infa.lt

Garsūs įvykiai, aprašomi Šventajame Rašte (Šventasis Raštas), niekada nevyko. Apie tai pranešama laikraštyje La Repubblica. Tokios išvados priėjo Izraelio archeologai remdamiesi ilgamečių kasinėjimų rezultatais.

Pavyzdžiui, jie tvirtina, jog Jerichono (Jericho) sienas sugriovė visiškai ne izraeliečiai šventikai savo pučiamųjų ragų (Jerichono triūbos) gaudimu. Sienų paprasčiausiai nebuvo, tvirtina mokslininkai. Kanaano gyvenvietės, pažadėtosios izraeliečių Žemės, nebuvo „didelės“, kaip teigiama Biblijoje, ir nebuvo apjuostos kylančių „iki dangaus“ sienų.

„Todėl užkariautojų heroizmas, pasireiškęs jiems kaunantis su gausesnėmis Kanaano gyventojų pajėgomis, – tai teologinė įvykių rekonstrukcija, nepagrįsta faktais, – sako archeologas Ze’ev Herzog, vienas žinomiausių Tel-Avivo universiteto archeologijos fakulteto profesorių. Visų mūsų gautų rezultatų pagrindu, didžioji mokslininkų dalis, archeologijos, biblijinių įvykių tyrimų ir žydų istorijos srityje, sutinka, jog įvykiai aprašomi Biblijoje – tai legendos, tokio pat stiliaus, kaip ir legenda apie Romulą ir Remą“.

Profesorius Hercog pareiškė:

„Šie kasinėjimai aiškiai parodė jog: izraeliečiai (žydai) niekada nebuvo Egipte, niekada neklajojo po dykumą (žydai 40 metų klajojo po Sinajaus dykumą „Biblija”), niekada neužkariavo žemių tam, kad po to perduotų jas dvylikai Izraelio giminių. Nė vienas iš žydų istorijos centrinių įvykių nepasitvirtino tuo, ką mes radome. Rezultatas galėjo paliesti viso tik keletą šeimų, kurių istorija po to buvo praplėsta ir „nacionalizuota“ dėl teologinių priežasčių“.

Šis, iš tiesu revoliucinis požiūrio taškas yra sunkiai priimamas daugelio žmonių, sako profesorius. Pačiu sudėtingiausiu jų suvokimui tapo istorinis dokumentas apie tai, kad didžioji Dovydo ir Saliamono Karalystė, tapusi, pasak Šventojo Rašto, aukščiausiu Izraelio tautos politinės, karinės ir ekonominės galios tašku, karalystė, kuri sekant Karalių Knyga, driekėsi nuo Eufrato krantų iki Gazos, iš tiesų yra, pasak Hercogo „istoriografiniu, neatitinkančiu realybės kūriniu“.

„Dovydo ir Saliamono Karalystės didybė – epinė, ne istorinė. Gali būti, jog paskutiniuoju to įrodymu yra tai, jog mes taip ir nesužinojome, kaip ji vadinosi iš tikrųjų. – sako Hercogas. Jeruzale visa perkasinėta.

Kasinėjimai pateikė įspūdingą kiekį medžiagos, nušviečiančios istorinius periodus iki ir po suvienytos Dovydo ir Saliamono Karalystės egzistavimo. Niekas nepatvirtina Karalystės egzistavimo fakto, nė viena molinė dužena. Ir tai nereiškia, jog archeologai ieškojo ne toje vietoje. Jie surado daugybę liudijimų, jog Dovydo ir Saliamono laikais Jeruzalė buvo didelė gyvenvietė, kurioje nebuvo nei centrinės šventyklos, nei karaliaus rūmų.

Dovydas ir Saliamonas buvo gentinių kunigaikštysčių vadai, kontroliavę nedidelius rajonus. Dovydas – Hebrone, Saliamonas – Jeruzalėje. Tuo pat metu Samarijos kalvose susikūrė atskira valstybė. Izraelis ir Samarija nuo pat pradžių buvo atskiros ir kartais priešiškos viena kitai valstybės“.

Gerbiamas skaitytojau (-a), jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami jos parengimą Jums patogiu būdu