McNaughtonas buvo įsitikinęs, kad Vietkongas bus taip sužavėtas tokiu JAV galios demonstravimu, kad paprasčiausiai pasiduos.

Vietnamo pusiau atsako ilgai laukti nereikėjo. Jį sudarė masinis Bien Hoa apšaudymas iš sunkiųjų minosvaidžių, sunaikinęs daugelį ant žemės buvusių lėktuvų.

Panašiai ir Šiaurės Vietname pastebėjus statomas SAM raketų aikšteles, JAV lakūnams buvo įsakyta virš jų skristi žemai ir lėtai. Taip, kaip manė Maknotonas, šiaurės vietnamiečiai ir jų sąjungininkai būtų informuoti, kad mes žinome apie tas vietas, bet nusprendėme jų nebombarduoti, o tai paskatintų juos atsakyti pusiau – nešaudyti raketų, kai jos bus paruoštos.

Atsakymo sulaukta 1965 m. rugpjūtį, kai JAV karinių oro pajėgų lėktuvas „F-4 Phantom” buvo numuštas pirmosios baigtos statyti SAM aikštelės. Vėliau tokiu būdu buvo numušta šimtai JAV lėktuvų. (Pats Maknotonas žuvo lėktuvo katastrofoje 1967 m., likus vos kelioms savaitėms iki to, kai turėjo tapti karinio jūrų laivyno sekretoriumi).

Mums nereikia atidžiau nagrinėti miestų atnaujinimo, MAD ar kitų dalykų. Visi jie buvo tokie pat kvaili ir tokie pat pražūtingi. Labai tikėtina (nebent pamiršau kokį nors istorinį epizodą), kad JAV septintajame dešimtmetyje buvo blogiausias nacionalinio elito pasirodymas nuo tada, kai Lenkijos bajorai sutiko leisti Europos galingiesiems padalyti savo šalį septintajame dešimtmetyje. Bent jau JAV vis dar egzistavo, kai baigėsi 60-ieji.

Per pastaruosius 60 metų elito mąstysena nė kiek nepasikeitė. Stebina ir šiek tiek gąsdina tai, kaip artimai 2020-ųjų požiūris atspindi 60-ųjų požiūrį. ta pati arogancija, tas pats pasipūtimas, tas pats istorijos, žmogaus prigimties ir paprasčiausio sveiko proto ignoravimas, ta pati panieka masėms.

Šešiasdešimtaisiais jie turėjo savo pagrindinius kompiuterius. Dabartinis elitas turi – arba turės – savo dirbtinius intelektus. Po to jie viską kontroliuos. Tai tik laiko klausimas. Didysis persitvarkymas, jų darbotvarkės, išmanieji miestai – niekas to nesustabdys. Arba jie taip mano.

Naudoti sustiprintą intelektą kvailiems dalykams daryti yra nonsensas. Mūsų elitas tai sužinos su kaupu. Šie žmonės nieko nežino nei apie 60-uosius metus, nei apie Lenkijos didikus, nei apie Ancien Régime, nei apie bet kurią kitą nekompetentingą valdančiąją klasę iki pat Romos senato.

Jie darys tas pačias klaidas, sustiprintas infotechnologijų, ir juos ištiks tas pats likimas. Mūsų darbas – padėti jiems.

O kaip dėl opozicijos?

Pirmasis argumentas yra tas, kad dirbtinio intelekto technologijos būtų per brangios pavieniams asmenims ar mažoms grupėms. Šiuo metu taip ir yra. Neuroninių tinklų mikroschemų, kurios naudojamos dirbtinio intelekto sistemose, kaina prasideda nuo maždaug 10 000 JAV dolerių už vienetą ir toliau didėja. Tačiau taip nebus ir toliau.

Mūro dėsnis (kuris iš tikrųjų yra lustams taikoma patirties kreivė) sako, kad lustų kainos kris, kai tik technologija taps plačiai paplitusi, ir kris labai sparčiai. XX a. šeštajame dešimtmetyje pagrindinių kompiuterių kaina buvo tokia didelė, kad juos galėjo įsigyti tik vyriausybės ir didelės korporacijos.

Šiandien jūsų telefonas turi didesnę skaičiavimo galią nei visi to dešimtmečio pagrindiniai kompiuteriai kartu sudėjus.

Netrukus veikiantis dirbtinis intelektas bus prieinamas pasiturintiems asmenims, mažoms organizacijoms ir įsilaužėliams. Kas nutiks tada?

Panagrinėkime stebėjimo aspektus. Kaip dėl sistemos, apmokytos ir skirtos sekti, kaupti ir analizuoti visus žinomus Bideno finansinius sandorius, įskaitant susijusius ar tikėtinus sandorius, išrikiuotus pagal tikimybę?

O kaip dėl visų turimų DoJ ryšių ir veiksmų sekimo, jų sugretinimo ir panaudojimo, kad būtų galima sukurti sistemą galimiems būsimiems veiksmams numatyti?

O kaip dėl to, kad nueitume visą kelią ir pigiai sukurtume privatų dirbtinio intelekto dublikatą tos instaliacijos Mormonų valstijoje, kuri vadinasi taip pat, kaip ir gerai žinomas Hadsono slėnio menų centras, ir stebėtume visus žinomus vyriausybės ryšius?

Pigus dirbtinio intelekto suklestėjimas galėtų paskatinti hakerių etoso (kuriam to labai reikia) atgaivinimą. Pastaraisiais metais pastebimas įprastas hakerių antiautoritarinis nusistatymas, kurio nėra. Be hakerių, būtų labai įdomu pamatyti, ką su tokiomis sistemomis darytų Jamesas O’Keefe’as ir Glennas Greenwaldas.

Ženkime dar vieną žingsnį toliau – apsvarstykime dirbtinio intelekto sistemas kaip strategijos, planavimo ir organizavimo priemonę, jei įvyktų blogiausia ir Dievo šalyje būtų bandoma įkurti autoritarinę valstybę. (Įdomu pastebėti, kad vienas pirmųjų įtikinamų išgalvotų dirbtinių intelektų buvo Roberto Heinleino romane „Mėnulis yra griežtas šeimininkas”, kuriame buvo pateikta būtent tokia prielaida).

Šiomis aplinkybėmis privačių dirbtinių intelektinių kompiuterių sistema sudarytų paskirstytą tinklą, t. y. daugybę nepriklausomų padalinių, kurių kiekvienas veiktų siekdamas tų pačių tikslų, bet ne kaip tradicinės valdymo struktūros dalis.

Istoriškai pasiskirstytieji tinklai ilgainiui paprastai sėkmingai kovoja su iš viršaus į apačią nuleistomis hierarchijomis, kokią dabar bando sukurti technofašistai. (Būtent tokį tinklą sudarė Vietkongas ir PAVN – to niekada nebūtų galėjęs suprasti McNamara ir jo išmanėliai).

AI nėra ko bijoti. Blogiausiu atveju jie paprasčiausiai sugundys globalistinį elitą dar labiau persistengti ir galiausiai žlugti. Jie taip pat neturės jų monopolio – egzistuos nepriklausomos programėlių AI sistemos. O geriausiu atveju… na, apie tai reikia pradėti galvoti jau dabar.