infa.lt

(„Die Welt„, Vokietija)

Kas nori kontroliuoti viską, tas turi daryti viską, kad užgniaužtų laisvą informaciją. Tai tinka bet kokiai diktatūrai – nuo Antikos iki XXI a. Kinijos. Per tuos du su puse tūkstančio metų gerokai pasikeitė informacijos plitimo būdai, bet ne pats fenomenas. Ir ten, kur žmonės netiki gaunamos informacijos patikimumu, atsiranda vietos gandams. Taip nepatikrintos, o kartais ir išgalvotos kalbos užima pliuralistinės informacijos, leidžiančios formuoti nepriklausomą nuomonę, vietą. Tai užkerta kelią į valdžią bet kokiai totalitarinei sistemai.

Bet išskirtinais atvejais tironai gali panaudoti gandus, siekdami savų tamsių tikslų. Daugelis tokių pavyzdžių pateikiama paskutiniame specializuoto žurnalo „Journal of Modern European History“ numeryje (leidykla C.H.Beck, Miunchenas, 140 psl., 34 €), kurio tema „Gandai ir diktatūra“. Darbui su šiuo teminiu rinkiniu vadovavo Berlyno istorikas ir Rytų Europos šalių specialistas Jorgas Baberovskis (Joerg Baberowski), kurio knyga „Sudeginta žemė. Stalino valdžia ir prievarta“ (Verbrannte Erde. Stalins Herrschaft der Gewalt) neseniai laimėjo premiją Leipcigo knygų mugėje.

Raudonajam carui gandai ne tik kėlė pavojų – jis juos naudojo savo valdžios sustiprinimui. Panašu, kad tai pati netikėčiausia išvada, kurią galime padaryti perskaitę straipsnius, publikuojamus tame rinkinyje.

Kaliniai mušė vieną gruziną

Vieną tokių pavyzdžių pateikia Tadcijus Šilingas (Tadzio Schilling) iš Gumboldto universiteto. Jis cituoja Stalino laišką antrajai žmonai Nadiai Alilujevai, parašytą 1930 metų rugsėjo 24 dieną: „Atvyksiu, žinoma, ne spalio pabaigoje, o gerokai anksčiau, spalio viduryje, kaip ir sakiau tau Sočyje. Konspiracijos tikslais aš paleidau… gandą, kad galėsiu atvykti tik spalio pabaigoje“.

Taip tarybinis vadovas tyčia paskleidė melagingą žinią – tam, kad sudrumstų padėtį ir suklaidintų savo galimus konkurentus.

Tokių klastingų valdymo metodų patirtį Stalinas įgijo dar jaunystėje. Kartą, sėdėdamas kalėjime netoli Baku, jis tapo liudininku, kaip kaliniai mušė gruziną, kartu sėdėjusį kameroje, už tai, kad juos pasiekė gandai, neva tas gruzinas yra provokatorius (agent provocateur).

Ir tik vėliau paaiškėjo, kad šią melagingą informaciją apie savo tėvynainį išplatino jaunas revoliucionierius Josifas Džiugašvilis, kurį vėliau imta vadinti Stalinu.

Aleksėjaus Rykovo byla

„Stalinas skleidė gandus apie savo numatomus veiksmus, kad suklaidintų potencialius priešininkus, be to jis spendė jiems spąstus, – pažymi Šilingas. – Neformalią komunikaciją jis naudojo dar ir lojalumo patikrinimui bei savo svitos narių patikimumui išaiškinti, o taip pat ir tam, kad sudarytų nepatikimumo ir įtartinumo klimatą“.

Tokiu būdu jis taip pat galėjo kontroliuoti savo aplinkos ryšius, atskleisti tikrus, o svarbiausia – manomus priešus, o prireikus – nuteikti antros ar trečios eilės funkcionierius prieš vadovybę.

Pavyzdžiui, taip 1927 metų pavasarį Maskvos partiniame aparate pasklido gandas, neva politbiuro narys Sergejus Syrcovas rengiasi siūlyti Aleksėjaus Rykovo kandidatūrą į generalinio sekretoriaus postą. Tuometinis liaudies komisarų Tarybos pirmininkas – tai beveik tas pats, kas Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovas – iš tikro galėjo būti pavojingas Stalinui.

Todėl artimas vokiškajai tradicijai bolševikų funkcionierius Karlas Radekas pamanė, kad Stalino sekretoriatas tyčia skleidžia melagingą informaciją. Kad nutrauktų šias apkalbas, Syrcovas pasiuntė Stalinui laišką, kuriame tikina, kad yra lojalus, ir po kurio laiko jis netgi tapo Rykovo įpėdiniu. Tačiau abu jie 1930 metais neteko savo postų ir buvo likviduoti „Didžiojo teroro“ metu 1937-1938 metais.

Feodalinis režimas

Vis dėl to, gandų naudojimas savo viešpataujančiai padėčiai išlaikyti egzistuoja ne visose diktatūrų formose. Šilingas nurodo tai, kad Stalino valdžios sistema iš esmės primena valstybę, paremtą asmeniniais žmonių ryšiais. Ir ši sistema visiems „progresyviems“ ideologams iš esmės yra feodalinė santvarka.

Trečiajame reiche kiekvieno atskiro funkcionieriaus valdžia taip pat priklausė nuo to, kaip artimas jis Adolfui Hitleriui, tačiau daugelio vokiečių mėgstamos diktatūros laikais, 1933-1941 metais, gandai – kaip valdžios palaikymo būdas – nebuvo labai reikšmingi.

Daug svarbesni buvo retoriniai sugebėjimai, o taip pat galimybė sudėlioti savo favoritus į įtakingus ir gerai apmokamus postus. Vienintelė išimtis – 1934 metų Remo pučas, tačiau apskritai VNSDP funkcionieriai nebijojo, kad juos gali nužudyti, tuomet, kai Stalino Tarybų Sąjungoje dėl to buvo nuogąstaujama nuolatos.

Patys gandai buvo pavojingi ir pačiam tironui Stalinui, suprantama, kad kalbame apie tuos, kuriuos skelbė ne jis pats. Rytų Europos šalių istorikas Ulrikė Hunas (Ulricke Huhn) pateikia pavyzdį apie „religinį renesansą“ Tarybų Sąjungoje Antrojo pasaulinio karo metu.

Prieš vermachtą su kryžiumi

Greitai po to, kai vermachtas 1941 metų birželio 22 dieną užpuolė Tarybų Sąjungą, pasklido gandai apie kenksmingą valdančiųjų požiūrį į religiją: „Kaip mes supykdėme Dievą! Jis kentė mūsų patyčias, bet galų gale Jis to ėmė nepakęsti ir nutaręs mus nubausti, Jis pasiuntė mums karą“.

Taip „Kovingųjų bedievių sąjungos“ instruktorė apibendrino kalbas, kurias nugirdo iš moterų 1941 metų rugsėjį vienoje iš Maskvos cerkvių. Pirmaisiais karo mėnesiais tokie pranešimai buvo gaunami iš antireliginių organizacijų aktyvistų įvairiose šalies vietose. Tokios kalbos kėlė tiesioginį pavojų stalininės valdžios pamatui.

Pažymimas ir dar vienas tokių nuotaikų židinys: nesustabdomo (kaip tuomet atrodė) vermachto puolimo metu, iš lūpų į lūpas buvo perduodama žinia apie tai, neva praeinantys vokiečių kariai nelies rusų, jei ant jų kaklo bus pakabintas kryžius. Iš kart po to turguose akimirksniu atsirado milžiniškas kiekis savadarbių kryželių. Tarybiniai piliečiai, pravoslavai ir judėjai, patikėję gandais, daugeliu atveju jau nebeturėjo galimybės pranešti kitiems apie savo klaidingą įsitikinimą.

Stalino paranoja vėl stiprėja

Stalinas reagavo į šiuos gandus ir beveik visiškai nutraukė antireliginę polemiką. Per 1942 metų Velykas buvo net suorganizuotos anksčiau griežtai draustos naktinės pamaldos, o Kremliuje imta svarstyti apie cerkvių atidarymo galimybę.

Šalies gyventojai, apie tai negaudami jokios informacijos iš oficialių šaltinių, tenkinosi spėliojimais. Taip paplito kalbos, jog spaudžiamas Vakarų sąjungininkų, pirmiausia – religingų amerikiečių – Stalinas iš tikro tai padarė. Pasklido gandai ir apie numatomas prekybos reformas ir tai, kad bus leidžiama kitų partijų veikla. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai tebuvo bandymas svajones paversti tikrove.

Kai tik destabilizuojančių religinių gandų poveikis tapo nebereikšmingas – o tai nutiko po kardinalių pokyčių rytų fronte, Stalinas grįžo į savo poziciją. Po milžiniškų aukų pareikalavusio Raudonosios Armijos triumfo Berlyne, spaudimas religijai vėl sustiprėjo. Be to, eilinį kartą padidėjo Stalino paranoja.

Liūdnai pagarsėjęs „gydytojų suokalbis“, kuriuo buvo kaltinami išskirtinai žydų tautybės medikai, taip pat buvo inspiruotas antisemitinių gandų. Liko neaišku, ar tikrai Stalinas patikėjo tuo suokalbiu, kurio dalyviai, neva planavo nunuodyti tarybinę vyriausybę, ar tai jis pats tuos gandus ir paskleidė. Atsakymą į šį klausimą Stalinas 1953 metų kovo 5 dieną nusinešė į kapus.

parengė: Darius Dimbelis