infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova)

Vakar ruošiausi rašyti tik apie kultūros ministro požiūrį į Lietuvos kultūrą, kuri praranda vis daugiau pamatinių vertybių, kai kalbama apie etninę kultūrą, rengiamus konkursus, kurie vienas po kito yra galimai naudingi tik ministrui Simonui Kairiui.

Nors Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) aiškiai pasakė: tvarkykite konkurso taisykles, bet jam nė motais. Taip, taisykles sudarė buvusi Vyriausybė, tačiau tuo metu niekam neužkliuvo vykdomi konkursai, buvo sąžiningai ir teisingai elgiamasi.

Bet, pasirodo, suformuotas konkurso taisykles galima kaip nors apeiti. Taip, ko gero, ir nutiko, tad reaguodama STT kultūringai pasiūlė tvarkyti vykdomus konkursus, jų nuostatus, tačiau Kultūros ministerijai nė motais.

Ko gero, taip ir yra, kad nė motais – tai reikėjo suprasti nuo pirmų nekultūringų jo valdymo metų. Ministrą nuolat lydi skandalai: pradedant baldų kabinetui pirkimu per draugus, baigiant čekiukų skandalu.

Ministras bene daugiausiai buvo išnaudojęs – 35 tūkst. eurų. Gražų ir kultūringą pavyzdį parodė S. Kairio kolegės iš Vyriausybės: finansų ministrė Skaistė grąžino pinigus Kauno savivaldybei, net (dabar jau buvusi) švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė atsistatydino. Tačiau tik ne aukščiausios moralės reikalaujančios – Kultūros – ministerijos vadovas.

Susikaupusi kultūros ministro skandalų virtinė rodo, kad jis jau anksčiau turėjo užleisti vietą savo kolegoms ir atsiprašyti tautos, kultūros bendruomenės. Tačiau nei atsiprašymo, nei pasitraukimo nėra.

Nepamenu nė vieno buvusio kultūros ministro, kuris būtų taip pasielgęs tvirtai įsikabinęs į kėdę, ir abejoju, kad būtų taip pasielgęs kaip dabartinis. Su pagarba Kultūros ministerijos darbuotojams, administracijai, tačiau Kultūros ministerijos vadovybėje kultūros nebeliko.

Šiuos mano pastebėjimus kultūros ministrui užgožė vakar Lietuvą apskriejusi žinia dėl iš motinos pagrobtos vienų metų mergaitės. Pagrobimą įvykdė tėvas, kuris gumine valtimi ramiai perplaukė į Kaliningrado pusę.

Šis vaiko pagrobimas parodė sienos saugumo spragas. Dabar vaiko grąžinimas į Lietuvą iš Rusijos prilygtų nebent taikos grįžimui Europoje – sunkiai tikėtina vykstant karui Ukrainoje ir žinant Rusijos valdžios nuožmų požiūrį į Lietuvą.

Taigi, kas kaltas, jei vaikas niekada nebepamatys mamos, gerb. Vyriausybe?