infa.lt

infa.lt montažas

Tolimesnis medicinos progresas nedidins vidutinės gyvenimo trukmės iki begalybės – žmogaus gyvenimo trukmės riba, greičiausiai, sudaro apie 115 metų, kurių sulaukus mirtingumas greitai auga nepriklausomai nuo jokių išorinių faktorių, pareiškė amerikiečių mokslininkai straipsnyje, publikuotame žurnale Nature.

Tipinė žmogaus gyvenimo trukmė nėra kažkoks pastovus dydis – iki civilizacijos užgimimo ji sudarė nuo 20 iki 30 metų ir po to nuolat augo vystantis mokslui ir medicinai. Šiandien, daugumoje pasaulio šalių žmonės gyvena virš 60 metų, ir virš 80 – Japonijoje bei kitose išsivysčiusiose valstybėse, kur egzistuoja aukšta gyvenimo kokybė ir aukšto lygmens medicina.

Jan Vijg ir jo kolegos iš Niujorko Alberto Einšteino medicinos universiteto, kaip ir daugelis kitų mokslininkų, iškėlė klausimą dėl to, kiek ilgai gali tęstis šis gyvenimo trukmės augimo procesas ir, ar egzistuoja kažkoks maksimalus amžius, kurį pasiekus žmonės ims neišvengiamai mirti, nežiūrint į bet kokį medicinos ir technikos progresą.

Kiek siūlas besivyniotų…

Kaip pažymi mokslininkai, ši mintis teisinga daugeliui gyvūnų – beveik visi žinduoliai gyvena iki tam tikro amžiaus ribos. Ją peržengia labai nedidelis gyvūnu skaičius, kurių didžioji dalis miršta keleto metų bėgyje po to kai pasiekia ir peržengia šią „gyvenimo ribą“. Žmogaus atveju situacija sudėtingesnė, kadangi yra liudijimai ir „už“ ir „prieš“ šią hipotezę.

Siekdami patikrinti ar taip yra iš tiesų, Vijg ir jo kolegos sugalvojo originalią mirtingumo duomenų analizės metodiką, duomenų, kurie buvo renkami pastaruosius šimtą metų. Juos domino ne konkrečiai mirčių skaičius sulaukus atitinkamo amžiaus, o tai, kur vyksta labiausiai pastebimas skaičiaus kritimas mirusių žmonių tarpe, lyginant ankstesnių ir vėlesnių metų duomenis.

Jeigu gyvenimo trukmės ribos nėra, tai ši „išgyvenimo kupra“, kaip tą pavadino mokslininkai, nuolatos ir sklandžiai judės vyresnio amžiaus pusėn. O, jeigu ji vis tik egzistuoja, tai ši „kupra“ sustos atitinkamame taške ir toliau nebejudės.

Vadovaudamasi šia idėja Vijg’o grupė išanalizavo tai, kaip keitėsi mirtingumo duomenys Prancūzijoje, Japonijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius 40 metų, atkreipdami ypatingą dėmesį į tai, kokio amžiaus mirdavo ilgiausiai gyvenantys žmonės šiose valstybėse.

Jų analizė parodė, jog „išgyvenimo kupra“ palaipsniui judėjo link gyvenimo trukmės ilgėjimo iki 1980-ųjų vidurio, po ko augimas sustojo. Savo ruožtu, maksimali žmonių amžiaus riba, mirusių tais ar kitais metais, ne tik neišaugo, o per pastaruosius 20 metų net pastebimai nukrito, po seniausios planetos gyventojos Žanos Kalman mirties 1997 metais, jai būnant 122 metų amžiaus.

Žmonės, vyresni nei 100 metų, duomenys apie kuriuos buvo studijuojami minėtame tyrime, gimė XIX amžiuje, masinio neprivalgymo ir epidemijų epochoje. Nereikėtų pamiršti, jog apie galutinę pergalę prieš raupus buvo paskelbta tik 1980 metais.

… galas vis tiek bus

Mokslininkų nuomone, gyvenimo trukmė atskirais atvejais gali būti ir didesnė, tačiau galimybė surasti nors vieną 125 metų amžiaus žmogų tokia nedidelė, jog tam reikėtų 10 tūkstančių kartų daugiau žmonių, nei šiandien gyvena Žemėje.

Tokia žema tikimybės riba, kaip pastebi Vijgas ir jo kolegos, liudija tai, jog žmogaus gyvenimo amžiaus riba vis tik egzistuoja ir, kad ji maždaug lygi, kaip rodo jų apskaičiavimai, 115 metų. Galima sakyti, – žmonija jau pasiekė savo ribą, kurios peržengti savarankiškai, be dirbtinio įsikišimo į gyvybės procesus, ji jau nesugebės.

„Būsimi laimėjimai kovoje su ligomis, greičiausiai, padidins vidutinę gyvenimo trukmę, tačiau ne maksimaliai įmanomą žmogaus amžiaus ribą. Gali būti, jog būsimi proveržiai medicinoje prailgins žmogaus gyvenimo trukmę ir nustums tolyn minėtą ribą, tačiau jiems teks nuslopinti ar peržengti daugybės genetinių faktorių įtaką, kurie skaičiuoja mūsų gyvenimo kelią Žemėje. Gali būti, kad resursus, kuriuos mes dabar švaistome gyvenimo ilginimui, vertėtų panaudoti sveikatos ilginimui – to, kaip ilgai pagyvenę žmonės išlieka geros sveikatos“, – aiškina Vijg’as.

Ar tai reiškia, jog egzistuoja kažkokia genetinė senėjimo programa, užprogramuota evoliucijos?

Straipsnio autoriai pastebi, kad tokia išvada mažai tikėtina, kadangi mūsų protėviai ir visi gyvūnai mirdavo ir dabar miršta kur kas anksčiau, nei ateina senatvė. Tai minėto „laikrodžio mechanizmo“ būtinumą daro beprasmiu, reziumuoja mokslininkai. Bet žinoma, pilnai atmesti tokios galimybės negalima.

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.