infa.lt

nuotr: youtube

Ekonomikos augimas anksčiau buvo šventas, bet Xi Jinpingas jį aukoja dėl didesnės politinės ir ideologinės kontrolės.

Dešimtmečius, gebėjimas valdyti ekonomiką ir stiprų augimą skatinanti politika buvo Kinijos komunistų partijos strategijos, kuria siekiama išlaikyti socialinį ir politinį stabilumą, kertiniai akmenys. Tačiau prezidento Xi Jinpingo politiniai sprendimai, ypač nuo Kovid pandemijos pradžios, rodo, kad ši era greičiausiai baigėsi, rašo amerikiečių National Interest portalas.

Xi, pjaudamas vieną šventą karvę po kitos, vienu žodžiu sunaikino pelningas pramonės šakas, mėnesiams uždarė didžiuosius miestus ir siekė atkirsti Kiniją nuo tarptautinių rinkų. Analitikai šiuos žingsnius dažnai vadina klaidomis, kurios atveria kelią iššūkiams iš partijos vidaus prieš Xi. Tačiau atėjo laikas pripažinti, kad Xi nori, jog viskas vyktų būtent taip. Jo vizija, kaip išlaikyti stabilumą, reikalauja itin griežtos politinės ir ideologinės kontrolės, ir jis yra pasirengęs paaukoti ekonominę pažangą, kad tai pasiektų.

Praėjusiais metais partijos vadovybė stebėtojus nustebino pradėjusi plataus masto reguliavimo priemones Kinijos technologijų sektoriuje, nekilnojamojo turto, kriptovaliutų, privačių korepetitorių sektoriuje ir daugelyje kitų sričių. Milijardieriaus Jacko Ma nutildymas ir tyrimai prieš jo įmonę „Ant Group” buvo tik pirmoji technologijų milžinų susidorojimo salvė, dėl kurios investuotojai prarado daugiau kaip 1 trilijoną JAV dolerių, o pramonė atsidūrė sąstingio būsenoje.

Baudų, valymų ir reglamentų griūtis lėmė finansavimo trūkumą nekilnojamojo turto sektoriuje, o tai sumažino bendrus augimo rodiklius. Griežti ir netikėti potvarkiai, neleidžiantys korepetitorių bendrovėms siekti pelno, eiti į biržą ar pritraukti užsienio kapitalo, panaikino didelę dalį pirmaujančių bendrovių vertės ir sukėlė „egzistencinę krizę” visai industrijai.

Vis dėlto, brangiausiai kainavo Xi primygtinis reikalavimas laikytis „nulinės Kovid” politikos, kuri dabar vadinama „dinamine nuline Kovid”. Nors visas likęs pasaulis atsivėrė ir sutiko su tam tikro lygio sambūviu su virusu, Kinija atkakliai laikėsi savo krypties. Tai reiškė, kad dešimtyse miestų – Šanchajus yra ryškiausias pavyzdys – buvo įvestas ilgas uždarymas.

Visoje šalyje neregėtu mastu žlugo įmonės, ypač mažos ir vidutinės. Be to, dėl nulinio Kovid siekio užsivėrė Kinijos durys į išorinį pasaulį, kuris valstybinėje žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas kaip pavojingas infekcijos šaltinis. Xi davė aiškius ženklus, kad nuo nulinio Kovido nebus atsitraukiama, ypač iki dvidešimtojo partijos suvažiavimo, kuris įvyks vėliau šiais metais.

„Net, jei bus tam tikras laikinas poveikis ekonomikai, nekelsime pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai”, – birželio mėn. pareiškė Xi Jinpingas.

Nuo vasario mėnesį įvykusios Rusijos karinės invazijos į Ukrainą, Xi „neribota” partnerystė su Rusija ir švelni parama Rusijos veiksmams sukėlė papildomą ekonominę riziką. Kadangi Rusijos ekonomiką smukdo tarptautinės sankcijos, Xi politika atveria Kinijos įmonėms kelią antrinėms sankcijoms ir kitiems nesklandumams. Taip pat neaišku, ar glaudesni prekybos santykiai su Rusija gali kompensuoti praradimus.

Kinijos pozicija dėl Rusijos ir Ukrainos karo taip pat įtempė santykius su Briuseliu, stabdydama derybas dėl ilgai laukto ES ir Kinijos išsamaus investicijų susitarimo. Be to, pastaraisiais metais Kinija taikė sankcijas Europos, Amerikos ir kitoms užsienio bendrovėms ir asmenims, dažnai taip atsakydama į kritiką dėl savo politikos Honkongo ar Sindziango atžvilgiu.

Bendra Xi politikos ekonominė kaina yra didelė, įskaitant sumažėjusią pramonės gamybą, didelį kapitalo nutekėjimą ir nedarbo lygį, kuris anksčiau būtų buvęs penkių pavojaus signalų gaisras, ypač tarp pagrindinių miesto jaunimo grupių. Ekonomistų apklausos rodo, kad šiais metais Kinijos ekonomikos augimas sulėtės iki maždaug 4 proc. ir nepasieks užsibrėžto 5,5 proc. tikslo.

Bet pagalvokite apie vaikus!

Xi žalinga ekonominė politika apima ne tik klaidingus bandymus ištaisyti nekilnojamojo turto burbulus ar per dideles vietos valdžios institucijų investicijas į infrastruktūrą, bet ir klestinčias pramonės šakas vardan socialinių tikslų.

Ryškiausias to pavyzdys – 2021 m. liepos mėn. nacionalinė politika, kuria siekiama sumažinti K-12 klasių mokinių darbo krūvį. Prisidengiant vaikų apsaugos vėliava, šia politika nuo šiol visam laikui nutraukiamos papildomo ugdymo paslaugos K-12 mokiniams; nebus išduodami jokie nauji verslo leidimai, o esamos paslaugos turi būti pertvarkytos į ne pelno siekiančias organizacijas.

Privatus švietimas ir mokymas buvo sparčiai auganti verslo šaka, kurios bendros pajamos 2020 m. turėtų viršyti 30 mlrd. dolerių. Dar 2021 m. antrąjį ketvirtį, atsiradus papildomai paklausai dėl pandemijos, įmonės galėjo pasigirti sparčiausiai augančiu laisvų darbo vietų skaičiumi.

Naujosios Xi politikos poveikis buvo neatidėliotinai greitas ir didelis. Naujoji Rytų švietimo ir technologijų bendrovė „New Oriental Education & Technology”, pavyzdinė švietimo paslaugų įmonė, nuo 2021 m. gegužės mėn. iki 2022 m. gegužės, sumažino savo mokymo centrų skaičių nuo 1669 iki 744, o jos pajamos per tą patį laikotarpį sumažėjo 51,6 proc. New Oriental” sugebėjo šiek tiek prisitaikyti, pavyzdžiui, išplėtė švietimo paslaugas suaugusiesiems, tačiau daugybė mažesnių bendrovių tiesiog žlugo ir dabar maitina Kinijos bedarbių būrį.

Tačiau, kaip pastebėjo kritikai, šis susidorojimas niekaip nepadeda išspręsti esminių ekonominių ir socialinių problemų, dėl kurių tiek daug Kinijos tėvų pirmiausia užrašo savo vaikus į visą parą trunkančias korepetitorių pamokas.

Dar viena pramonės šaka, kurios veikla slopinama neva dėl vaikų, yra žaidimų pramonė. Kinija turi didžiausią pasaulyje žaidimų rinką ir labiausiai išvystytą eksporto rinką. Kinijos žaidimų pramonė 2021 m. gavo 45,5 mlrd. dolerių pajamų šalies viduje, o bendros eksporto pajamos sudarė 17,3 mlrd. dolerių.

2021 m. politiniame dokumente „Kinijos vaikų raidos gairės” apribotas jaunesnių nei aštuoniolikos metų asmenų žaidimo laikas, o visiems licencijuotiems žaidimams Kinijoje nustatyti griežti vykdymo užtikrinimo mechanizmai. Ši politika buvo grindžiama ankstesniais Xi žingsniais, kuriais buvo siekiama panaikinti smurtinį, pornografinį ar kitokį amoralų turinį vaizdo žaidimuose ir, kurie nuo 2017 m. sukėlė neramumų pramonėje. Dėl jos paskelbimo staigiai ir iš karto krito žaidimų bendrovių akcijos.

Be drakoniškų reguliavimų, yra ir savavališkų trukdžių. Vyriausybė griežtai riboja išduodamų žaidimų licencijų skaičių, o nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. balandžio mėn. nepatvirtino nė vienos. Šis reguliavimo neapibrėžtumas sužlugdė pramonę; nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. liepos mėn. Kinija neteko 14 000 lošimų bendrovių.

Komandinė politika

Kodėl Xi vadovavo tiek daug politikos priemonių, kurios tiesiogiai kenkia Kinijos ekonomikai? Analitikai Xi veiksmus dažnai vaizduoja kaip klaidingus bandymus išvengti didesnių ekonominių blogybių. Xi griežtomis priemonėmis technologijų ir nekilnojamojo turto sektoriuose siekė užkirsti kelią burbulų susidarymui ir atkurti ekonomikos pusiausvyrą. Nulinis Kovid – tai bandymas apsaugoti silpną šalies sveikatos priežiūros sistemą nuo perkaitimo. Naujos švietimo ir žaidimų pramonės taisyklės – tai investicijos į būsimų Kinijos darbuotojų sveikatą.

Tačiau šie paaiškinimai neatspindi bendro vaizdo. Ekonomiškai brangiai kainuojanti politika buvo skirta režimo politinei ir ideologinei kontrolei tiek ekonomikoje, tiek visuomenėje stiprinti.

Kaip nustatė Harvardo universiteto tyrėjas Joshas Freedmanas, represijas prieš technologijų milžines lemia ne tiek nepritarimas monopolijoms, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiek baimė, kad šios bendrovės „nepakankamai stengiasi skatinti Kinijos komunistų partijos iškeltą tikslą”.

Panašiai nekilnojamojo turto skolinimosi ir kriptovaliutų apribojimai atspindi nuogąstavimus, kad privačios rinkos jėgos yra pernelyg galingos ir, kad valstybė praranda savo vadovaujantį vaidmenį ekonomikoje bei laisvas rankas diktuoti politiką.

Nulinis kovid suteikė Xi puikią dingstį padidinti tiesioginę vyriausybės kontrolę, kaip Kinijos gyventojai gyvena, dirba ir keliauja. Šią kontrolę padėjo vykdyti naujos skaitmeninės priežiūros formos, pavyzdžiui, sveikatos kodų programėlės, kurias piliečiai privalo atsisiųsti.

Griežtai apribojus privatų švietimą, partija gali geriau kontroliuoti, ko mokosi jaunimas, o tai yra pagrindinis propagandos vektorius. Per pastaruosius metus „Xi Jinpingo mintys” buvo įtrauktos į visų lygių, įskaitant pradines mokyklas, nacionalinę mokymo programą.

Dalis Xi didesnės kontrolės misijos motyvuojama baime dėl užsienio – Vakarų įtakos Kinijoje. Tai anaiptol nėra naujas rūpestis, tačiau prasidėjus Covid-19 pandemijai Kinijoje pastebimas ryškus nacionalizmo ir ksenofobijos augimas, kurį iš dalies kursto valstybinė žiniasklaida.

Daugelis Xi ekonominių griežtų priemonių turi kultūrinio atskyrimo poveikį, be kita ko, neleidžiama bendrovėms pritraukti užsienio kapitalo, užsieniečiams sunku atvykti į Kiniją ir joje apsigyventi, o kinų studentai vis rečiau skatinami studijuoti užsienyje.

Xi siekis didinti politinę ir ideologinę kontrolę paspartėjo per pastaruosius dvejus metus, tačiau tokia kontrolė buvo pagrindinis tikslas nuo pat jo atėjimo į valdžią 2012 m. Kritikai iš pat pradžių pastebėjo, kad plataus masto Xi kovos su korupcija kampanija, dalinių pilietinės visuomenės laisvių asmeniškai ir internete panaikinimas ir vis ryžtingesni Kinijos veiksmai pasaulinėje arenoje turės ekonominių pasekmių.

Tai, kad Xi noriai prisiėmė šias išlaidas ir dabar žengia dar toliau, yra pakankamas įrodymas, kad pirmą kartą nuo reformų ir atsivėrimo laikų partijos vadovybė atsisako seno Deng Xiaopingo posakio „pirmiausia praturtėk”.

Vis dėlto, Xi programa nėra grįžimas į Mao Zedongo erą. Xi autoritarizmas įkvėpė daugybę palyginimų su Mao, tačiau tiek partija, tiek Kinija per pastarąjį pusšimtį metų nepaprastai pasikeitė. Xi siekia pasinaudoti bendromis Mao epochos idėjomis ir praktika – ideologijos, propagandos ir politikos vadovavimo ekonomikai svarba – ir pritaikyti jas naujam laikmečiui.

Ar Xi gali tai atlaikyti?

Ar Xi siekis didinti kontrolę kainuos per brangiai? Daugelis stebėtojų atkreipė dėmesį į nesutikimo su Xi vadovavimu požymius partijoje, pagrįstus kai kurių jo ekonominės politikos priemonių nepopuliarumu. Pavyzdžiui, kartais sakoma, kad premjeras Li Keqiangas siekia atskiros politikos linijos, kur kas labiau orientuotos į ekonomikos stabilumą ir augimą bei kovą su nedarbu. Kitose analizėse minimi keli aukšto rango disidentai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto magnatas Ren Zhiqiang arba buvęs partinės mokyklos profesorius Cai Xia.

Tačiau, kaip teigė Kinijos ekspertas Christopheris Johnsonas, mintis, kad Xi yra spaudžiamas iš visų pusių, remiasi klaidingomis prielaidomis, pavyzdžiui, kad partijos elitas iš esmės nepritaria daugeliui jo pažiūrų arba, kad partijos frakcijų konfliktų tradicija nepakito ir valdant Xi. Priešingai, Johnsonas pažymėjo, kad „Xi, atrodo, veržiasi į didelę pergalę 20-ajame partijos suvažiavime”.

Visuomenės nepasitenkinimas dėl ekonominių problemų gali būti didesnė Xi problema nei partijos viduje vykstantys nesutarimai, nors jie dažnai yra susiję. Liepą šimtai tūkstančių viduriniosios klasės kinų protestuodami sustabdė hipotekos įmokas už be galo atidėliojamus arba nekokybiškai pastatytus namus. Vasaros pradžioje šimtai bankų indėlininkų, kurie negalėjo atgauti savo santaupų, surengė garsų protestą Zhengzhou mieste, Henano provincijoje.

Daugelis jaunų kinų, ypač baigusių koledžus, bando rasti būdų, kaip pasitraukti iš žiurkių lenktynių dėl vis mažėjančio gerų darbo vietų skaičiaus, be kita ko, imdamiesi „gulėjimo bute” kultūros arba „bėgimo” kultūros, t. y. emigruodami.

Xi daro statymus, galbūt teisingai, kad didesnė politinė ir ideologinė kontrolė atsipirks. Dėl nulinės Kovido kontrolės neabejotinai tapo sunkiau rengti protestus. Ši politika taip pat suteikia partijai svarių argumentų, pagrindžiančių Kinijos politinės sistemos pranašumą, lyginant su šalimis, kurioms nepavyko išvengti didelio masto mirčių nuo pandemijos.

Po griežtų reguliavimo priemonių beveik visi verslo lyderiai bent jau viešai „atsiklaupė”; daugelis jų žada didelius finansinius įnašus, kad padėtų vyriausybei mažinti nelygybę ar skurdą. Nors Kinijos viešosios nuomonės tyrimai yra sudėtingi, apklausos rodo, kad daugelis kinų tampa vis didesniais nacionalistais ir pritaria bendroms Xi politikos kryptims, net jei studijuoti Xi Jinpingo mintis jiems nuobodu.

Apibendrinant galima teigti, kad Xi atsisakymas leisti ekonominei logikai lemti politiką yra apgalvota strategija, tarnaujanti politinei ir ideologinei kontrolei.

Xi niekada nelaikė ekonomikos augimo imperatyvu taip, kaip tai darė jo pirmtakai, tačiau Kovid-19 keliami iššūkiai ir neseniai sulėtėjęs augimas paspartino jo atsisakymą nuo valdymo strategijos, orientuotos pirmiausia į ekonomiką.

Užsienio stebėtojai ir politikos formuotojai neturėtų tikėtis, kad trečiosios kadencijos metu Xi sušvelnins savo autokratinius reikalavimus Kinijos ekonomikai ar visuomenei.