infa.lt

nuotr: adslzone.net

Berlyno visuomeninio transliuotojo RBB direktorei Patricijai Šlezinger (Patricia Schlesinger) atsistatydinus dėl kaltinimų netinkamu valdymu, vėl kyla didelių klausimų dėl Vokietijos visuomeninių transliuotojų ateities, rašo DW.

Patricijai Šlesinger mesti kaltinimai yra gana gausūs ir rimti. Dar visai neseniai ji buvo ir regioninio visuomeninio transliuotojo RBB (Berlyno Brandenburgo radijas) direktorė, ir rotaciniu būdu vadovavo ARD – didžiuliam ir galingam nacionaliniam Vokietijos devynių regioninių transliuotojų ir „Deutsche Welle” tinklui.

Skandalas sukėlė diskusijas visoje šalyje ir naujus raginimus keisti Vokietijos visuomeninio transliavimo tvarką, kuri daugiausia finansuojama iš privalomo mėnesinio transliavimo licencijos mokesčio, mokamo kiekvieno namų ūkio – 18,36 euro.

Šlesinger atsistatydino po kaltinimų, kurie apėmė ne tik abejotiną šių lėšų panaudojimą, bet ir prieštaringai vertinamą konsultavimo sutarčių paskirstymą.

Kaltinimai pateikti prieš kelias savaites, kai vokiečių kalba leidžiamas naujienų portalas „Business Insider” rašė apie „neatitikimus” A. Schlesinger ir jos vyro Gerhardo Spörlio verslo sandoriuose.

<…>

Vėlesnėmis savaitėmis po šių pirmųjų atskleidimų sekė kiti. Pirmiausia tyrimą pradėjo „Business Insider”. Tačiau netrukus prie jų prisijungė ir kitos žiniasklaidos priemonės, o tyrimo metu daugiausia dėmesio imta skirti pažeidimams, susijusiems su statybų projektais, kuriuose dalyvavo transliuotojas.

Prabangus gyvenimo būdas

Liepos mėn. dėmesio centre atsidūrė ir pati A. Šlesinger, kadaise buvusi itin vertinama ARD užsienio korespondentė.

Paaiškėjo, kad finansinių sunkumų kamuojamoje RBB ji gavo 16 proc. priedą prie 303 000 eurų atlyginimo ir dar 20 000 eurų premiją. Ji taip pat atkreipė į save dėmesį naudodamasi brangaus nuomojamo tarnybinio automobilio vairuotojų paslaugomis ir ekstravagantiškomis vakarienėmis savo privačiame bute. Kai buvo patiekiamas šampanas, sąskaitą, kaip teigiama, apmokėdavo jos darbdaviai.

Anksčiau šį mėnesį 61 metų A. Šlesinger atsisakė ARD direktorės pareigų – tai beprecedentis žingsnis per daugiau nei 70 metų transliuotojų asociacijos istoriją. Po trijų dienų ji atsistatydino ir iš RBB vadovės pareigų. Ir praėjo dar tik dvi dienos, kol paaiškėjo, kad valstybės prokurorai nagrinėja galimus kaltinimus dėl turto pasisavinimo ir asmeninės naudos gavimo jai, jos vyrui ir Vulfui, kuris, reaguodamas į tai, atsistatydino iš RBB valdybos vadovo pareigų.

Dėmesio centre įnirtingos diskusijos, kurios Vokietijoje vyksta jau ne vienerius metus: dėl šalies visuomeninių transliuotojų, konkrečiai įtakingo nacionalinio ARD tinklo ir televizijos kanalo ZDF, vaidmens ir finansavimo.

Visuomeninis transliavimas Vokietijoje

Ši įnirtinga diskusija dėl valstybės finansuojamų tinklų teisių ir blogybių vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Ypač prieštaringai vertinama šių stočių daroma politinė įtaka. Ši diskusija tapo dar aštresnė dėl COVID pandemijos ir nepasitikėjimo, kurį jaučia daugelis skiepų ir pandemijos apribojimų priešininkų, vadinamųjų kverdenkerių (šoninio mąstymo šalininkų), aršiai besipriešinančių visuomeninei žiniasklaidai, kurią jie kaltina politinės darbotvarkės stūmimu, faktų iškraipymu ir kurią laiko „politinio esteblišmento” dalimi.

Jau daugelį metų regioniniai transliuotojai, tokie kaip RBB, taikė vieną išlaidų mažinimo priemonę po kitos, mažindami daugelį gerai žinomų programų ir darbuotojų skaičių.

Kiekvienas Vokietijos visuomeninis transliuotojas turi transliavimo tarybą ir direktorių tarybą, kurių užduotis – prižiūrėti turinį ir finansinius klausimus. Dabar kyla klausimų, kodėl niekas nematė pagrindo įsikišti į RBB veiklą.

Vokietijoje visuomeninių transliuotojų sistemos įkūrimo pagrindai:

Antrajame pasauliniame kare nugalėjus nacistinę Vokietiją, Vakarų sąjungininkės – Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – savo okupacinėse zonose sukūrė naujas žiniasklaidos struktūras.

Jos skatino kurti laisvus ir nepriklausomus pranešimus apie demokratinių politinių struktūrų kūrimą. Pavyzdys buvo Didžiosios Britanijos koncepcija – licencijos mokesčiu finansuojama transliavimo stotis, kuri buvo organizuota ne kaip privati įmonė, o nepriklausoma nuo vyriausybės.

1950 m. ARD buvo sukurta kaip regioninių visuomeninių transliuotojų tinklas. 1961 m. buvo įkurta Zweites Deutsches Fernsehen (ZDF) kaip ARD konkurentė, kurią konservatyvusis kancleris Konradas Adenaueris laikė pernelyg kritiška jo vyriausybei.

Okupacinių šalių įkurta „nepriklausoma” žiniasklaida?