infa.lt

Ar vaikai jau nebėra mūsų vertybė?

Ar vaikai jau nebėra mūsų vertybė?

20 kovo
04:21 2015

paveikslėlisOlga Valajeva

Mes iliuzijų meistrai. Mes dažnai jose skendime ir dar stengiamės apgauti kitus. Beveik visi, kas turi vaikų, kalba apie tai, jog jiems vaikai svarbiausia. Kiek daug jie reiškia. Šeima – jiems didžiausia vertybė. Skamba gražiai. Tačiau nesuprantama, jeigu visiems vaikai tokia vertybė, tai kodėl jų tiek mažai?

Ir kodėl vaikai ne itin laimingi, kaip ir patys tėvai, kurie apie tai kalba? Kodėl gi mes su vaikais praleidžiame mažiausiai laiko, stengdamiesi įbrukti juos į darželį arba močiutėms?

Su drauge mes nusprendėme atlikti eksperimentą. Ji turi dvejetą vaikų. Ir sako, jog vaikai jos gyvenime užima svarbiausią vietą. Ji tikrai juos myli. Ir mes nusprendėme paskaičiuoti kiek laiko ji su jais praleidžia ir kuo užsiima kitu metu. Visą dieną ji užsirašinėjo kiekvieną žingsnį stengdamasi elgtis įprastai ir nieko neprikurdama.

Rezultatas. 8-9 valandas į dieną užima darbas. Kelionė pirmyn ir atgal – dar dvi valandas. Ryte ji išeina, kai vaikai dar miega. Daugiausia ką suspėja padaryti, tai pabučiuoti. Vakare turi vieną valandą, kol vaikai guls miegoti. Ir ką ji tuo laiku daro? Jis tvarko butą ir rytojui gamina maistą. Gal paskubomis žvilgteli į vyresniojo dienoraštį.

Kas gaunasi? – Įprastą dieną vaikai prieš miegą iš jos gauna dešimties minučių pasaką – ir viskas. Dar bučinį ryte, ir per visą dieną tris-keturis skambučius telefonu.

Kad eksperimento rezultatai būtų tikslesni mes nusprendėme išanalizuoti ir jos šeimos sekmadienį. Tačiau pasirodė, jog sekmadienį vaikus visada pasiima močiutė. O ji tvarkosi, apsiperka, susitinka su draugėmis, kartais net spėja pabendrauti su vyru. O su vaikais tos pačios 10 minučių vakarais.

„Juk aš dirbu dėl jų!“ – vos neverkdama sako ji, nors aš jos niekuo nekaltinu.

„Pirma, juk tu vis dar turi vyrą, prisimeni? O antra, ar vaikams to reikia? Tu jų apie tai paklausei?“ – atsakau labai atsargiai.

„Neseniai jauniausias vaikas darželyje nupiešė piešinį. Jis pavadino jį „Kada mama mes savo darbą“. Jame mes visi parke…“ – toliau jai nieko nereikia aiškinti, ji viską supranta.

Kaip čia taip išeina, kad mums jie patys svarbiausi, tačiau dėmesio ir laiko sulaukia mažiausiai iš visų? Galbūt mes paprasčiausiai patys save apgaudinėjame? Mes žinome, kad būtų teisingiausia, jog jie taptų mums patys svarbiausi. Tačiau realybė tokia, kad asmeniniai malonumai, mintys ir darbas mums svarbiau, nei jų akys ir žaidimai.

Problema ne tame, kad mes jų nemylime. Greičiau jau mes nelaikome kažkuo svarbiu su jais praleisto laiko. Svarbiu laikome kažką kitą, tai ką darome dėl jų – mokame už jų mokyklas, stovyklas, poilsį, žaislus. Tačiau ar tiesa, kad tai taip svarbu?

Mes nežinome ką su jais daryti, o kai žinome, tai kartais šie užsiėmimai mums atrodo beprasmiai. Kas naudingo tame, jei aš keturiasdešimt kartų būsiu ligoniu, o vaikas – gydytoju? Kuo naudingas mašinėlių stumdymas pirmyn atgal? Šimtą kartų dėlioti tą pačią dėlionę arba statyti eilinį namą? Trobelės gi taip pat liepsnoja, o arkliai šuoliuoja ir šuoliuoja. O aš čia užsiimu kažkokiais niekais.

Mums amžinai trūksta laiko, jo visada niekam neužtenka. Visas laikas ne vaikams. Ir tikrai ne žaidimams su jais. Ir mes prašome jų palaukti – juk jei jų reikalai mums mažiau svarbūs, vadinasi, gali palaukti. Palauk, palauk, vėliau, tuoj parašysiu protingą straipsnį, tuoj pagaminsiu skanius pietus, tuoj išmokysiu tave skaityti ir rašyti, ir padarysiu iš tavęs žmogų… o vaikutis auga. Ir kažkada, kai mes sutvarkėme visus reikalus ir esame pasiruošę su juo pasikalbėti bei pažaisti, jis jau veda (arba tuokiasi).

Mes neturime papildomo dėmesio, kurį galėtume atiduoti vaikučiui. Netgi būnant kartu, mintimis esame kažkur darbe arba televizoriuje. Arba netgi fiziškai vienu metu sugebame rašyti sms žinutes ir tikrinti informaciją socialiniame tinkle. Netgi būdami šalia jo, iš tiesų – nedalyvaujame. Mūsų nėra, todėl, kad ir mūsų dėmesio tuo metu čia nėra. Ar reikia vaikučiui tėvų kūno, kurių mintys toli nuo čia, kurie pasinėrę nesuprantama į ką ir neaišku kada atsilaisvins?

Mums amžiams trūksta jėgų saviems vaikams, nes jas jau išdalinome kam papuolė – viršininkui, kaimynei, televizoriui, metinei ataskaitai. Taip, kad tu, mielas vaikuti, palauk. Likusieji laukti negali, o tu gali. Mes neprotingai naudojame savo resursais, netausojame savo jėgų. Ir dažnai jaučiame nuovargį vos prabudę. Vaikutis miega – miegok. O mes vietoje to sėdime „VKontakte“, – juk tai svarbiau nei mūsų sveikata, nei mūsų miegas ir mūsų vaikai.

Viena draugė man skundžiasi, kad jau pusę metų ji neturi jėgų. Klausiu ką ji daro kiekvieną dieną. Nieko ypatingo, kaip įprasta – buitis, vaikutis. Ir televizorius. O kas televizoriuje? Žinios apie karą Ukrainoje. Ne, jos asmeniškai tai neliečia. Ne, ji šių įvykių niekaip įtakoti negali. Tačiau negali nežiūrėti. Jau kaip ir priklausomybė – ryte, per pietus, vakare ir netgi naktį. Juk kaip gi taip, be manęs tokie dalykai darosi! Na gerai, juk reikia žinoti. O kas be tavęs vyksta su tavo vaikučiu?

Štai taip mes save išdaliname į kairę ir į dešinę, nesvarbiems ir nereikalingiems santykiams, žmonėms, įvykiams. O vaikai auga. Ir kartą atsipeikėję norėsime apkabinti, tačiau per vėlu, jau nebėra ko ir ką. Per vėlu, nes jie jau sukūrę savo gyvenimą. Ir kaip mums nebuvo kada, dabar jiems nėra kada. Nėra kada ir kam gi. Palauk dabar tu, mama. Tiek, kiek laukė tavo vaikas. Ir kažkada, galbūt, jis vėl norės tave apkabinti. Tiesa, tuo metu tavęs irgi gali jau nebebūti…

Taip gaunasi, kad vaikų nėra mūsų vertybių skalėje. Jie kažkur kieme, paskutinėje vietoje, po visų svarbiausių dalykų – darbo, interneto, televizoriaus, kaimynų, remonto, barščių… Visko, ko tik nori. Yra toks posakis: „Jei tu tiki, kad Dievas yra, tai kodėl gyveni taip lyg jo nebūtų“. Būtent čia galima perfrazuoti – jei vaikai tau tokie svarbūs, kodėl gi tu gyveni taip, lyg tau jie visai nerūpėtų?

Mes paprasčiausiai neįžvelgiame prasmės ir nevertiname savo vaikų. Kalbame apie tai, tačiau elgiamės priešingai. Liūdna.

Liūdna, kad daugelis vaikų būdami metukų jau eina į darželį, o kelių savaičių būna, jog jau lieka be mamos su auklėmis ir močiutėmis. O mamos dar net išvyksta pailsėti nuo jų. Aš šito niekada nesuprasiu. Kodėl reikia ilsėtis nuo savo vaikų? Aš turiu tris. Kai man pasiūlo juos „priduoti ir ilsėtis“ – aš tiesiog suglumstu. Aš nepavargstu nuo vaikų. Nuo buities – taip. Nuo darbo – taip. Nuo vaikų ir vyro – ne. Priešingu atveju kam gi šeima? Vaikai – juk tai ne pragariškas darbas tampant plytas, po kurio reikia ilsėtis. Vaikai – tyra meilė ir galimybė atverti mano užantspauduotą širdį.

Tačiau džiugu, kad vis daugiau mamų atbunda. Mamos išeina iš darbo, mamos skaito knygas apie prisirišimą, galvoja apie ateitį, moko vaikus namuose, praleidžia su jais daug laiko. Vis daugiau tėvelių pradeda suprasti tikrąsias tėvystės vertybes – jau vis daugiau tėčių, žaidžiančių su vaikais gatvėse. Ne viską mes dar praradome. Turime daugybę galimybių, kad suvoktumėme nuokrypius vertybių sistemoje ir juos pakeistume.

Dabar, kai jau suprantu, kiek metų buvau automatizuota mama, norisi godžiai įsisavinti kiekvieną minutę. Mes verdame makaronus su princesėmis ir mašinėlėmis, ir valandomis juose knisamės. Kažkas valgo žalius, kažkas namukus, o kažkas gėlytes. Sėdime ir visi kartu žiūrime animacinius filmukus. Taip aš galiu bežiūrint filmuką jiems suformuoti reikiamus akcentus – kas yra gerai, o kas – blogai. Kartu voliojamės – mes gi Valajevai, mes labiausiai mėgstame voliotis. Kartu skaitome, piešiame, sportuojame, ruošiame maistą. Visi kartu. Visą laiką kartu. Ir aš mėgaujuosi kiekvienu momentu. Stengiuosi prisisotinti, įsigilinti, atmesti visus kvailus savo balsus savo galvoje ir tiesiog būti čia ir dabar – su jais.

Ir tokiomis akimirkomis aš prisipildau netgi daugiau energijos, nei kad būčiau gavusi nuėjus į masažą. Aš pilnumoje labiau ir harmoningai pailsiu. Su mažyliais, kuriuos labai myliu ir kurie kiekvieną dieną suteikia man galimybę pakeisti savo širdį, išmokti džiaugtis šiuo momentu.

Šiandien pabandykite viską mesti, kai tik prie jūsų prieis vaikutis. Palikti visus savo super svarbius reikalus nebaigtais. Parodyti jam, kad jis jums pats svarbiausias. Ypač svarbus.

Iš karto, tučtuojau, atsiliepti į jo kvietimą. Be „palauk“ ir „ne dabar“. Padovanokite tokią dovaną sau ir vaikučiui. Pabandykite. Nesigailėsite.

vertė: Edita Sabaitė

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Ar vaikai jau nebėra mūsų vertybė?* - nuoroda: https://infa.lt/783/ar-vaikai-jau-nebera-musu-vertybe/