infa.lt

Jei šį tekstą būčiau įkėlęs 2016 metais, kai jis buvo parašytas, jūs tikriausiai būtumėt man iškvietę gydytojus. Tačiau šiandien, praėjus tik kiek daugiau, nei penkmečiui, jis jau atrodo kaip kelrodė žvaigždė kelyje, kuriuo mus, lyg avių bandą nori vesti mūsų lėlininkai, sėdintys valdžioje.

Radę kelias minutes laiko, paskaitykite šį Ida Auken tekstą:

„Sveiki atvykę į 2030 metus. Sveiki atvykę į mano miestą, o gal turėčiau sakyti „mūsų miestą”. Aš nieko neturiu. Neturiu automobilio. Neturiu namo. Neturiu jokių prietaisų ar drabužių.

Jums tai gali pasirodyti keista, bet mums šiame mieste tai labai prasminga. Viskas, ką laikėte produktu, dabar tapo paslauga. Turime galimybę naudotis transportu, būstu, maistu ir visais kitais dalykais, kurių mums reikia kasdieniame gyvenime. Vienas po kito visi šie dalykai tapo nemokami, todėl galiausiai mums nebeliko prasmės daug ką turėti.

Pirmiausia komunikacija tapo skaitmenizuota ir nemokama visiems. Paskui, kai švari energija tapo nemokama, viskas ėmė sparčiai judėti į priekį. Smarkiai atpigo transportas. Mums nebebuvo prasmės turėti automobilių, nes ilgesnėms kelionėms per kelias minutes galėjome išsikviesti automobilį be vairuotojo arba skraidantį automobilį.

Kai viešasis transportas tapo paprastesnis, greitesnis ir patogesnis už automobilį, ėmėme važinėti daug organizuočiau ir koordinuočiau. Dabar sunkiai galiu patikėti, kad kažkada susitaikėme su spūstimis ir kamščiais, jau nekalbant apie vidaus degimo variklių keliamą oro taršą. Ką mes galvojome?

Kartais važiuodama pas draugus naudojuosi dviračiu. Man patinka mankštintis ir važiuoti. Tai tarsi priverčia sielą leistis į kelionę. Juokinga, kad kai kurie dalykai, regis, niekada nepraranda jaudulio: vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, maisto gaminimas, piešimas ir augalų auginimas. Tai turi prasmę ir primena, kaip mūsų kultūra atsirado iš glaudaus ryšio su gamta.

Savo mieste nemokame nuomos mokesčio, nes kažkas kitas naudojasi mūsų laisva erdve, kai mums jos nereikia. Mano svetainė naudojama verslo susitikimams, kai manęs joje nėra.

Kartkartėmis nusprendžiu gaminti maistą sau. Tai paprasta – reikalinga virtuvės įranga per kelias minutes pristatoma prie mano durų. Nuo tada, kai transportas tapo nemokamas, nustojome visus tuos daiktus krauti į savo namus. Kam laikyti makaronų gaminimo aparatą ir krepų kepimo aparatą, prigrūstus mūsų spintelėse? Galime juos tiesiog užsisakyti, kai jų prireikia.

Tai taip pat palengvino žiedinės ekonomikos proveržį. Kai produktai virsta paslaugomis, niekam nebėra įdomūs daiktai, kurių gyvavimo laikas trumpas. Viskas kuriama taip, kad būtų ilgaamžiška, pataisoma ir perdirbama. Medžiagos mūsų ekonomikoje juda greičiau ir jas gana lengvai galima paversti naujais produktais.

Aplinkosaugos problemos atrodo toli, nes naudojame tik švarią energiją ir švarius gamybos metodus. Oras švarus, vanduo švarus ir niekas nedrįsta liesti saugomų gamtos teritorijų, nes jos yra tokia vertybė mūsų gerovei. Miestuose turime daug žaliųjų plotų, augalų ir medžių. Vis dar nesuprantu, kodėl anksčiau visas laisvas vietas mieste užpildėme betonu.

Apsipirkti? Nelabai prisimenu, kas tai yra. Daugumai iš mūsų tai virto daiktų pasirinkimu. Kartais man tai atrodo smagu, o kartais tiesiog noriu, kad algoritmas tai padarytų už mane. Dabar jis mano skonį pažįsta geriau nei aš.

Kai dirbtinis intelektas ir robotai perėmė tiek daug mūsų darbo, staiga atsirado laiko gerai pavalgyti, išsimiegoti ir praleisti laiką su kitais žmonėmis. Piko valandos sąvoka nebetenka prasmės, nes darbą, kurį atliekame, galime atlikti bet kuriuo metu. Tikrai nežinau, ar vadinčiau tai darbu. Tai labiau panašu į mąstymo laiką, kūrybos laiką ir tobulėjimo laiką.

Kurį laiką viskas buvo paversta pramoga ir žmonės nenorėjo vargintis sunkiais klausimais. Tik paskutinę minutę supratome, kaip visas šias naujas technologijas panaudoti geresniems tikslams, o ne tik laiko žudymui.

Didžiausią rūpestį man kelia visi žmonės, kurie negyvena mūsų mieste. Tie, kuriuos praradome pakeliui. Tie, kurie nusprendė, kad jų tapo per daug, visų šių technologijų. Tų, kurie pasijuto pasenę ir nereikalingi, kai robotai ir dirbtinis intelektas perėmė didelę dalį mūsų darbo vietų. Tie, kurie nusivylė politine sistema ir pasuko prieš ją.

Jie gyvena kitokį gyvenimą už miesto ribų. Kai kurie yra sukūrę nedideles save apsirūpinančias bendruomenes. Kiti tiesiog apsistojo tuščiuose ir apleistuose namuose mažuose XIX a. kaimeliuose.

Kartkartėmis susierzinu dėl to, kad neturiu tikro privatumo. Niekur negaliu nueiti ir būti neužregistruota. Žinau, kad kažkur yra užfiksuota viskas, ką darau, ką galvoju ir apie ką svajoju. Tik tikiuosi, kad niekas to nepanaudos prieš mane.

Apskritai – tai geras gyvenimas. Daug geresnis nei tas kelias, kuriuo ėjome, kai tapo aišku, kad negalime tęsti to paties augimo modelio. Vyko visi šie baisūs dalykai: gyvenimo būdo ligos, klimato kaita, pabėgėlių krizė, aplinkos būklės blogėjimas, visiškai perpildyti miestai, vandens ir oro tarša, socialiniai neramumai ir nedarbas. Praradome per daug žmonių, kol supratome, kad galime elgtis kitaip.”

Šis tekstas buvo parašytas prieš Pasaulio ekonomikos forumo Pasaulio ateities tarybų metinį susitikimą.

Ida Auken yra Pasaulio ekonomikos forumo Jaunoji pasaulio lyderė ir Pasaulinės ateities miestų ir urbanizacijos tarybos narė.