infa.lt

Narkotikai… Nuo gilios senovės ir iki šių dienų jie visada dalinosi į du pagrindinius tipus. Ne į lengvuosius ir sunkiuosius. Ir ne į gamtinius ar sintetinius. Ir ne į stimuliatorius, depresantus ir t.t. Bet į patyliukais leidžiamus valdžios ir kategoriškai, tos pačios valdžios, draudžiamus.

Kaip taisyklė, valdžia išrenka į pirmą grupę 2-3 narkotikų tipus, kad galėtų aprūpinti tam tikras socialines grupes, o visi likusieji visiškai pelnytai skelbiami absoliučiu blogiu. Kodėl kai kuriems „kvaišalams“ daroma išimtis? Išsamų atsakymą duoda „perestroikos“ laikų anekdotas, kai tais laikais troškulio kankinamiems vieno iš „legalių“ narkotikų tiekimas pradėjo strigti:

„Iš Tiumenės atėjo telegrama adresuota liaudies deputatų suvažiavimui: Skubiai atsiųskite ešeloną degtinės. Liaudis išblaivėjo, klausia, kur dingo tėtušis-caras?“

Vis dėlto per pastaruosius dvidešimt metų visame pasaulyje stiprus alkoholis pavirto pagalbiniu, nors vis tik ir labai reikšmingu svertu elektorato valdyme. Juk mažiau nei vieno amžiaus laikotarpyje atsirado kur kas sunkesnis, patikimas ir visaapimantis jo pakaitalas, Taip taip, aš turiu omenyje visų šeimų žydraekranį „draugą“ – televizorių.

Kiekvienas narkotikas be „kaifo“ turi ir šalutinius poveikius. Pavyzdžiui šalutinis heroino poveikis – mirtis, ne vėliau kaip po penkių metų nuo sistemingo jo vartojimo pradžios. Šiame straipsnyje mes išsamiai peržiūrėsime 9 šalutinius poveikius, pastoviai žiūrint tele-narkotiką.

Šalutiniai poveikiai reguliariai žiūrint tele-narkotiką

Šalutiniai poveikiai reguliariai žiūrint tele-narkotiką

1.Skurdas – daugelis tyrimų per paskutinius dešimtmečius vienareikšmiškai rodo tiesioginę sąsają tarp finansinės gerovės lygio ir laiko praleidimo prie televizoriaus. Turtingi žmonės visiškai nežiūri televizoriaus arba tai daro tik retkarčiais, o neturtingi – atvirkščiai, visą savo laisvą laiką skiria šiam užsiėmimui.
Kai kurios tele skurdo priežastys taps aiškios perskaičius kitus išvardintus šalutinius poveikius. Esmė tame, kad laisvą laiką galima skirti mokymuisi ar papildomam uždarbiui, galima pailsėti – sukaupt jėgų naujai, sėkmingai darbo dienai, o galima jį praleisti, stresą skatinančiam televizijos laidų peržiūrėjimui.

2.Nutukimas – tie patys tyrimai nustatė tarpusavio ryšį tarp valandų, prasėdėtų prie televizoriaus ir viršsvorio – ne kilogramais, o dešimtimis kilogramų. Kodėl taip vyksta?
Visų pirma, nejudri poza. Antra, pasivalgymai prieš ekraną nesveiku – ypatingai riebiu ir ypač saldžiu maistu. Trečia, to paties nesveiko maisto reklama, skatinanti tokius pasivalgymus. Ir ketvirta, tele peržiūros metu kalorijų eikvojimas kur kas mažesnis, nei tada, kai nieko neveikiama! Tai susiję su smarkiai sulėtėjusia medžiagų apykaita, prasidedančia organizmui įeinant į ypatingą televizinį transą.

3.Vienatvė – tampa sunkia dalia tų, kurie vietoj kitų užsiėmimo būdų, pirmenybę teikia televizoriaus žiūrėjimui. Pas juos nėra pilnaverčio gyvo bendravimo su draugais ir šeimos nariais. Neretai nėra ir šeimos arba šeimyniniai santykiai balansuoja ant kracho ribos.
Dėl šios priežasties, kaip ir aukščiau paminėti skurdas ir nutukimas, taip pat ir:
nemokėjimas sukurti sveikų harmoningų santykių – jeigu žmogus, pavyzdžiui, mokėsi juos kurti iš nenormalių pavyzdžių, pateiktų vieno iš „pamokančių“ meilės šou dalyvių.
Nemokėjimas gyvai bendrauti ir palaikyti ilgą turiningą pokalbį – televizorių tik žiūri ir klauso, bet jam neatsako, be to, šiuolaikinių filmų ir serialų dialogų kokybė nenumaldomai smunka,
Atsiribojimas nuo realaus gyvenimo. O būtent jame, o ne teleiliuzijose galima susipažinti, sukurti ar išsaugoti santykius.

4.Silpnaprotystė – tele žiūrovų IQ irgi ganėtinai žemas, palyginus su kitais. Tele-programų peržiūra lėtai, bet tikslingai atbukina protą. Ir štai, kaip ji tą daro:
pastovus epizodų keitimas neleidžia akiai (ir sąmonei) susitelkti ilgiau nei 5-10 sekundžių. Ir protas jau nebesugeba susitelkti visiškai, gatavas paveikslėlis užmuša fantaziją, o paruošta nuomonė ar 3-5 pateiktos nuomonės pasirinkimui užmuša sugebėjimą galvoti, analizuoti, savarankiškai daryti išvadas.

5.Vergovė – atpratus galvoti, rinktis, siekti nuosavų, bet ne pripirštų reklamos norų ir tikslų, žmogus tampa paklusniu vergu.
Visų pirma tą skatina ir prieš tai paminėtas televizinis transas. Panirimas į hipnozę vyksta klasikiniu būdu. Pirmiausia dėmesio fiksacija – žmogus be perstojo spokso į „dėžę“, po to sąmonės depotencializacija – pati savaiminė judančių paveiksliukų peržiūra, palyginus su realaus pasaulio regėjimu, greitai ir neišvengiamai priveda prie tokio efekto, ir, užkandžiui – tiesioginė reklama ir šalutinė (reklama ir užslėpta propoganda) įtaiga.

Ir taip, televizijos žiūrovas tampa vergu:
valstybės – ji lengvai „perjungia“ savo pilietinę orientaciją (vakar buvo komunistas, šiandieną tapo demokratu, o rytoj bus žalias su mėlynais dryžiais),
pardavėjų – reklama transe suvokiama be kritikos, o siūlomas produktas tvirtai susiejamas su reklamos projektuojama emocija ar dar kokiu nuleidimo gaiduku,
kiekvienas, kuris mėgaujasi TV narkotiku – kaip taisyklė, vargšai, buki ir vieniši tampa pavaldiniais, o turtingi, sumanūs, iškalbingi – viršininkais. Prisiminkite, kad biurokratinėje valstybėje ar korporacijoje šis principas gali ir rimtai nepavykti…

6.Ligos ir mirtis – gyvenimo būdas prie televizoriaus – pusiau augalinis (daržovės), anksčiau ar vėliau nenumaldomai priveda prie ligų atsiradimo. Kenčia ir kūnas, ir psichika. Besisunkiantis iš ekrano stresas, negatyvas ir kvailumas nuvaro telemaną į grabą anksčiau laiko. Susidaro klaikus užburtas ratas: kuo sunkiau žmogus serga, tuo mažiau pas jį atsiranda galimybių tele-programų peržiūrai. O kuo dažniau jis žiūri tas programas, tuo sunkiau jis suserga.

7.Amžinas siaubas – TV žiūrovas visą savo likusį gyvenimą praleidžia latentiniame (užslėptame – vert.pastaba) siaube ir nerime. Neigiamos naujienos, iš pakeitusio realybę ekrano, daro savo juodą darbą pasąmonės lygmenyje. Žmogus virsta vaikščiojančiu streso kamuoliu, nuoširdžiai tikėdamas, kad pasaulis – itin pavojinga, pikta ir negailestinga vieta. Bet mes juk tikrai žinome, kad žinios prieš eterį negailestingai filtruojamos. Iki žiūrovo ausų ir akių prileidžiamos pirmiausia tos, kurios sukelia neigiamas emocijas. Tik nereikia televizijos kompanijose įžvelgti Blogio imperijos, tokia atranka paremta visiškai praktiškais sumetimais.

Visų pirma, jeigu naujiena nesukelia emocijų, tai ji nesulaiko dėmesio, ir žiūrovas perjungs į konkuruojantį kanalą. Antra, jeigu naujiena sukelia teigiamas emocijas, tai greičiausiai, ji užkabins“ tik nedidelę žiūrovų dalį, nes gėris ir grožis individualūs (vieniems patinka blondinės, kitiems – brunetės, o tretiems – paduok rudaplaukes), o štai blogis ir šlykštybės pakankamai universalūs. Be to, po smegenų žieve „įsiūti“ instinktai verčia žmogų kreipti dėmesį į pavojus. Ir smegenims, apskritai paėmus nusišvilpt – ar tas pavojus realus, ar ekraninis. Svarbu pritraukti prie to pavojaus sąmonės dėmesį, o po to tegul ji pati aiškinasi. Bet to neįvyksta, nes sąmonė, teletranso dėka, atjungta.

8. Vaikai-zombiai – nesubrendusiam vaikiškam protui tele-laisvalaikio žala mažų mažiausiai dešimt kartų didesnė! Geriau vaikams jo iš viso nežiūrėti. Deja, daugumoje šeimų ir vaikų darželiuose televizorių naudoja kaip aparatą vaikų „parkavimui“. Iki skausmo apmaudu, kad luošinami mažylių likimai ir psichika…
Kai vaikas paaugs reikia išmokyti jį sąmoningai priešintis satanistinei „zombuotojų“ galiai, išnarstyti po kaulelį visas reklamuotojų gudrybes. Tai bus patikimas skiepas prieš telemaniją.

9. Nužmoginimas – ne šioje, tai kitoje kartoje gresia visiems tiems, kas nesugebės atsikratyti televizoriaus-narkotiko priklausomybės.
Žmonių rūšis pasidalins į dvi nelygias dalis. Mažuma išlaikys žmogiškąjį pradą: aiškų protą, kalbą, gebėjimą statyti ir įveikti tikslus, sveikatą ir ilgaamžiškumą. Ši mažuma ir valdys likusius – mirtinai televizoriaus apnuodytus. Kokia bus jų išvaizda, išlaikys jie gebėjimą kalbėti ir nors sąmoningumo kibirkštį – aš nesiimu pranašauti.

Tokia ateitis mane iš tiesų baugina. Ir aš stipriai abejoju, kad mes kartu ar atskirai sugebėsime ją ženkliai pakeisti. Mes galime tik pasirinkti, į kurią iš šitų grupių pakliūsime mes patys, mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai.
Įeiti į pirmą grupę ir joje pasilikti žmogumi gerokai paprasčiau, nei jūs manote. Reikia viso labo tik išmesti televizorių – be svarstymų ir apgailestavimo – tiesiog dabar!

Tipinės abejonės tų, kurie sprendžia išmesti ar palikti televizorių

Ar neprarasiu aš kažko vertingo, visiškai atsisakydamas televizijos?

Tikriausiai jūs prarasite ką nors iš jų tolimos ir gal būt iš jūsų artimos aplinkos. Tačiau, kiek jums brangūs tie, kuriems „debildėžė“ brangesnė, nei gyvas žmogus? Visas tikrai svarbias žinias jums pateiks jūsų darbo kolegos, kurie dažniausiai kitų temų pokalbiams, kaip aptarimas to ką matė ekranuose, nėra. Be to, informacijos galima pasisemti ir internete.

Ar nebus „laužymo“, jei aš išmesiu televizorių?

Greičiausiai bus, bet su šia užduotimi galima susidoroti nesunkiai.

O ką man daryti vietoj šou, serialų ir naujienų peržiūros?

Geriau jūs paklaustumėte, ko jums nedaryti vietoj laisvalaikio prie „dėžės“. „Nenaršyti“ be tikslo internete, neryti tų pačių serialų kompiuterio monitoriuje, neužsisėdėti socialiniuose tinkluose (taip pat ir „sarmatuose“ :)) ir palikti ramybėje kompiuterinius žaidimus.

O užsiimkite geriau savęs lavinimu: skaitykite naudingas knygas ir naudingus straipsnius, užsirašykite į treniruoklių salę, suorganizuokite gyvą susitikimą su draugais ir būtinai pasigirkite jiems, kad gyvenate pilnavertį gyvenimą, su didžiausiu malonumu – be televizoriaus!

pagal kramola.info parengė: Remigijus Sinkevičius