Karas Ukrainoje sugriovė viltis greitai užbaigti augančią infliaciją dėl su COVID-19 susijusių tiekimo kliūčių, pastebėtų visoje pasaulio ekonomikoje 2021 m. ir 2022 m. pradžioje, rašo OECD.
Aukštos maisto ir energijos kainos ir toliau didėjančios tiekimo grandinės problemos rodo, kad vartotojų kainų infliacija aukščiausią lygį pasieks vėliau ir bus aukštesnė nei buvo manyta anksčiau.
Naujosios EBPO prognozės rodo didelį ir visuotinį karo poveikį infliacijai, kuri Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Valstijose jau pasiekė 40 metų aukštumas.
Laipsniškas tiekimo grandinių ir žaliavų kainų spaudimo didėjimas bei augančių palūkanų normų poveikis turėtų būti jaučiamas iki 2023 m., tačiau prognozuojama, kad pagrindinė infliacija metų pabaigoje išliks tokia pati arba viršys centrinio banko prognozes daugelyje pagrindinių ekonomikų.
Rusija ir Ukraina yra svarbios tiekėjos daugelyje žaliavų rinkų. Kartu joms tenka apie 30 % pasaulinio kviečių eksporto, 20 % kukurūzų.
Rusijai dar mineralinių trąšų ir gamtinių dujų bei 11 % naftos eksporto. Prasidėjus karui, šių resursų kainos smarkiai padidėjo. (naftos kaina pradėjo augti dar 2021 m. gruodį – infa.lt)
Nesiimant veiksmų, kyla didelė maisto krizės rizika, rašo OECD. Tiekimo sutrikimų daugėja, o tai ypač kelia grėsmę mažas pajamas gaunančioms šalims, kurios yra labai priklausomos nuo Rusijos ir Ukrainos pagrindinių maisto produktų tiekimo.
Dėl dvejus metus trunkančios pandemijos ištemptų valstybės biudžetų šios šalys gali susidurti su sunkumais aprūpindamos savo gyventojus maisto produktais ir energija už prieinamą kainą, todėl gali kilti bado ir socialinių neramumų pavojus.
Prekių kainų šuolis ir galimi gamybos sutrikimai turės didelių pasekmių. Staigus kainų kilimas jau dabar mažina perkamąją galią, todėl mažesnes pajamas gaunantys namų ūkiai visame pasaulyje bus priversti mažinti kitų produktų pirkimus, kad galėtų sumokėti už būtiniausius energijos ir maisto poreikius.
Pagal pateiktą infliacijos grafiką matome, jog Lietuva jame užima „garbingą” trečią vietą”, į priekį užleidusi tik Turkiją ir Argentiną, nuo 3,2%, infliacijos rodiklio, buvusio 2021 m. gruodį, iki 15,6% birželį (2022 m.). Šioje vietoje reikia pastebėti, jog Lietuvos ekonomistai šį rodiklį tapatina su 18%, tad galima manyti, jog šis grafikas atvaizduoja dar gerokai švelnesnę situaciją, nei ji yra iš tiesų.
Kalbant apie maisto kainas – Lietuvoje jos auga kaip ant mielių – daugelis pieno produktų žemiau už vidutines pajamas gaunančioms šeimoms (apie mažas pajamas gaunančias jau nebekalbame) – tampa prabanga. Ir tai nuo seno garsėjusioje savo žemės ūkio produkcija šalyje, kurioje dėl daugybės biurokratinių reikalavimų realiai mažėja maisto gamyba. Kas atitinkamai sudaro sąlygas kelti jo kainas.
Kalbant apie naftos ir dujų kainas – tai čia ta kaina, kurią mokame už atsisakymą nuo rusiškų energijos resursų. Kadangi suskystintos dujos kainuoja brangiau dėl jų atitinkamo apdorojimo, spaudžiant jas į skystą būseną, transportavimo ir vėliau sekančio išdujinimo – jų kaina visada bus gerokai aukštesnė, nei gaunamų vamzdžiais. Tad ši kainos dedamoji išliks visada – ji nėra infliacijos ar spekuliacinio kainų augimo pasekmė.
Naftos kainos – jos pasaulyje netrūksta, tačiau kainos auga. Tiekimo grandinių nepastovumu naudojasi naftos pardavėjai tarpininkai keldami kainas, ką liudija benzino kainų augimas pačiose JAV, kurios turi išvystytą ir naftos, ir dujų gavybą, todėl turėtų pagal matematinę logiką išlaikyti stabilias kainas. Bet kylant kainoms pasaulio rinkose tuo naudojasi ir vietiniai gamintojai didindami savo pelnus. Viskas nurašoma karui lokaliame regione.
Tačiau viskas turi savo ribas. Kai kaina tampa nebeįkandama – žmonės atsisako vienų ar kitų dalykų.
Ir šiandien Lietuvos kiemuose darbo dieną stovi daugybė automobilių, kas anksčiau būdavo retenybė.
Kova su klimato kaita įsibėgėjo. Oras tampa švaresnis, tuštėjant žmonių piniginėms.
Tuo pačiu traukiasi verslai, kurių produkcijos atsisako jau pradėję taupyti žmonės. Atitinkamai iš besitraukiančių verslų atleidžiami darbuotojai.
Lietuvoje šis reikalas reguliuojamas paprastai – atleidžiami geležinkelio darbuotojai (tūkstančiais), miršta Klaipėdos uostas, uždaroma Kinijos rinka – ir visa tai nuosekliai įgyvendina Lietuvos valdantieji (jau net neaišku ar tikrai Lietuvos).
Kai norima nušalinti žemės ūkio ministrą paskelbiant jam interpeliaciją – valdantieji iš vakaro sukviečia neeilinį Seimo posėdį, kuriame dalyvauja tik jie patys, ir vieningai, 64 balsais (kiti Seimo nariai nedalyvauja), išgelbėja savo jau praradusį pasitikėjimą ministrą Kęstutį Navicką (plačiau).
Kai tokiais būdais tvarkomasi su ekonominių sprendimų reikalingais klausimais , kuriems spręsti reikalingi kompetentingi žmonės – labai tikėtina, kad Lietuva neužilgo pasieks „garbingą” pirmąją vietą aukščiau įkeltame kainų augimo rezultatų grafike.
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
apie kara! Kainu pasiutpolke uzsukta pries 3 metus,o ne pries 100 dienu!