infa.lt

Hipochondrikų Jungtinės Valstijos ir Europa

14 balandžio
06:30 2023
Greta Thunberg eitynėse

Foto: Greta Thunberg Twitter

Žvelgdami į XXI a. pirmojo dešimtmečio Ameriką, galime sakyti, kad Woody Allenas viską numatė, rašo „Washington Examiner” autorius Peteris Tonguette.

Nors apie ligas ir kitus negalavimus sukurta daugybė Holivudo filmų, pradedant „Terms of Endearment” ir baigiant „Filadelfija”, 87-erių metų Allenas išlieka pagrindiniu mūsų kinematografiniu pasakotoju apie tai, kas šiandien Amerikoje (o taip pat ir Europoje) tapo pagrindine psichologine liga – hipochondrija.

Kuri apibrėžiama nepagrįsta baime, kad žmogaus sveikata yra neįprastai ar labai bloga.

1986 m. sukurtame šedevre „Hana ir jos seserys” Alleno herojus, gavęs žinią, kad jam nebuvo diagnozuotas smegenų auglys, su palaimingu palengvėjimu žygiuoja ligoninės koridoriumi, kol kažkas priverčia jį sustoti: suvokimas, kad nors smegenų auglys per ateinančias savaites ar mėnesius jo nepasiglemš, kažkas, kažkada, kažkur, jį vis tiek pasieks.

Nors realiame gyvenime jis kenčia nuo kažko panašaus į hipochondriją – attikmuo „panikierius” – Allenas supranta tokio mąstymo kvailumą. B

ūti paralyžiuotam mirties baimės reiškia atsisakyti dalyvauti gyvenime. Allenas iš viso to išgaudavo komiškumo, tačiau tai nėra juokinga.

Tinkamai suprasta hipochondrija yra tam tikra prabanga. Jei galite kankintis, nerimauti ir jaudintis dėl įsivaizduojamų sveikatos sutrikimų, iš esmės pripažįstate, kad santykinai nejaučiate [tikros] kančios.

Nė vienas žmogus, kurį iš tikrųjų prislėgė sunki diagnozė ar neišvengiama mirties perspektyva, nesijaustų priverstas baimintis hipotetinio būsimos ateities.

Nepaisant to, XXI a. trečiajame dešimtmetyje žmones kaip niekad anksčiau apėmė hipochondrija. Koronaviruso pandemija ne tiek sukūrė šią situaciją, kiek ją skatino ir puoselėjo.

Visuomenė jau buvo prisirinkusi sprendimų, kad užkirstų kelią neišvengiamybei – dietų, maisto papildų, madingų, bet baudžiančių ir nepatikrintų naujų fizinio aktyvumo režimų.

Tačiau prieš trejus metus sveikata besirūpinantys žmonės gavo naują pateisinimą savo susižavėjimui – menkai pažįstamą kvėpavimo takų virusą ir visiškai naujas priemones: kaukes, socialinį atstumą, nuotolinį darbą, nuotolinį mokymąsi.

Iš pradžių hipochondrikai buvo įtraukti į platesnį žmonių, suprantamai susirūpinusių dėl paslaptingojo viruso, būrį, tačiau, skirtingai nuo mūsų, hipochondrikai nesugebėjo atsikratyti savo priklausomybės.

Tuos, kurie laikosi įsikibę pandemijos laikų artefaktų, norisi laikyti performanso menininkais. Pavyzdžiui, kiekvienas, kuris vairuodamas automobilį dėvi kaukę, pasirinko savo budrumo demonstravimą, turintį tik vieną pateisinimą – norą būti pastebėtam.

Tačiau atsižvelgiant į hipochondrijos, kaip jau egzistuojančios būklės, statusą, mums būtų geriau priimti baimę kaip tikrąją vertę.

Paaiškėjo, kad pandemijos metu sukelta isterija nėra lengvai atšaukiama: pastaraisiais mėnesiais „Twitter” tinkle buvo populiarūs raktažodžiai #CovidIsNotOver ir #BringBackMasks.

Hipochondrikai yra teisūs ta prasme, kad šis virusas greičiausiai nepasitrauks kaip gripas – tiesiogine prasme COVID-19 niekada nesibaigs – ir jei jų gyvenimo tikslas yra jo išvengti, jie norės turėti visas asmenines apsaugos priemones visiems laikams. Kol bus gyvi.

Tik atradus jaunystės eliksyrą, ši rinkėjų grupė, galbūt bus priversta pasitraukti iš gynybinės pozicijos. Tačiau, jei hipochondrikai atidžiau išnagrinėtų savo poziciją, jie pastebėtų lemtingą jos trūkumą: virusai, kaip ir automobilių avarijos, lėktuvų katastrofos, uraganai ir žaibo smūgiai, yra nuolatiniai žmonių gyvenimo Žemėje palydovai.

Kadangi jie vienokia ar kitokia forma visada bus su mumis, protinga būtų įtraukti mūsų pastangas išvengti jų žalos į mūsų elgesio, kuris nesusijęs su ekstremaliomis situacijomis, diapazoną.

Jei bendradarbį kankina kosulys, galite vengti paspausti jam ar jai ranką, bet, vardan Pete’o, nepradėkite dirbti iš namų ar viešai mūvėti latekso pirštinių.

Tačiau kvėpavimo takų sveikata yra tik vienas šio reiškinio aspektas. Jei dabartinė hipochondrijos akimirka apsiribotų koronavirusu, būtų lengviau sugrąžinti į realybę amžinai kaukėtus asmenis. Ir net jei taip nebūtų, pagrindinis nerimas nebūtų visuotinis.

Deja, hipochondrikai galvoja ne tik apie užkrato pavojų. Šiais laikais žmonės, ypač kairiųjų politinių pažiūrų, tapo nerimastingais dėl įvairiausių dalykų.

Klimato kaita yra, taip sakant, ledkalnio viršūnė. Panašiai traktuojami ir kur kas mažiau svarbūs dalykai, todėl politikoje daugeliui darosi neįmanoma atskirti šimtametį virusą nuo paprasto peršalimo.

Federalinės ryšių komisijos pirmininko Ajito Pai šeimą užplūdo grasinimai po 2017 m. pastangų sumažinti interneto reguliavimą, o teismų sprendimai, kuriais patvirtinama religijos laisvė, metų metus buvo pasitinkami distopijos temomis rengiamomis eitynėmis ir šūksniais apie „krikščioniškojo nacionalizmo” tironiją.

2016 m. šališki „Facebook” memai sukėlė „dezinformacijos” paniką, kuri iki 2023 m. apėmė cenzūros bangą, apimančią Amerikos nacionalinio saugumo aparatą ir vyriausybės finansuojamus pasaulinius juoduosius sąrašus. Koledžų miesteliai, regis, masiškai perėmė rizikingą nesąmonę, kad priešinga nuomonė yra „tiesiog smurtas”.

Iš kur kyla visa ši baimė? Kaip ir daugelis kitų dalykų, jis prasidėjo namuose. Vadinamieji „tėvai-sraigtasparniai” išaugino atžalų kartą, įpratusią būti apsaugotą nuo bet kokios grėsmės, įskaitant blogus pažymius, patyčias ir net persimiegojimą.

„Būdama mama, aš noriu tik apsaugoti savo vaiką, ir jei galiu ką nors sušvelninti, aš tai padarysiu”, – sakė Eva Marcille, kuri yra nepaprasto judėjimo prieš persimiegojimą dalis, apie kurį neseniai rašė „Wall Street Journal”.

Nepriklausomybės, ryžto ir tvirtumo pojūtis, kurį vaikai įgyja savarankiškai eidami per pasaulį, net jei dėl to susiduria su piktais bendraamžiais autobuse ar saldžiais gėrimais draugų namuose, aukojamas ant saugaus gyvenimo aukuro.

Tie patys per daug saugomi vaikai tampa kūdikiškais jaunais suaugusiaisiais, infantilais, kurie tikisi, kad jų dėstytojai pakeis jų tėvus, apsaugodami juos nuo įžeidžiančios medžiagos („įspėjimai apie pavojų”) ir sukurdami zonas, kuriose jų protas liks nesutrikdytas („saugios erdvės”).

Ar reikia stebėtis, kad retais atvejais, kai šie žmonės sužino apie kažką, su kuo jie nesutinka dideliame blogame pasaulyje, jie išprotėja? Hipochondrikai dažnai pervertina pavojus, nes buvo nuo jų izoliuoti. Taip pat elgiasi ir dabar mūsų tarpe esančios „sraigtasparnių” auklėjamos kartos.

Tradiciškai hipochondrija skatina sergančiuosius šokinėti nuo A iki Z. Knygoje „Hana ir jos seserys” (Hannah and Her Sisters) Allenas pradeda baimintis smegenų auglio po to, kai patiria lengvą klausos sutrikimą – neįtikėtinas šuolis, tačiau hipochondrikui jis yra visiškai adekvatus.

Šiuolaikiniai hipochondrikai, kaip ir anksčiau, mėgsta politiniame diskurse paplitusį katastrofizmą: Prezidentai tiesiog negali vykdyti jiems nepriimtiną politiką, jie turi būti psichiškai nekompetentingi arba kelti grėsmę demokratijai. Toks beprotiškas nerimas turi religinį atspalvį, nesiskiriantį nuo pranašautojų, skelbiančių paskutinio teismo dienos datą.

Hipochondrikai pagal apibrėžimą taip pat yra egocentriški. Jei jie perskaito apie ligą, greičiausiai bus įtikinti, kad ja serga ir (arba) kad ji jiems kelia didesnę grėsmę nei kitos.

Panagrinėkime klimato kaitos atvejį: Didžiuliai kairiųjų sluoksniai ne tik susirūpinę dėl kylančios temperatūros, bet ir kažkokiu būdu įsitikinę, kad tokia kylanti temperatūra juos paveiks asmeniškai, neigiamai ir, regis, tuoj pat.

Greta Thunberg šaukia: „Kaip jūs drįstate!” – Tai įspėjimas, kuris būtų tinkamas atsakas į kokį nors asmeniškai patirtą menkniekį, bet atrodo netinkamas, kai taikomas tokiai abstrakčiai ir beasmenei sąvokai kaip klimato kaita.

Netgi Thunberg turi pripažinti, kad nuo tada, kai pasakė savo kalbą, ji ir toliau kiekvieną rytą prabunda, o dangus nenukrito ir vandenynai nepakilo. Buvęs Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), ko gero, tinkamiausiai, net gana tėviškai, atsakė Thunberg, kai „Twitter” tinkle parašė: „Atsipalaiduok, Greta, atsipalaiduok!”

Tačiau hipochondrikams laikas atvėsti niekada neateis. Tokią hiperbolę būtų galima lengvai atmesti, jei ne jos žalingas poveikis visuomenei.

Gruodžio mėnesį žurnalas „SSM-Mental Health” paskelbė plačiai išreklamuotą tyrimą, kuris, be kita ko, parodė, kad liberalių pažiūrų paauglės mergaitės depresiją patiria dažniau nei kitų kategorijų paaugliai, įskaitant liberalių pažiūrų paauglius vyrus ir konservatyvių pažiūrų paauglius ir paaugles.

Be abejonės, ne pro šalį daryti išvadą, kad paauglės mergaitės, augančios įniršiui ir patyčioms skirtoje žiniasklaidos (ir socialinės žiniasklaidos) aplinkoje, kurioje visuomenė pristatoma kaip iš esmės, instituciškai ir nekintamai priešiška, šiuo atveju moterų ir mergaičių interesams, nėra laimingos stovyklautojos.

Žmonės yra įpratę ne tik įsitraukti į kovas, kurios yra gana nutolusios nuo jų pačių gyvenimo, bet ir daryti tai savo gyvenimo sąskaita. Kaip turi būti liūdna leisti, kad politiniai nusivylimai ir frustracijos paveiktų jūsų asmeninę laimę, nes esate įsitikinę, kad kiekvieni rinkimai visur šalyje jums asmeniškai reiškia gyvenimą arba mirtį.

Net ir tie, kurie yra giliai atsiriboję nuo tautos gyvenimo, vis tiek turi arba turėtų turėti pasitenkinimą savo kasdieniu gyvenimu: šeima, draugais, mokykla, darbu, tikėjimu, mėgstamomis grupėmis, nepakartojamomis laidomis.

Tokie yra gyvenimo dalykai, bet jei leisime sau pasiduoti viruso, rinkimų ar temperatūros pakilimui diagramoje, rizikuojame visa tai praleisti.

Vos praėjusį mėnesį „Wall Street Journal-NORC” atlikta apklausa atskleidė, kad žmonės vis mažiau reikšmės teikia pamatinėms vertybėms, įskaitant patriotizmą ir šeimą. Tapome nelaimingų nerimastingųjų šalimi.

Tačiau hipochondrijos religijos išauklėti žmonės neturi pojūčio, kuris galėtų įveikti jų baimės jausmą. Ta baimė jau seniai nebėra suprantamas noras apsaugoti tai, kas vertinga.

Ji tapo kančia sau pačiam. Tiesa, nurodymas jaunajai kartai „atsipalaiduoti” toli gražu nėra išsamus sveikimo planas. Tačiau tai gera pradžia.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 136

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. VŽA    -  2023-04-14, 07:47

    Kitame video: Vedėjas labai puikiai pasakė įvadą, kad žydų rabiną Ješua (gojams Jėzų) mirties bausme nuteisė aukštieji rabinai ir tautos seniūnai, kaip sąjūdininką, maištininką prieš gyvųjų žydų Dievo garbinimą. Romėnas Poncijus Pilotas NETEISĖ, jis tik neprieštaravo vykdyti žydų teismo nutartį. Tik viduramžiais gojai sukūrė fantastinį Dievo aukojimą, paties rabino aukojimąsi, ir iš tos fantazijos – visas bažnytines haliucinacijas…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...