infa.lt

Facebook nuotr.

Gintaras Furmanavičius

Šią savaitę Lietuvos politikos klounai, gausiai reziduojantys teatre, kurį žmonės iš įpročio kažkodėl vis dar vadina seimu, pristatė pirmąją naujojo sezono premjerą, pavadintą “Interpeliacija.”

Prieš pristatant premjerą į sceną buvo pakviestos dvi vaikų darželio auklėtinės, jų vardai Ieva ir Morgana. Jos įmetė dūminę šaškę, kurios tikslas buvo nukreipti publikos dėmesį nuo pagrindinio premjeros veiklūno, vyriausybės burtininko muzikaliu vardu Dainius.

Triukas pavyko, kadangi šaškė buvo įvyniota į patrauklų sutartinio sekso tarp heteroseksualių asmenų celofaną. Spektaklio žiūrovai puolė karštai aptarinėti savo lytinių santykių legitimumą.

Prieš pasidalinant įspūdžiais apie premjerą, trumpam sugrįžkime į tolimą ir šiek tiek artimesnę praeitis. Tolimojoje praeityje pagrindinis veikėjas jau sukosi vyriausybės kuluaruose.

Tačiau neįvertinęs, kad ir jam ne viskas atleidžiama, nors buvo paklusnus vyriausios Lietuvos energetikės Dalios valios vykdytojas, po skandalo, kuriame VTEK konstatavo, jog ministrui buvo žinoma, kad jo motina yra mokyklų renovacijos konkursą laimėjusios bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ akcininkė, o jis pats šioje bendrovėje ėjo atsakingas pareigas – buvo akcininku, direktoriumi, valdybos nariu, buvo išmestas iš vyriausybės taip, kaip mes su broliu vaikystėje mėtydavom į virtuvės kriauklę plėvę nuo virinto pieno, kurį mama versdavo gerti vakarais.

Tai buvo tolimi 2011 metai. Ir štai ratas apsisuko, konservata su satelitais laimėjo rinkimus ir 2020 metais horizonte vėl šmėstelėjo Kreivių Dainiukas. Tuomet mes turėjome galimybę stebėti trumpą vieno veiksmo komediją Daukanto aikštės scenoje, kur ten reziduojanti Tuščia Vieta susitiko su pagrindiniu šio rudens premjeros herojumi, idant įsitikintų pastarojo gebėjimu atsispirti materialioms pagundoms.

Po susitikimo herojus skėlė monologą: „Vertinimų gilesnių apie kandidatūrą neišgirdau. Tačiau, kalbant apie interesus, užtikrinau prezidentą, kad esu daugiau nei dešimtmetį parlamente, interesų derinimą ir prevenciją esu neblogai įvaldęs.

Kaip sakoma, už vieną muštą duoda du nemuštus. Tas dalykas, kaip pamokos, yra išmoktos. O plačių interesų energetikos sektoriuje nėra“. Tą mes pastaraisiais mėnesiais akivaizdžiai matome. Ir dar pridūrė, kad „tik išimtinais atvejais reikės nusišalinti nuo sprendimų priėmimo“. Gal kam nors teko girdėti, kada nusišalino?

Po to dar buvo kažkokios sapalionės apie raštišką pasižadėjimą nevogti ir specialų etatą ministerijoje, bet tauta turi trumpą atmintį ir visi tai pamiršo.

Tiek tų istorijų. Grįžkime į teatro sceną. Žodis „interpeliacija”, kuris lyg ir skamba baisiai, iš tiesų reiškia „(lot. interpellatio – kalbos pertraukimas), atstovaujamosios valstybės institucijos (parlamento) deputato ar jų grupės raštiškas paklausimas vykdomosios valdžios institucijai (vyriausybei) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu, įpareigojant atsakyti iki nustatyto termino; viena vyriausybės veiklos parlamentinės kontrolės formų.”

Taip, tai viso labo atsakymų į klausimus vakarėlis teatro scenoje. Lyg iš anksto žinodamas slapto balsavimo rezultatus, Dainiukas ne tik buvo ramus, kaip belgų futbolo rinktinės žaidėjas, išėjęs iš dušo po eilinių laimėtų rungtynių, bet ir perėjo į puolimą, aiškindamas, kas ištisą dešimtmetį energetikos srityje niekas nieko nedarė.

Reikia pagirti vaikiną muzikaliu vardu už drąsą, nes visi žinome, kad nuo pat 2009 metų visa Lietuvos energetika buvo tvirtose visuomeninio darbo KGB struktūrose užgrūdintos Lietuvos Dalios rankose. O jos berniukai-žaisliukai toje ministerijoje eilės tvarka buvo: Arvydas Sekmokas, Jaroslav Neverovič, šventasis Rokas Masiulis, sėkmingai sukantis milijoninį versliuką su dabartiniu ministru, ir galiausiai pats Kreivių Dainiukas.

Tai įdomu, kuriam iš jų čia adresuoti tie kaltinimai? Juk ne pačiai tetai Daliai, kuri gali netikėtai tautos prašymu vėl sugrįžti į savo pamėgtą Daukanto aikštę. O ji, kaip tikra pareigūnė ne tik turi puikią atmintį, bet ir būrį vazelininių klapčiukų, pasiruošusių įskųsti bet ką už bet ką.

Kaip ir kiekvienoje premjeroje, taip ir šioje yra ir meilės siužetinė linija. Ambasadore Romoje ir dar daug kur skiriama Dainiuko sutuoktinė. Kadangi jos vaidmuo premjeroje antraplanis, o kompetencija – nekelia abejonių, aptariant jos pasirodymą verta pažymėti tik tai, kad šis paskyrimas smarkiai kertasi su tam tikromis rašytomis ir nerašytomis ambasadorių skyrimo taisyklėmis, bei tai, kad Opus Dei Prelatūros būstinė su prelato Bažnyčia lyg tyčia yra Romoje.

Tačiau mes jau išmokome, kad visos konservatos nuodėmės yra niekas, palyginus su Jarek Narkiewicz kotletukais.

Dabar atėjo laikas atiduoti pagarbą premjeros režisieriams – Konservatorių partijai. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Partija, turinti seime tik trijų balsų daugumą (aš, kaip ir jūs į save vadinančius liberalais bei vaikų darželį rimtai nežiūriu) sugeba laimėti visus balsavimus.

Be abejo, mes puikiai žinome, kas juos stabiliai palaiko: ne tik jų amžinieji sąjungininkai dar nuo Komunistų partijos laikų – socdemai su lygių galimybių Juliumi priešakyje, bet ir puikiai trūkstamų balsų skaičiavimą įvaldžiusi bei Lietuvai dirbanti Sauliaus mišrainė. Todėl dar kartą pagarba konservatoriams ir jų strategui Albinui, kurį už profesionalumą gerbiu jau daug metų.

Taigi, premjera įvyko, visi, kas norėjo „pasipiarino”, susikaupęs garas nuleistas, o pagrindinis herojus, lyg koks Briusas Vilisas liko gyvas ir sveikas. Tik privalomų greitųjų ir policijos automobilių švyturėlių finalinėje scenoje nebuvo.

Negana to, Dainiukas įgavo pusės metų neliečiamybę, todėl galės ir toliau juokinti mus savo išminties pasažais ir pasąmonės srautais bei būti patikimu stogu savo Opus Dei bičams ir kitiems igničiams jų naujoje milijardinėje aferoje Latvijoje. Bet apie tai – kažkada vėliau.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje