infa.lt

Unės Kaunaitės nuotrauka

Unė Kaunaitė

Prieš daugiau nei šešerius metus drebėdama pirmą kartą skridau į Kembridžą ir mintyse tyliai kartojausi galimus interviu klausimų atsakymus. Anglų kalba tada dar strigo gerklėje, tad turbūt nieko keisto, kad neįstojau į politikos ir psichologijos studijas. Sausį atkeliavęs laiškas atrodė kaip pasaulio pabaiga.

Prieš dešimtį dienų tame pačiame universitete baigiau magistrantūros studijas. Savaitę prieš išsikrisdama, per atvirų durų dienas, bridau pro nesibaigiančią norinčiųjų būti Kembridžo studentais jūrą. Jie vaikščiojo su Kembridžo marškinėliais, nešėsi skirtingų koledžų lankstinukus ir kartu su tėvais gėrė miesto aurą.

Paradoksalu, bet būtent tie, kurie negali įsivaizduoti savo gyvenimo be Oksfordo ar Kembridžo, yra tie, kuriems čia nereikėtų leisti atvažiuoti.

Dalis jų lygiai taip pat sausį gaus atmetimo laiškus ir lies ašaras. Tada pagalvojau, kad maždaug pusei jų tai bus geriausias jiems gyvenime nutikęs dalykas. Kaip greičiausiai buvo ir man, nors tada to nesupratau. Paradoksalu, bet būtent tie, kurie negali įsivaizduoti savo gyvenimo be Oksfordo ar Kembridžo, yra tie, kuriems čia nereikėtų leisti atvažiuoti.

Tokiuose universitetuose nėra per gerai padaryto darbo. Nėra tobulo darbo. Perfekcionizmas yra norma. Ir man beliko džiaugtis, kad atvažiavau jau kiek vyresnė studijuoti švietimo, turėdama tvirtai susiformavusią nuomonę, jog ne pažymiai lemia gyvenimo sėkmę ar mano laimę. Buvau jau kitokia, nei tik baigusi mokyklą, kai geriausiai mokėjau vieną taisyklę: „Arba gerai, arba niekaip“. Visada visur siekiau tik aukščiausio pažymio. Su tokia nuostata šiuose universitetuose gyvena beveik visi.

Todėl gal ir nereikia stebėtis, kai pagaliau vienas iš šių studentų nusiperka virvę ir atsisėda vienas savo kambaryje.

Perfekcionizmas yra norma. Ir man beliko džiaugtis, kad atvažiavau jau kiek vyresnė studijuoti švietimo, turėdama tvirtai susiformavusią nuomonę, jog ne pažymiai lemia gyvenimo sėkmę ar mano laimę.

Kasmet pačiuose geriausiuose Didžiosios Britanijos universitetuose nusižudo vidutiniškai po du–tris studentus. Kartais daugiau. Niekas apie tai garsiai nekalba, neįvardina priežasčių, bet studentai kalba. Ir kai policija nė nepradeda tyrimo, visiems irgi viskas aišku. oksfordas, kembridžas

Bet savižudybės tėra galutinė išraiška, į kurią atkreipiamas dėmesys. Kaip ir Lietuvoje – kalbame apie masiškus savižudybių skaičius, nors dar svarbiau kalbėti apie tuos skaičius sukeliančius veiksnius. Kembridže, nors statistika skelbiama ne kasmet, skaičiai per daug nesikeičia. 2013-aisiais penktadaliui studentų diagnozuota depresija, o dar ketvirtadalis manė, kad ja serga, nors pas psichologą neapsilankė. Iš viso – 46%, arba beveik pusė studentų. Ir tai – tik depresija. Beveik trečdaliui merginų diagnozuojami valgymo sutrikimai – anoreksija, bulimija ir kiti. Vien Kembridžo universitete kasmet tikimasi apie 50–60 bandymų nusižudyti, universiteto komanda stengiasi tam užkirsti kelią. Tokie patys skaičiai ir Oksforde.

Kasmet pačiuose geriausiuose Didžiosios Britanijos universitetuose nusižudo vidutiniškai po du–tris studentus. Kartais daugiau. Niekas apie tai garsiai nekalba, neįvardina priežasčių, bet studentai kalba.

Savo bakalaurą įgijau St Andrews universitete, jau daugybę metų esantį

Unė Kaunaitė

Didžiosios Britanijos universitetų penketuke. Jis įsikūręs ant jūros kranto ir pasižymi palyginti ramia atmosfera ir dideliu studentų pasitenkinimu. Būtent čia, Škotijoje, susirasti studijų draugai išmokė kvestionuoti pažymių svarbą. Tačiau vis tiek kasmet sulaukdavome bent poros laiškų – dažniausiai pavasarį, prieš egzaminus, – kuriuose universitetas išreikšdavo liūdesį dėl prarastų studentų.

Vienais metais supratau, kad šešiaviečiame namelyje esu vienintelė, nesilankiusi pas profesionalų ar universiteto psichologą. Mano draugai sirgo depresija, valgymo ar nerimo sutrikimais, neleidusiais miegoti savaitėmis prieš egzaminus. Per studijų metus teko ieškoti draugų giminaičių kontaktų – prieš jų pačių valią – mėginant įspėti tėvus apie galimą pavojų. Teko belstis į duris girdint raudas. Matyti, kaip draugas grasina nusižudyti. Iš pirmų lūpų girdėti, kaip kitas studentas įtikėjo, kad bendrabučio gyventojai nori jį nužudyti, ir kelias dienas užsibarikadavo savo kambaryje.

Teko suprasti, kad, būdama „normali“, esu „nenormali“, kai kurso draugė nuoširdžiai nusistebėjo, kaip – darydama tiek darbų – nesusirgau jokia liga. Nes sirgimas psichinėmis ligomis šiuose universitetuose yra norma. Ir tai buvo viena pačių prasmingiausių pamokų mano gyvenime, nes, tuo pat metu mokydamasi psichologijos, vis labiau supratau, kaip tai „normalu“.

Vienais metais supratau, kad šešiaviečiame namelyje esu vienintelė, nesilankiusi pas profesionalų ar universiteto psichologą. Mano draugai sirgo depresija, valgymo ar nerimo sutrikimais, neleidusiais miegoti savaitėmis prieš egzaminus.

Bet aš jau girdžiu cinikus. Tuos, kurie sakys, kad „jie studijuoja geriausiuose pasaulio universitetuose, ir dar skundžiasi?“ Tuos, kurie niekada gyvenime nepasibelstų į psichologo kabineto duris, nes visos psichologinės ligos yra išsigalvotos. Tokiais atvejais prisimenu Dumbuldoro žodžius Hariui: „Žinoma, kad tai vyksta tavo galvoje, Hari, bet kodėl tai turėtų reikšti, kad tai netikra?“ Meilė, baimė, pyktis – visos šios emocijos „tik mūsų galvose“, bet dėl to jos ne mažiau tikros ir ne mažiau tikrai keičia žmonių gyvenimus.

Studijuodama savęs klausiau, ką darau, kad mano gyvenime tiek daug su psichologinėmis ligomis gyvenančių žmonių. Dabar supratau – aš kalbu apie tai. Todėl mano pažįstami, draugai, o kartais net ir visai nežinomi žmonės pasakoja, kaip iš tiesų gyvena. Pridurdami, kad „jų draugai jų nesupras“, „nebežiūrės į juos taip pat“, iš jų „pasijuoks“.

Sustoti ir įsiklausyti į save reikia ne tik studentams. Dar svarbiau – ne tik jiems reikia išdrįsti tuo pasidalinti su artimais žmonėmis ir nebijoti, kad už tai bus apdovanoti kreivu žvilgsniu

Jei eidami gatve apsižvalgysite, suprasite, kad bent ketvirtadalis žmonių aplink jus serga psichinėmis ligomis. Ir aš svajoju, kad vieną dieną nėjimas į darbą ne dėl gripo, o dėl to, jog esi psichiškai pervargęs, būtų norma. Nes tai užkirstų kelią šimtams ligų dar po kelerių metų. Bet dabar ši svajonė neįsivaizduojama.

Geriausiuose universitetuose apie tai kalbama šiek tiek drąsiau – bet tik truputėlį. Tik dėl to, kad čia „nenormalių“ dar dvigubai daugiau, nei už universitetų ribų. Tas vos vos drąsesnis kalbėjimas išmokė kelių svarbių pamokų.

Pirmoji – labiausiai šiuose universitetuose kenčia užsieniečiai. Tie, kurie atsiduria toli nuo savo šeimos narių ir draugų. Todėl tėvams, kurių vaikai susikrauna lagaminus, aš kaip niekam kitam siūlau skambinti „skaipu“, nuolatos kalbėtis ir bendrauti. Nes ryšių su kitais žmonėmis reikia labiau nei ko nors kito.

Svajoju, kad vieną dieną nėjimas į darbą ne dėl gripo, o dėl to, jog esi psichiškai pervargęs, būtų norma. Nes tai užkirstų kelią šimtams ligų dar po kelerių metų.

Antroji – reikia išmokti įsiklausyti į save. Gerbiu ir didžiuojuosi tais, kurie nepabijojo sustabdyti savo studijų. Išdrįsti išeiti atostogų. Nes „dabar pakentėsiu, o vėliau pasiilsėsiu“ žmogaus psichologijai dažniausiai netinka. Chroniškas stresas padidina daugumos psichinių ligų tikimybę. Net jei turite biologinį polinkį į tam tikras ligas, kaip depresija, galite niekada to nepastebėti, jei nesusidursite su jūsų organizmui nepakeliamu streso lygiu. Tačiau kartą pasireiškusi liga dažniausiai visam laikui nepasitraukia – reikia tiesiog išmokti su ja gyventi.

Net jei tą akimirką sustojimas atrodo kaip pralaimėjimas ir neįmanomas, jis šimtus kartų to vertas. Susirgę tikrai sunkiu gripu esame fiziškai priversti gulėti lovoje, kad ir kaip sunku palikti nepabaigtus darbus. Reikia suprasti, jog psichinė sveikata yra lygiai tokia pati, kaip ir fizinė sveikata.

Man to niekada nereikėjo daryti. Laimė, nes bakalauro studijų metais greičiausiai dar nebūčiau supratusi, kaip tai svarbu. Būčiau „arusi“, bet nepasitraukusi. Nes to manęs nemokė. Mokykla mane išmokė siekti aukščiausio tikslo ir apdovanojo už dešimtukus, o ne už įsiklausymą į save. Bet čia antroji svajonė, kuri kol kas irgi atrodo nereali – kad vieną dieną mūsų vaikai mokytųsi ne tik apie gripą. Jie išmoktų suprasti, kas yra psichinės ligos. Dar svarbiau – kaip jas pastebėti ir, kiek įmanoma, nuo jų apsisaugoti.

Meilė, baimė, pyktis – visos šios emocijos „tik mūsų galvose“, bet dėl to jos ne mažiau tikros ir ne mažiau tikrai keičia žmonių gyvenimus.

Trečioji pamoka – nors šiuose universitetuose nepataisomų perfekcionistų koncentracija didesnė, šios pamokos ne mažiau aktualios kiekvienam iš mūsų, be sustojimo dirbančiam ir kartais pajaučiančiam nepakeliamą beprasmybės jausmą. Nuolatos susiduriančiam su nesibaigiančiu stresu.

Sustoti ir įsiklausyti į save reikia ne tik studentams. Dar svarbiau – ne tik jiems reikia išdrįsti tuo pasidalinti su artimais žmonėmis ir nebijoti, kad už tai bus apdovanoti kreivu žvilgsniu. Kur kas labiau tikėtina, kad pašnekovas akimirką sudvejos, jam išdžius burna, bet po akimirkos tars: „O aš maniau, kad tik man taip.“

Bernardinai.lt