infa.lt

Lietuva negirdi vaikų sielų skausmo

18 liepos
08:35 2016

Dalia Byčienė, „Respublikos“ žurnalistė

Kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje jis perėjo visą sovietinio palikimo vaikų globos sistemos pragarą. Gyvų tėvų našlaitis prieš skausmą ir pažeminimą ėjo ne kumščiais, o nuoga širdimi. Todėl neišmoko vogti, kankinti, žeminti, keršyti ir nekęsti. Kokia ta tėvų nemeilės kaina, atvedusi į šaltus ir bejausmius valdiškus namus, jis sudėjo į knygą ir filmą. Teatro ir kino aktorius, režisierius, pedagogas, politikas, tėvas… Taip trumpai galima apibūdinti Alytaus m. savivaldybės tarybos nario Roberto Šarknicko veiklą. Kaip pats teigia, jam labiausiai norėtųsi dirbti, kad kuo mažiau būtų kenčiančių, tėvų paliktų vaikų, ir iš esmės pakeisti visą vaikų globos sistemą.

Robertas Šarknickas su šeima

Robertas Šarknickas su šeima – žmona Agne, dukrelėmis Patricija ir Julija. Roberto Šarknicko asmeninio albumo nuotr.

– Neseniai skaitytojams pristatėte knygą „Šarkos sielos šauksmas“. Joje – autentiški vaikystės išgyvenimai valdiškuose namuose, gimtųjų namų ilgesys, motinos ilgesys. Ir tai ne vienintelis jūsų šauksmas šia skaudžia tema. Prieš keliolika metų sukūrėte filmą „Nepalikit, prašau“, kuriame atskleidėte skaudžius globos namuose augančios mergaitės išgyvenimus. Kodėl tėvai stengiasi palikti savo vaikus, kaip nereikalingus jiems daiktus? – klausėme Roberto Šarknicko.

– Mūsų, išmėtytų vaikų, yra daug, per daug tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva. Suskaičiavus, kiek nuo pirmų internatų, vaikų globos namų iki dabar juose užaugo beglobių vaikų, susidarytų didžiulis miestas. Turbūt tai būtų vienas didžiausių Lietuvos miestų, kuris vadintųsi Nemylėtų vaikų miestu. Tyli motinos, nes bijo atverti savo sielos žaizdų pandoros skrynią.

Dar blogiau, kad tyli valstybė. Tylėjo ji dvidešimt penkerius Nepriklausomybės metus. Tik kosmetiškai kažką bandė reformuoti. Ačiū nors už tiek. Tikiu, kad būtų lengviau, jei mano likimo broliai kalbėtų daugiau ir atviriau. Paprastas pavyzdys: visi kalba apie krepšinį, ir krepšiniui lengviau, skiriama daug pinigų. Jei mes, našlaičiai, daugiau kalbėtume, tikiu, kad ir mus labiau išgirstų. Valstybė dabar dažniausiai sprendžia pasekmes, bet ne užvilkintas priežastis.

– Globos namai jau uždaromi, kalbama, kad jų apskritai neliks. Vaikai būsią perkelti į mažesnius namus, apgyvendinami šeimynose. Bet ar nuo to sumažės našlaičių?

– Globos namai uždaromi, bet yra viena svarbi detalė – kaip uždaromi ir kokiomis priemonėmis tai daroma. Perkėlus našlaitį iš didesnio namo į mažesnį, niekas nepasikeis. Keičiasi tik namo fasadas, o kaip pakeisti vaiko vidinį gyvenimą, niekas negalvoja. Tiesa, vienokių ar kitokių bandymų yra, bet tai tik lašas jūroje. Atsidūrus vaikui globos namuose, turi jam būti paruoštas kelias, kokioje aplinkoje ir su kuo augs, kai baigs mokyklą, kas jam meškerę į rankas įduos, kad galėtų pats pasigauti žuvį, kabintis į gyvenimą. Pastato išorė, lova, vadinamoji šeimyna neįveikia vaiko širdelės tylaus šauksmo: „Mama, kada tu mane pasiimsi į namus, savo namus, bet kokius, kokius tik turi?“ Lankau vaikų globos namus ne vienus metus, ir patikėkite, situacija ne ką geresnė nuo tų laikų, kai aš ten gyvenau. Vieni globotiniai valkatauja, vaginėja, uždarbiauja šaltyje stotyse. Ir tik nedidelė dalis, ačiū Dievui, išsikapanoja ir gyvena ramesnį gyvenimą.

– Blogai ne tik globos namuose. Praėjusią žiemą tėvas sumetė į šulinį ir nuskandino du mažylius. Aną savaitę du pririštus vaikelius senelis sutalžė malka. Ir dar, ir dar… Kodėl tai vyksta?

– Taip yra todėl, kad valstybė mato tik pasekmes, o ne priežastis. Viskas turi būti sprendžiama ne priešokomis, o kompleksiškai. Manau, kad problemų yra dešimtys: švietimo, auklėjimo spragos, socialinių darbuotojų ir psichologų trūkumas, bendruomenės, kaimynų budrumo stoka, pareigūnų veiksmų ribojimas. Nėra bendro tinklo, kurį būtų galima užmesti, taip apsaugant vaikų likimus. Nėra bendro stalo, prie kurio susėstų darbo biržos, anoniminių alkoholikų klubo, policijos, psichologijos, socialinių reikalų, bendruomenės, teisėtvarkos, jaunimo atstovai. Jie turėtų būti šeimos taryba, visa matanti, visa girdinti, visa aprėpianti, – žūvančių sielų gelbėtojai. Tokios tarybos turėtų būti kiekvienoje savivaldybėje, gink Dieve, ne ant popieriaus, ne pinigingų projektų surištos, o dirbančios dėl žmonių. Tapęs Alytaus miesto tarybos nariu, nuo pat pradžių dirbau, kad tokia visuomeninė organizacija mūsų mieste atsirastų.

Patikėkite, tai labai gerai veikiantis aparatas, padėjome ne vienai šeimai įveikti sunkumus. Skaudu žiūrėti, kaip kaimuose, miesteliuose, nutriušusiuose bendrabučiuose, globos namuose vegetuoja užmiršti, nurašyti žmonės. Aš pats iš ten atėjęs, todėl žinau tokio gyvenimo kainą. Laimei, sutikau žmonių, kurie man buvo autoritetas, padėjo rasti jėgų išsikapstyti. Ne visiems pavyksta, ir tai nereiškia, kad jiems yra uždrausta gyventi gražesnį gyvenimą.

Lankausi bendrabučiuose, matau, vaikai prausiami apipelijusiuose dušų kambarėliuose, vaikšto remonto nemačiusiais koridoriais, nutriušusiomis laiptinėmis. Ir tai XXI amžiuje, laisvoje Lietuvoje? Prisėdu su vaikais tose laiptinėse, kalbu su jais, raginu juos aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ir netylėti, ir nebūti abejingiems, nepasiduoti. Dėjau pastangas, kad Alytuje atsirastų visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, kur vaikai galėtų mokytis, klausytis įdomių žmonių, patys tvarkytų aplinką ir patys ruoštųsi ateičiai.

– Kai kuriose valstybėse, tarkim, Gruzijoje, vaikų namų nėra. Jeigu kas atsitinka šeimoje, vaikus paima auginti kiti šeimos nariai. Globos įstaigose nė susiderėjęs nerasi čigonų vaikų. Tas pats buvo anksčiau ir Lietuvoje – netekusį gimdytojų vaiką užaugindavo giminės. Kas mus dabar pakeitė?

– Tai priklauso nuo kiekvienos tautos mentaliteto, kultūros. Tyrimo nesu atlikęs, tad nenoriu klaidinti, kas atsitiko su mūsų Lietuva. Tik žinau viena – kad labai ilgai valstybė neskatino savo piliečių būti atsakingų vieniems už kitus, neragino padėti laimėje ir nelaimėje. Net piliečių bendruomenės kaimuose, miestuose atsirado tik prieš 10-15 metų. Jos pradėjo formuoti mąstyseną, kad padėti kaimynui, giminaičiui, draugui, net nepažįstamam yra svarbiausia. Bet vis dar gyvename ir dirbame sau, o įskaudinta Lietuva ir toliau išsivažinėja. Kol nebus požiūrio ir pagarbos žmogui, traukinys ir toliau važiuos nesustodamas, palikdamas griūvančias sodybas, tuščius apleistus būstus, nusivylusius ir abejingus žmones.

– Išvažiuoja dažniausiai ne tie, kuriuos savo knygoje pavadinai įskaudintų sielų šarkomis. Išvažiuoja stipresni, o šarkos ir visa atsakomybė už jas lieka Lietuvai. Jiems numetami trupinėliai pramisti (o gal pragerti?). Bet tai nėra pagalba. Kas turi įvykti, kad pralaužtume užburtą ratą?

– Kaip iš nemeilės valstybė nepadeda savo žmonėms, taip iš nemeilės jie ir išvažiuoja. Paprastas dėsnis. Sąžiningai dirbančiam žmogui nėra malonu, kai valstybė juo nesirūpina – eiliniu žmogumi, jaunu ir senjoru. Man taip pat nėra malonu, kai didžiulius pinigus kraunasi gobšuoliai, dirbantiems numesdami grašius. Pasijutę atstumtaisiais, vieni geria už visus, kiek turi, kiti vagia, kad turėtų už ką gerti. Gimsta vaikai, ir jie, kaip ir jų biologiniai tėvai, tampa valstybės išlaikytiniais. Galiausiai, galutinai praradę viltį, be skausmo tyliai apleidžia šią ašarų pakalnę. Toks yra nevilties ratas… Niekaip nesuprantu, šešėlyje vartosi milžiniškos sumos pinigų ir per tiek metų niekaip nesugebama sutvarkyti visos sistemos. Galima vardinti klaidas, raginti jas taisyti. Jeigu ir pradėsime taisyti, tai užtruks ne vienus metus. Kol klaidos braukomos, sužeistų sielų turime ir turėsime. Man, pakilusiam iš purvo, šalčio vaikystėje, norisi tikėti, kad su kiekviena diena bus ramiau ir geriau, bet žinau, kad nieko iš nieko nebūna.

šaltinis: Respublika.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 176

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...