infa.lt

1998 m. neurologas Christophas Kochas susilažino su filosofu Davidu Chalmersu, kad iki 2023 m. mokslininkai atras neuroninį mechanizmą, lemiantį sąmonės atsiradimą smegenyse.

Praėjusį penktadienį vykusiame Sąmonės mokslinių tyrimų asociacijos metiniame susitikime D. Chalmersas buvo iškilmingai paskelbtas nugalėtoju. Lažybas galutinai išspręsti padėjo 25 metus trukęs dviejų pagrindinių sąmonės neuroninio pagrindo hipotezių tyrimas, kurio rezultatai buvo pristatyti konferencijoje.

Paaiškėjo, kad abi hipotezės buvo klaidingos; mokslas vis dar nežino, kas yra sąmonė, kaip ji atsiranda ir kaip veikia.

Sąmonė yra žmogaus patirties visuma: tai, ką jis mato, girdi, jaučia skonį, patiria. Tai, kas mūsų gyvenimui suteikia prasmę ir vertę, sakė Čalmersas. Nepaisant visų pastangų – ir 25 metų lažybų – mokslininkai vis dar nesupranta, kaip ji atsiranda smegenyse.

Kochas, Aleno neurobiologijos instituto (JAV) mokslininkas, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėjo ieškoti neuroninių sąmonės pėdsakų. Nuo to laiko jis tyrinėjo smegenų sritis, kurios yra svarbiausios regos, klausos ir kitiems pojūčiams atsirasti.

Tuo metu, kai Kochas pasiūlė Chalmersui lažybas, daugybė technologinių laimėjimų suteikė jam optimizmo ir pasitikėjimo, kad paslaptis netrukus bus išspręsta. Funkcinis magnetinio rezonanso tomografas, kuriuo matuojami nedideli kraujo pokyčiai smegenų veiklos metu, greitai tapo svarbia mokslinių tyrimų priemone.

Optogenetika leido stimuliuoti konkrečius neuronų rinkinius gyvūnų smegenyse. Metams bėgant šios lažybos buvo pamirštas, tačiau prieš porą metų mokslo žurnalistas Peras Snaprudas (Per Snaprud) priminė jį mokslininkams, rašo „Nature” leidinys.

Tuo metu Chalmersas ir Kochas kartu su kolegų grupe vykdė sąmonės tyrimų projektą. Jo tikslas buvo atlikti keletą eksperimentų, kuriais būtų tikrinamos įvairios hipotezės, suteikiant galimybę konkuruojantiems požiūriams atstovaujantiems mokslininkams dirbti kartu.

Vieno iš eksperimentų rezultatai buvo pristatyti ASCC susitikime. Jo metu buvo tikrinamos dvi pagrindinės hipotezės: integruotos informacijos teorija (IIT) ir globalios darbo erdvės teorija (GNWT).

IIT teigia, kad sąmonė yra „struktūra” smegenyse, kurią sudaro tam tikro tipo neuronų jungtys, aktyvios vykstant tam tikrai patirčiai, pavyzdžiui, žiūrint vaizdą. Manoma, kad ši struktūra yra užpakalinėje smegenų žievėje.

GNWT teigia, kad sąmonė atsiranda, kai informacija į smegenų sritį perduodama per tinklą. Perdavimas vyksta patyrimo pradžioje ir pabaigoje ir apima prefrontalinę žievę.

infa.lt: mokslas iki šiol nagrinėja žmogaus būtį vien iš techninės pusės, tikėdamasis atrasti mechanizmus, kuriuos galima prognozuoti ir, galbūt, programuoti kokiam nors rezultatui.

Smegenys laikomos sąmonės buvimo vieta. Pagal struktūrą smegenys yra kelių lygių kompiuteris, priimantis signalus iš kelių daviklių – lytėjimo, regėjimo, jutimo (temperatūros pokyčių, uoslės ir klausos.

Kad kompiuteris veikia – akivaizdu – tą galima išmatuoti, bet kas jį valdo ir kokiu būdu (tiesiogiai, nuotoliniu būdu) – visiškai neaišku. Sprendžiant pagal žmogaus kuriamų kompiuterinių sistemų, kaip, sakykime „Metavisata”, efektus, kai žmogus užsidėjęs ausines ir specialius akinius jaučiasi tiesioginiu kompiuterio režisuojamų įvykių dalyviu, – paties žmogaus organizmas gali būti lygiai tokiu pačiu, tik biologiniu, realybės simuliatoriumi, kai tikroji realybė randasi už mūsų sąmonės ribų.

Ir tai jau nėra techninis sprendimas – klausimai apie sąmonės esmę turi būti užduodami visai ne tie ir visai kitokiu lygmeniu, kreipiant dėmesį ne į techninius smegenų darbo rodiklius, kurie parodo tik įrangos veikimo pobūdį, o ne į komandų šaltinį, priverčiantį tą įrangą veikti ir į ją įsikūnyti tiesiogiai ar nuotoliniu būdu.

Žinomi atvejai, kai užhipnotizuotas žmogus ima elgtis ne pagal savo valią, kas įrodo, jog tam tikras smegenų sritis galima užblokuoti vien įtaiga ir įvesti pašalinę programą, priverčiančią smegenis veikti priešingai jų savininko gyvybiniams interesams. Tai tik parodo smegenų techninį pobūdį, kurį galima sulyginti su nutrūkusiu nuolatiniu Wi-Fi nuotoliniu ryšiu, kurį pakeičia įvadas į kitą serverį, siunčiantį kitokį sąmonės variantą, galintį panaikinti net savisaugos instinktą, prieigą prie patirties, atmintį ir kt.

Tai kas mes esame? – Technologijomis besiremiantis mokslas neturi jokių galimybių į tai atsakyti ir, greičiausiai, niekada neturės.

Jei mes esame sukurti aukštesnio intelekto ar Dievo, kaip nurodo Biblija, o tokio sukūrimo prielaidą patvirtina trilijonai gyvybei palankių sutapimų (tiesiog neįtikėtinų, kad įvyktų atsitiktinai), mokslo vadinamų evoliucija – tai niekada savo žiniomis ir žmonijos intelektu nepriartėsime prie savo kūrėjų. Su tuo teks susitaikyti.

Tačiau mes jau kopijuojame savo kūrėjus, kurdami robotus (o ateityje gal net biologinius), kurie ateityje turi galimybę tapti autonomiškais ir savarankiškai priimančiais sprendimus, remdamiesi savo patirtimi ir tam tikrais programiniais apribojimais, draudžiančiais, sakykime, daryti žalą žmogui ar kitam robotui. Kuo jie skirsis nuo žmogaus?

Tuo, kad, sakykime, išleisti į kitą planetą savarankiškam gyvenimui, sugebėdami sukurti į save panašius, ilgainiui pamirš savo kilmę ir, galiausiai, kaip ir žmonės dabar, ims ieškoti savo būties ištakų, galėdami remtis tik tais informacijos šaltiniais, kuriuos jiems paliko žmogus ir kuriuos jie įgijo naujoje aplinkoje. Apie Žemę ir savo kilmę joje jie informacijos neturėtų ir neturėtų iš kur jos gauti.

O žmogus galėtų nuotoliniu būdu prisijungti prie vieno ar kito sąmonės ir pakoreguoti dirbtinės gyvybės formos (mūsų akimi žiūrint) civilizacijos vystymąsi, paversdamas tą individą savo žiniomis Kristumi ar Buda ar dar kokiu vietiniu šventuoju, kuriuo sektų šimtai tūkstančių ar milijonai naujųjų gyventojų, pasukdami savo pasaulio suvokimo vystymąsi žmogui pageidaujama linkme.

Ar jų tyrėjai turėtų galimybę atsekti savo sąmonės šaltinį ir nustatyti kas tai yra?

Panašiai šiandien daužo galvą į sieną dabartinis mokslas, bandydamas įminti tą klausimą, kuris yra tiesiog ne jo lygmens užduotis.