infa.lt

Šiuo metu visuomenė supriešinta dviem priešingais pasirinkimais – dalis palaiko Rusijos kelią – ji esą prieš LGBT, už šeimos vertybes, esą kovoja su Vakarais dėl savo išlikimo ir panašiai.

Kita dalis (G.Nausėda skelbė apie 95%), palaiko Ukrainos, kaip demokratinės respublikos, kovojančios už savo laisvę, kelią, esą ji kovoja ir už mus, kad mūsų neužpultų Rusija, jei susidorotų su Ukraina.

Kad Rusija kovoja su Vakarų vertybėmis ir konkrečiai su LGBT – tas akivaizdu – šiai dienai „Roskomnadzor“ jau užblokavo 306 LGBT tinklapius, kuriuose, pasak žinybos, skelbiama „kenksminga informacija“.

Kad Ukraina palaiko Vakarų vertybes – irgi akivaizdu, prieš kelis mėnesius V.Zelenskio teikimu Ukrainoje priimta Stambulo konvencija, o pats Ukrainos prezidentas sausį dalyvaus Pasaulio ekonomikos forume (WEF), kur susitiks su prieštaringai net Vakaruose vertinamos „BlackRock“ transnacionalinės korporacijos vadovu.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Ukraina randasi užpultosios padėtyje, jos gynybos pramonė ir elektros infrastruktūra sugriautos, BVP jau smuko daugiau kaip 30%, ir be Vakarų finansinės bei karinės pagalbos, nežiūrint į pasiryžusią iki pergalės kautis visuomenę – ji neatsilaikytų.

Be ginklų, energijos ir maisto, karo sąlygomis neatsilaikytų nė viena šalis.

Ir greičiausiai, jog viena iš Vakarų tiekimo ir integracijos pažado į NATO bei ES sąlygų – pagreitintas Vakarų vertybių priėmimas.

Pilnai gali būti, jog pasibaigus karui, Ukraina visas šias Vakarų „vertybes“ atmes, kaip tą padarė Turkija atšaukusi Stambulo konvencijos ratifikavimą. Šalyje egzistuoja labai stiprus nacionalistinis sparnas, kurio deklaruojamas vertybes palaiko ir oficialioji Ukrainos vadovybė to nė kiek neslėpdama, ir kurių egzistavimą „kukliai“ nutyli joms nepritariantys Vakarai.

Ne taip seniai Lenkija pareiškė protestą Ukrainai už Stepano Banderos šlovinimą oficialiame „Twitter“ tinklo profilyje. Ukraina šiuokart nusileido ir pašalino konfliktinį turinį, tačiau pats jo atsiradimo faktas liudija, kad tikrosios ukrainiečių vertybės gali būti maskuojamos iki kada ateis joms pasireikšti tinkamas laikas.

Gali. Tačiau ateities mes nežinome, juk gali atsitikti ir taip, kad po karo ir integracijos į Vakarų struktūras visi tie nacionalistiniai dariniai, kaip atlikę savo darbą, bus panaikinti, išblaškyti ir diskredituoti, o jų deklaruojamos vertybės bus apverstos aukštyn kojomis, kaip tai įvyko ir toliau nuosekliai vyksta kitose Vakarų demokratijose.

Kalbant apie Rusijos pusę – pastaroji irgi randasi nuolatinėje konfrontacijoje su Vakarais ir netgi karo būsenoje nuo pat 2014-ųjų Maidano Ukrainoje.

Todėl viską, kas netrukdo jos vadovybės planams ir palaikoma visuomenės – ji mielai įgyvendina, pvz šeimos politiką ir kovą su LGBT „vertybėmis“. Pabrėžiu – kol netrukdo.

Ir viena, ir kita lietuvių pusės, pasisakančios prieš Rusiją ar Ukrainą, nurodo demokratinių pažeidimų faktus, pvz Ukraina uždraudė opozicines partijas, kontroliuoja televiziją ir spaudą, persekioja kitaminčius ir t.t.

Tai juk Rusija daro tą patį – ten seniai nėra jokių opozicinių partijų, kaip ir laisvos spaudos ar televizijos. Ten demokratijos nebuvo niekada. Šitą nurodo Rusijos priešininkai. Ir tas tiesa.

Nuo 2014-ųjų vyksta karas ir šie demokratijų elementai, kaip nuomonių įvairovė, laisvas žodis ar partijų spektras nuosekliai naikinami ir ten, ir ten.

Reikėtų pripažinti faktą – karo metu jokia demokratija neįmanoma, kai siekiama konkretaus tikslo – resursų ir nuomonių konsolidacijos.

Tam pasitelkiama centralizuota valdžia ir propaganda, nurodanti vidaus ir išorės priešą. Ir visos oficialiosios valstybės struktūros dirba būtent šia linkme – vardan pergalės ir visuomenės palaikymo, be kurio tą pergalę pasiekti sunku, o dažniausiai net neįmanoma.

Tačiau kur šioje vietoje pačios Lietuvos kelias?

Kelias su Ukraina ir Vakarais prieš Rusiją, ir tai, kas bus po to – tai Vakarų kelias. Kelias su Rusija prieš Vakarus ir tai, kas bus po to – tai Rusijos konsoliduojamo bloko kelias.

Einant be kuriuo iš jų – Lietuva lieka bekelėje, kaip didesnių valstybių pakeleivė, neturinti nei savo žodžio, nei galimybės pasirinkti ėjimo krypties ar vystymosi priemonių, kurias nustato kiti.

Ir ne tik krypties – ji praranda savo savastį, kadangi turi prisitaikyti prie didesnių valstybių primetamų reikalavimų, kaip turėtų vystytis jos visuomenė, kokių privalo laikytis vertybių, užsienio ir finansinės politikos, nekreipiant dėmesio į tai, kad pati visuomenė griežtai atmeta kai kuriuos iš siūlomo vystymosi aspektų.

Visuomenė tiesiog lieka bekelėje, už borto, priimtų jos atžvilgiu sprendimų fone. Nes sprendimai priimami net ne Lietuvoje, kas akivaizdžiai patvirtina, jog šie keliai – nėra Lietuvos keliai, kad jais eidama ji būtų tik priimta į traukinį pakeleivė, o ne savojo kelio planuotoja ir jo įgyvendintoja.

Atrodytų, jog mes neturime jokio pasirinkimo. Esame mažytė šalis, su tokia valdžia neturinti žodžio, neformuojanti nuosavos užsienio politikos, kaip, beje, ir vidaus politikos, todėl belieka šlietis prie galingųjų, tikintis, kad jie bus maloningi ir už lojalumą numes riebesnį kąsnį.

Šiandien Lietuvos vyriausybė vykdo būtent tokią politiką arba kalbant tiksliau – nevykdo jokios, o tik retransliuoja tą, kuri dažnu atveju kenkia jos pačios visuomenei – jos moralinei, psichologinei, materialinei ir dorovinei būsenai.

Tą akivaizdžiai patvirtina pastarųjų dienų įvykiai – Sausio 13-ąją valdžia minėjo atskirai nuo visuomenės, užsidariusi Seime, „nezabudkių“ atmosferoje. Ir vietoje to, kad kaip visada dalyvautų Arkikatedroje mišiose, skirtose žuvusiems už Lietuvą didvyriams paminėti – ji dalyvavo Laisvės apdovanojimuose, skirtuose kitos šalies – Ukrainos prezidentui.

Mišiose Vilniaus Arkikatedroje dalyvavo tik tie, kas iš tikrųjų yra su Lietuva – savo vidumi ir dvasia. Tačiau valdžios – nei valdančiųjų, nei opozicinių partijų atstovų – ten nebuvo. Galite pažiūrėti vaizdo įrašą iš Arkikatedros. (Nuoroda)

Grįžtu prie kelio Lietuvai.

Ar yra savas kelias, savas tikslas, savi lūkesčiai?

Yra pavyzdžių – Turkija, Vengrija, iš dalies Lenkija ir, galbūt, neužilgo pasireikšianti Italija.

Turkija – remia Ukrainą ir tuo pačiu atsisakė vienos iš Vakarų vertybių – Stambulo konvencijos, taip pat ji atsisakė taikyti sankcijas Rusijai, balansuodama tarp Rusijos ir Vakarų. Ji yra NATO narė.

Vengrija – laikosi nuoseklios savo šaliai naudingos vystymosi politikos, net kentėdama dėl sulaikomų ES lėšų ir balansuodama tarp sankcijų Rusijai netaikymo ir bendros ES politikos. Ji ES ir NATO narė.

Lenkija – aktyviai palaiko šeimos politiką, turi problemų su ES dėl požiūrio į LGBT, aktyviai teikia paramą Ukrainai ir politikų vidaus kalbose aptaria planus dėl būsimos naudos vakarinių Ukrainos teritorijų atžvilgiu. Tas nutekėjusias kalbas nuolat skelbia opoziciniai Lenkijos portalai ir jie yra labai panašūs į tiesą. Ypač žinant Lenkijos požiūrį į „Vilno naše“, bei buvusias jos teritorijas šiandienėje Ukrainoje.

Italija – remia Ukrainą ir atvirai paskelbė apie šeimos politikos atgaivinimą po to, kai rinkimuose laimėjo nacionalistinė šalies koalicija. Rinkimų šūkis – „Dievas, šeima ir valstybė“ – pasako daug daugiau, nei nuoseklios rinkiminės programos. Ir Europoje sklando konkretus nerimas dėl dabartinės politikos ateities, kuri gali neatlaikyti besikeičiančios galios pusiausvyros pačioje ES.

Lietuva – palaiko Ukrainą, nekenčia Rusijos, vykdo nuoseklią antišeiminę ir antivalstybinę politiką, ko pasekoje turi vieną iš didžiausių infliacijų ES bei kenčia nuo vienų iš didžiausių ES būsto, energijos ir maisto kainų.

Koks mano šio straipsnio tikslas?

Parodyti, jog turime tikrai ne 2 kelius (kuriuos aktyviai tiražuoja propaganda, smerkdama vatnikus ir aukštindama palaikančius Ukrainą, tačiau stabdydama diskusijas ir priešindama visuomenę, stengiantis parodyti, jog yra tik 2 pasirinkimai), renkantis valstybės vystymosi kryptį.

Pasirinkimų yra kur kas daugiau, juolab, kad Lietuvai jau nebereikia daryti nuolaidų išprašant finansinės paramos ar karinės pagalbos. Esame ir ES, ir NATO nariai.

Turėtume atsigręžti į save ir paklausti savęs – ko norime sau? Kur norime eiti? Kaip norime gyventi?

Ir tai ne valdžios sau užduodami klausimai – tai kiekvieno iš mūsų pasirinkimas, kuris apspręs kokią turėsime valdžią. Patirties vertinant politikų pažadus ir po rinkimų ateinančią realybę jau turime.

Viskas mūsų širdyse – kas mums miela, ko siekiame savo vaikams ir sau, kokias vertybes išpažįstame. Ir tai nėra egoizmas – tai būtina laimingos ir atsakingos visuomenės sąlyga.

Suprask, kas svarbu tau – suprasi kas svarbu ir kitiems. Ir bus lengviau ieškoti sąlyčio ir bendro sugyvenimo, o ne nuolatinės konfrontacijos pretekstų.

Konfrontacija ir priešų paieška – tai griovimo procesas, nuo kurio labiausiai kenčia tie, kas neturi sprendimų priėmimo teisės valstybėje. Plačioji visuomenė.

Todėl pirmasis ir pagrindinis esamomis sąlygomis visuomenės interesas turėtų būti tarpusavio konfrontacijos sustabdymas.

Tai kiekvieno iš mūsų interesas, nes konfrontacija ir priešiškumu mes griauname savo pačių galimybes gyventi geresnėje valstybėje, būnant apsuptų geranoriškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių.

Ir vienintelis į tai vedantis kelias apibrėžiamas trimis žodžiais – „Dievas, šeima ir Tėvynė“.

Tai ne partinis šūkis – tai gyvenimo esmė.