infa.lt

asmeninio albumo nuotr. | infa.lt

Pradėkime nuo to, kad šyla klimatas, vyksta klimato kaita, kuri žmonijai gresia baisiais praradimais ir tikimybe išnykti. Och, kaip baisu.

Tačiau yra galimybė apsisaugoti nuo išnykimo, neleidžiant klimatui sušilti dar 1,5 C. Tiek nedaug iki žmonijos išsigelbėjimo. Tik 1,5 C.

Tam reikia sustabdyti visų teršalų išmetimą, truputį apriboti savo poreikius, pereiti prie kito maisto ir švarios energetikos. Visiški niekai. Ir būsime išgelbėti.

Mus išgelbės „žaliasis kursas“ ir jo teikiami privalumai.

Išgelbės elektrinės transporto priemonės ir vėjo bei saulės energetika, kuri gaunama „dykai“. Ar tikrai dykai?

Ne visai – prieš tai reikia gerokai investuoti į šios energijos surinkimo įtaisus – saulės baterijas ir vėjo turbinas, kurias žmonės vadina „vėjo malūnais“. Po to nuolat investuoti į jų keitimą ir remontą.

Na, ir, žinoma – įprastinio iškastinio kuro atsisakymas. Naftos, anglies, pirmoje eilėje.

Antroje eilėje sumažinti (o geriausia visai atsisakyti) auginamų mėsai gyvulių skaičių, nes jie, matote, atrajodami riaugėja, bezda, atsiprašant ir taip praturtina atmosferą metanu bei CO2. Tyčia, kad apsunkintų mums gyvenimą. Kokie begėdžiai.

Gamta suklydo juos tokius sukurdama, tad mums teks ištaisyti gamtos klaidą, sumažinant jų skaičių. Tuo pačiu ir keičiant savo maisto racioną, nes mėsos sumažės.

O ta, kuri liks, prognozuojama, bus brangi, nes išauginta mėsos ląstelių auginimo generatoriuose.

Na ir kas, kad tokia „mėsa“ brangesnė pagal gamybos sanaudas, nei natūrali? Ji nebezda ir neriaugėja, ir jai kol kas neturi priekaištų „žaliojo kurso“ pionieriai.

Dar reikės sumažint atliekų apimtis, jas visokeriopai perdirbant ir panaudojant pakartotinai. Kad mažiau imtume iš aplinkos.

Ir nesvarbu, kad jas perdirbant kai kuriais atvejais tarša įvyksta didesnė, nei pagaminant naują gaminį, užtai nsumažiname naujų Žemės resursų vartojimą. O kažko atsisakant – tai visai puiku.

Ar tikrai kažko žadame atsisakyti?

Uždavus šį klausimą daugelis „žaliojo kurso“ entuziastų staiga neranda ką atsakyti, nes niekada nesigilino į gamybos technologijas ir net nežino kas iš ko gaminama.

Iš naftos gaminama ne tik benzinas ir dyzelinas. Taip pat plastikai, asfaltas, gumos priedai, daugybė tepalų ir t.t.

Jei mes atsisakome benzino ir pereiname prie elektromobilių – naftą išgauti vis tiek reikės, nes visų šių aukščiau išvardintų ir neišvardintų dalykų mums reikės bet kuriuo atveju. Ir jų neturime kuo pakeisti.

Ironija, kad kalbėdami apie atliekų perdirbimą ir pakartotinį jų panaudojimą, staiga į atliekas nurašome energijos resursus – benziną ir dyzeliną. Ir juos reikės kažkur dėti. Milžiniškus kiekius. Juk naftos gavyba vyks toliau.

Apie tai niekas nekalba. Niekas neruošia „amžinam benzino ir dyzelino, tapusių atlieka saugojimui“ skirtų talpyklų, statybą projektų. Niekas neskaičiuoja kiek tokia projektai kainuos klimatui CO2 požiūriu ir pinigais.

Naftos gavybos kompanijos investuoja į naujus naftos grežinius, lyg nieko nebūtų girdėjusios apie „žaliąjį“ ir iškastinio kuro, mažinimo kursą, o amžina „Greta Thunberg“ ir toliau blokuoja naftovežius, sėdi po to policijoje už eismo trukdymą, tuo primindama, kad „žaliasis kursas“ vis dar gyvas.

Visa tai mūsų kasdeinybė, kurioje dalis žmonių tiki CO2 mažinimo tikslų realiu įgyvendinimu, nors jis visai nesusijęs su tikrove. Atvirkščiai – jis kuo toliau, tuo labiau atsiejamas nuo tos tikrovės, kuria mus bando įtikinti šio kurso apologetai.

Tiesiog apsvarstykime tai pasirinkimo laisvės atžvilgiu.

Ar pasirinkimo laisvė padidėjo didėjant valstybių BVP, t. y. augant jų ekonomikoms ir tuo esą gerėjant mūsų gyvenimui?

Anaiptol – nuo 2035 metų Europoje bus uždrausti parduoti nauji automobiliai varomi benzinu ir dyzelinu – esą bus švaresnis oras. Reiškia šio pasirinkimo, kokį automobilį pirkti jau nebebus.

Prieš tai rinkomės tarp dyzelinio ir benzininio, naudoto ir naujo. Pasiūla buvo ir kiekvienas pagal kainą galėjo pasirinkti. Pagal savo galimybes.

Po 13 metų tokios galimybės neliks, o reikalavimai seniems benzininiams automobiliams greičiausiai bus sugriežtinti tiek, kad finansiškai nebeapsimokės jais važiuoti.

Eilinis dirbantis naujo elektromobilio neįpirks, gaus naudotis valstybiniu transportu, kurio prieinamumas rajonuose jau dabar smarkiai sumažėjęs.

Reiškia nyks rajonai ir kaimai – kas norės gyventi ten, iki kur net privažiuoti sunku, nekalbant apie medicinos, švietimo, bankų ir kitas paslaugas, kurias ten jau šiandien sunku gauti.

Nykstant kaimams – mažės vietinė maisto gamyba – valio, mažiau karvių – mažiau riaugėjimo ir bezdėjimo, t. y. mažesnė oro tarša, mažiau šils klimatas, sakys klimatosaugininkai girdami Lietuvos vyriausybę (ir kitų šalių vyriausybes) už eko rodiklių pagerėjimą.

Gyvulių skaičiaus mažinimo programos vyksta daugelyje Europos šalių, planuojama masiškai mažinti tokių ūkių skaičių. Vardan „vėsesnio“ klimato ir „švaresnio oro“.

Lietuvoje toks mažinimas vyksta įgyvendinant „sveikatos“, „švietimo“, „transporto optimizavimo“, „Banko skyrių optimizavimo“ pertvarkas, vadinamas daugeliu atvejų reformomis.

Kam jos skirtos?

Rezultatai rodo, kad skirtos vartojimo mažinimui, kurį pasiekti galima tik mažinant vartotojų skaičių. Bet kaip galima mažinti vartojimą tuo pačiu augant BVP, t. y. kylant ekonomikai?

Labai paprastai – kylant vartojimo ir medžiagų-energijos kainoms. Nuperkant-parduodant kasmet tą patį arba mažėjantį kiekį paslaugų-prekių už didesnę kainą. Mes vadiname tai infliacija, kuri iš tiesų yra santaupų nuvertinimas, kai kasmet už tą pačią sumą nuperki vis mažiau.

Tad pagal oficialius skaičius gyvename vis geriau, BVP auga, vyriausybė giriasi ES pagyrimais, o realiai kiekvienas sau matome galimybių lango mažėjimą, kasmet.

O prisiminus neseniai įgarsintus siūlymus, teigiančius, kad būsto nuosavybė stabdo darbo jėgos judėjimą, todėl reikėtų orientuotis į jo nuomą, – tampa suprantama, kad bet kokia didesnė (brangiau kainuojanti) nuosavybė didžiajai daliai žmonių ateityje taps neprieinama. Gal net jau mūsų vaikams (Nieko neturėsi ir būsi laimingas)

Dabar įsivaizduokime santvarką, kurioje gamyba ir daugelis kompiuteriu atliekamų darbų automatizuota (nereikia tiek žmonių kaip dabar), būstai nuomojami, automobiliai įperkami toli gražu ne visiems, paslaugos rajonuose neprieinamos, o maistas dėl prognozuojamo trūkumo brangsta kasmet ir rytdiena neprognozuojama – kiek žmonių rizikuos tokiomis sąlygomis gimdyti vaikus?

Labai nedaugelis, dažniausiai tie, kurie turės tvirtą ekonominį užnugarį ir garantijas rytdienai.

Dauguma neturėdami nuosavybės taps tiesiog klajokliais, ieškančiais geresnii gyvenimo ir darbo.

Tokioje perspektyvoje gimdyti vaikus – ekonominė savižudybė. Todėl dauguma pasirinks neturėti vaikų ir šeimos. Kam ta žmona ar vyras, kai neplanuoji turėti vaikų, kai negali įsigyti vietos kur gyventi kartu su šeima visą gyvenimą?

Prie to prieisime per nekilnojamo turto ir būsto paslaugų mokesčius, kai eilinis žmogus, net galėdamas įsigyti būstą to nedarys, nes nekilnojamojo turto mokesčiai atims žymią pajamų dalį.

Bet bus geresnis oras ir klimatas nešils. Nes bus mažiau vartojimo, sumažėjus pačių vartotojų. Jiems sąmoningai pasirinkus negimdyti vaikų.

Dėl to švaresnio oro – visa tai Vakaruose, o štai Kinija, Afrikos šalys, Artimieji rytai – gyvena savo gyvenimą, nekurdami greitų švaresnio oro planų. Paleideidę viską natūraliai savieigai.

O kadangi oras Žemėje bendras – tai visko atsisakydami padėsime išvardintiems regionams gyventi švaresnio oro sąlygomis savo sąskaita. Savo ateities, negimusių vaikų sąskaita.

Dabar grįžkime į pačią pradžią nuo ko pradėjome?

Nuo idėjos išsaugoti klimatą ir tuo pačiu žmoniją.

O kur priėjome?

Kad tam teks sumažinti žmonių skaičių, negarantuojant, kad klimatas nuo to bent per tūkstantąją laipsnio dalį atvės. Bet to tikslo siekiant žmonių skaičius tikrai sumažės.

Vargu ar galima tikėtis, kad „žaliojo kurso“ planuotojai tą daro per kvailumą ir nesugeba patys prognozuoti jų siūlomų priemonių galimų rezultatų.

Žinoma prognozuoja, ir žinoma, kad supranta ką daro. Tad kalbant apie CO2 sumažėjimą atmosferoje, iš tiesų taikinys esame mes.

Mes kaip vartotojai, mes kaip būsimos nereikalingos darbo rankos ir nereikalingi valgytojai. Kaip didžiausias CO2 šaltinis

CO2 pasirinktas, kaip patogiausiais taikinys neišsilavinusiai publikai, nes būdami anglies pagrindu sudarytos būtybės – neišvengiamai viso savo gyvenimo eigoje vartosime ir išskirsime CO2, kaip ir visa mūsų aplinka.

Ir gyvenimo gerėjimas, t. y. žmonijos nykimas prasideda nuo Vakarų, ES ir kitų civilizuotų šalių, susirūpinusių oro švara, ką liudija ir mirčių-gimimo santykio statistika, kuri geriausiai parodo „gyvenimo gerėjimo” lygį.

Ar pasiruošę pasiaukoti dėl švaresnio oro, klimato ir likusios (išlikusio milijardo ar dviejų) žmonijos ateities?

Tada „Žaliasis kursas“ kaip tik jums, kaip didžiausiam CO2 šaltiniui Žemėje.