infa.lt

Neseniai kolega Džekas Geisonas (Jack Gleason) parašė straipsnį „Canada Free Press„, kuriame uždavė labai aktualų ir neatidėliotiną klausimą: Ar „Laisvės garsas” (Sound of Freedom) yra kitas „šūvis, girdimas visame pasaulyje”?

Milijonai amerikiečių jau matė šį filmą ir jis muša kasų pajamų rekordus tarp kitų vasaros kino hitų. Tačiau tiems skaitytojams, kurie šio filmo nematė, būtina tai padaryti, nes Gleason’o klausimas dėl mūsų vaikų laisvės yra teisingas.

Mano kuklia nuomone, šio siekio išlaisvinti įkalintus, pavergtus ir seksualiai išnaudojamus vaikus istorija dar tik prasideda. Šis filmas gali būti tik kovos už Dievo vaikų laisvę pradžia.

Deja, šis korupcijos ir nusikalstamumo vėžys egzistuoja visame pasaulyje

Lygiai taip pat, kaip krikščionys išreiškė savo susirūpinimą ir sužadino Amerikos sąžinę dėl vergijos tamsiais laikais, vedusiais į Amerikos pilietinį karą, dabar krikščionys vėl prabunda ir kelia balsą protestuodami dėl blogio, kuris griauna mūsų tautos moralinius pamatus, dėl kurio žmonės susiduria su didžiausiu amoralumu ir nusikalstamu elgesiu, kokį tik Amerika kada nors yra patyrusi.

Tai ne tik atsitiktiniai nusikaltimai ar amoralus elgesys, bet ir plintantis nusikalstamumas, korupcija ir mirtinas smurtas. Amerika sparčiai tampa korupcijos, nusikalstamumo, naikinimo ir mirties kultūra. Dabartinis išpuolis prieš vaikus nėra naujas; dabar daugiau žmonių sužinojo apie tokio vėžinio blogio mastą.

Deja, šis korupcijos ir nusikalstamumo vėžys egzistuoja visame pasaulyje. Tokie išpuoliai prieš pasaulio vaikus egzistuoja nuo pat žmonijos istorijos pradžios.

Filmas  „Laisvės garsas” atkreipia dėmesį į tikrovę, kuri egzistuoja per visą žmonijos istoriją. Vaikai visada buvo pažeidžiamiausi bet kurioje žmonių socialinėje grupėje.

Žiūrint filmą, jį galima laikyti šiuolaikine saga apie siekį išlaisvinti Dievo vaikus. Ir jei skaitytojai sugeba tai suvokti, ši istorija ne tik atspindi tikrą istoriją, vykstančią mūsų laikais, bet ir simbolizuoja Dievo siekį išlaisvinti savo vaikus, kurie per visą žmonijos istoriją buvo prarasti dėl šėtono.

Argi Jo vaikų išlaisvinimas iš šėtono kontrolės nebuvo Jo Apvaizdos postūmis per visą laiką visoje planetoje?

„Laisvės garsas” netgi atskleidžia  ištvirkimo ir seksualinio iškrypimo tikrovę

Ar šis ieškojimas vis dar netęsiamas mūsų laikais? Faktas, kad filme net atskleidžiama tokia ištvirkimo ir seksualinio iškrypimo tikrovė, rodo, kad šis ieškojimas yra teisingas.

Daugelis tų, kurie žinojo apie šį plačiai paplitusį iškrypimą ir išdrįso apie tai prabilti, dažniausiai būdavo ignoruojami arba nustumiami į užribį. Jie buvo balsai, šaukiantys dykumoje, į kuriuos dėl įvairių priežasčių niekas nekreipė dėmesio.

Tačiau filmas atveria visiškai naują požiūrį į tai, ką Dievo pašauktiesiems reikia daryti tokiu metu kaip šis. Pacituosiu pranašišką filmo eilutę: „Kai Dievas tau sako, ką daryti, tu negali dvejoti.”

Tam tikra gilia simboline prasme Amerikos ateitis susijusi su tuo, ką amerikiečiai padarys po to, kai jiems bus atskleista tiesa apie tai, kaip toks blogis metastazavo tarp mūsų.

Mahatmai Gandžiui priskiriamas posakis, kad „tikrąjį visuomenės charakterį atskleidžia tai, kaip ji elgiasi su savo vaikais”. Tai klausimas apie tautos vaikų gyvybės vertę.

Gandis išmintingai suprato, kad tai, kaip tauta elgiasi su savo vaikais, atspindi tikrąją jos didybės prigimtį. Nagrinėdami savo kultūrą – nusikaltimų, korupcijos ir nuo atsakomybės ar atskaitomybės jausmo atitrūkusios laisvės iškraipymo kultūrą – amerikiečiai turi kažką jausti apie tokią kultūrą.

Tačiau visuomenėje yra likę COVID nerimo ir baimės, išlikusios dėl valdžios bauginimų, priverstinių įpareigojimų ir despotiškų federalinių agentūrų.

Esame tokioje padėtyje, kurioje nėra greito sprendimo

Gilus suvokimas, kuris turėtų ištikti prabudusius ir suvokusius „naująją normalumą” Amerikoje, yra tas, kad vyriausybė arba yra abejinga, arba prisideda prie negimusių kūdikių žūties dėl abortų genocido, arba yra bejėgė padėti išgelbėti vaikus, kurie nuolat grobiami ir parduodami į vergiją.

Gandis tikėjo, kad elgesys su vaikais atspindi visuomenės ambicijas ir ribotumą. Jis asmeniškai gynė pažeidžiamų asmenų teises ir manė, kad politinę galią turintys asmenys turėtų teikti pirmenybę vaikų apsaugai ir aprūpinimui, o ne jų poreikių nepaisymui ar net paprasčiausiam išnaudojimui.

Jis laikėsi požiūrio, kad jei kuri nors visuomenė nėra pakankamai drąsi ar stipri, kad gintų vaikų teises ar gerovę, ji niekada nebus tikrai sėkminga. Štai kodėl Amerikai gresia rimtas pavojus.

Amerika atsidūrė dideliame pavojuje ne vien dėl korupcijos ir nusikalstamų elementų, valdančių tautą, ji atsidūrė pavojuje dėl to, kad tokiu metu kaip šis gali būti daugiau bailių nei drąsių žmonių.

Senas posakis, nepriklausomai nuo to, kam jis priskiriamas, kad blogiui triumfuoti pakanka, jog geri žmonės nieko nedarytų, yra dabartinis iššūkis.

Tai, kad filmas „Laisvės garsai” sulaukė milžiniškos sėkmės, yra žadinantis viltį ženklas, kad normalūs piliečiai pabudo ir įgijo drąsos. Jis atspindi mūsų žmonių sielos atsaką.

Tačiau, jei amerikiečiai tikisi Dovydo ir Galijoto akimirkos, kai milžinas bus nukautas ir mūšis baigtas, jų gali laukti blaivinantis pabudimas. Esame valstybėje, kurioje nėra greito sprendimo.

Nacija pateko į amoralumo ir atviro blogio toleravimo duobę

Tauta pateko į tokią amoralumo ir atviro blogio toleravimo duobę, kad prireiks milžiniškų pastangų išlipti iš tokio ištvirkimo gelmių.

Jei „Laisvės garsas” yra šūvis, girdimas visame pasaulyje, kaip gali samprotauti Gleasonas, tai tik pradžia širdies revoliucijos, kuri turi padėti mums paskelbti nepriklausomybę nuo kai kurių žiniasklaidos magnatų, kurie valdo pagrindinius žiniasklaidos pasakojimus, melo ir „tikrovės” pakavimo; padėti mums paskelbti nepriklausomybę nuo vėžinio nusikalstamo susivienijimo, kuris leidžia ir net skatina negimusių kūdikių žudymą, seksualinį sekimą ir vaikų pavergimą.

Jei šis „garsas” yra pavojaus varpas padoriems, sunkiai dirbantiems, dievobaimingiems žmonėms, tuomet reikia sukaupti drąsą ir paskelbti nepriklausomybę nuo nusikalstamos politinės grupuotės veikėjų, kurie prisidėjo arba buvo pagrindiniai Dievo vaikų tvirkinimo, pavergimo ir moralinės bei seksualinės prievartos vykdytojai.

Tokia neteisybė nesiliaus egzistuoti, jei teisūs Dievo žmonės tylės ir nesipriešins bedieviams milžinams, kurie laisvai vaikštinėja po šalį ir, regis, nebaudžiamai vykdo nusikaltimus prieš Dievo vaikus.

Jei Amerikos piliečiai, motinos, tėvai ir seneliai, nesugebės pakilti ir apginti savo vaikų nuo prieš juos nukreipto puolimo, Amerika neliks „viena tauta po Dievu”. Kaip sakė Ronaldas Reiganas: „Jei kada nors pamiršime, kad esame viena tauta po Dievu, tapsime viena tauta, kuri išnyko”.