infa.lt

nuotrauka: Margaret Whittaker

Eric Liu, Nick Hanauer

Ištrauka iš knygos „Demokratijos sodai“ („The Gardens of Democracy“, 2011)

Ūkių kaip sudėtingų, prisitaikančių, tarpusavyje susijusių sistemų samprata verčia mus daryti išvadą, kad radikali nelygybė ir dideli ekonominiai sutrikimai susiję priežastiniu ryšiu: viena sukelia ir sustiprina kitą. Jeigu norime ekonominio augimo ir kuo plačiau pasidalintos gerovės ir jeigu norime išvengti tokių sutrikimų, kokį ką tik patyrėme [2008 metų krizė], turime keisti veikimo teoriją iš esmės. Turime liautis suvokę ekonomiką kaip tobulą, save koreguojančią mašiną ir pradėti mąstyti apie ją kaip sodą.

Tradicinė ekonomika yra įsišaknijusi XIX ir XX amžių mokslo ir matematikos sampratose. Labai paprastai kalbant, tradicinė teorija suvokia ūkius kaip linijines sistemas, pilnas racionalių veikėjų, kurie siekia optimizuoti savo situaciją. Produkcija atspindi sąnaudų visumą, sistema yra uždara, ir jeigu įvyksta didelė permaina, ji yra išorinio sukrėtimo padarinys. Sistemos numatytoji būklė yra pusiausvyra. Dominuojanti metafora – mašina.

Tačiau ūkiai yra ne tokie. Ir niekada tokie nebuvo. Šiandien kiekvienas gali pajusti ir pamatyti, kad ūkių elgsena yra ne linijinė ir iracionali, dažnai netgi labai iracionali. Šie dažnai labai smarkūs pasikeitimai yra ne išoriniai sukrėtimai, bet išryškėjančios pačios rinkos elgsenos savybės – neišvengiamos jos pasekmės.

Tradicinis požiūris, trumpai tariant, klaidingai aiškina žmogiškąjį elgesį ir natūralias ekonomines jėgas. Problema ta, kad tradicinis modelis nėra tiesiog akademinio smalsumo klausimas. Tai pagrindas ideologiniam pasakojimui apie ekonomiką ir vyriausybės vaidmenį, šis pasakojimas įkvepia politikos formavimą ir perauga visuotinai priimtą savanaudiškumo pateisinimą.

Tradicinė ekonominė mintis teigia, kad ūkis yra pusiausvyros sistema, ir viskas laikui bėgant išsilygina, grįžta prie „normos“. Kompleksinė ekonomika rodo, kad ūkis, kaip ir sodas, niekada nepasiekia tobulos pusiausvyros ar sąstingio būsenos, nuolat tai auga, tai traukiasi. Ir kaip neprižiūrėtas sodas, paliktas pats sau, ūkis visada linkęs į nesveiką disbalansą. Atskaitos taškas yra visiškai kitoks, ir tai veda prie labai skirtingų išvadų apie tai, kaip vyriausybės turėtų elgtis su ekonomika.

Einšteinas sakė: „Viską supaprastinkite, kiek tik įmanoma, bet ne per daug.“ Tradicinės ekonomikos problema ta, kad ji viską perdėm supaprastino, o paskui dar labiau sukomplikavo situaciją tą supaprastinimą traktuodama kaip evangeliją. Pamatinė tradicinės ekonominės teorijos prielaida ir visuotinai priimta ekonominė samprata yra ta, kad rinkos – tobulai veiksmingos, todėl save koreguojančios sistemos. Ši „veiksmingos rinkos hipotezė“, gimusi iš tobulų mechanizmų fizikos obsesijos, sunkiai derinasi su intuicija ir tikrove – daug sunkiau pasauliečiams nei ekonomikos ekspertams. Ir vis dėlto it negyvėlio ranka ant vairo veiksmingos rinkos ekonomika vis dar orientuoja visą ekonominės politikos formavimą.

Jeigu rinkos yra tobulai efektyvios, turi būti tiesa, kad:

–      Rinka visada teisi.

–      Rinka paskirsto gėrybes, paslaugas ir pelnus racionaliai ir veiksmingai.

–      Rinkos rezultatai visada yra moralūs, nes jie tiksliai atspindi talentus bei nuopelnus, todėl turtingieji nusipelno būti turtingi, o vargšai nusipelno būti neturtingi.

–      Bet kuri pastanga kontroliuoti rinkos rezultatus yra neveiksminga, todėl nemorali.

–      Bet kuri ne rinkos veikla yra antrarūšė.

–      Jeigu gali uždirbti pinigus legaliais būdais, turėtum taip ir daryti.

–      Jeigu tik yra savanoriškas pirkėjas ir pardavėjas, bet kuris sandoris yra moralus.

–      Bet kuris vyriausybinis sprendimas, išskyrus visiško rinkos žlugimo atvejus, yra blogas sprendimas.

Tačiau, atidžiau pažiūrėjus, rinkos iš tikrųjų nėra tokios efektyvios. Vadinamoji pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos yra tik sąžiningas apytikslis apibendrinimas, bet iš tikrųjų neegzistuoja.

Rinka – tai savotiška ekosistema, kuri yra sudėtinga, kintanti ir pavaldi tokioms pat evoliucinėms jėgoms, kaip ir gamta. Būdamos sudėtingos prisitaikančios sistemos, rinkos yra ne kaip mašinos, bet greičiau kaip sodai. Tai reiškia, jog teisinga teigti, kad:

–      Rinka dažnai klysta.

–      Rinka dažnai gėrybes, paslaugas ir pelnus paskirsto iracionaliai, pusiau aklai, tai dažnai perdėm priklauso nuo atsitiktinumų.

–      Rinkos rezultatai nebūtinai yra moralūs – kartais netgi amoralūs – nes jie atspindi dinamišką užtarnauto nuopelno bei nepelnyto pradinio privalumo arba pradinių kliūčių junginį.

–      Gerai prižiūrimos rinkos duoda labai gerus rezultatus, o neprižiūrimos jos save sunaikina.

–      Rinkoms, kaip ir sodams, būtina, kad vyriausybė ir piliečiai nuolat jas puoselėtų.

–      Maža to, jos reikalauja įvertinimo, koks būtent augimas naudingas. Tai, kad kiaulpienės, lygiai kaip rizikos draudimo fondai, auga lengvai ir greitai, nereiškia, jog turime leisti joms užimti visą erdvę. Tai, kad jūs galite užsidirbti pinigų kažką darydami, visai nereiškia, jog tai yra gėris visuomenei.

–      Demokratinėje santvarkoje mes turime ne tik galimybę, bet ir esminę pareigą formuoti rinkas – per etinius pasirinkimus ir vyriausybės veikimą – kad tai, kas sukuriama, būtų naudinga bendruomenėms.

Jūs galite manyti, kad toks metaforų ir modelių pakeitimas tėra grynai akademinis reikalas. Pasvarstykite apie štai ką. 2010 metais, kai finansinė krizė jau buvo kiek atslūgusi, bet prisiminimai buvo vis dar gyvi ir sąžiningi, grupė Vakarų centrinių bankų darbuotojų ir ekonomistų susirinko aptarti krizės priežasčių. Vienam iš susitikimo dalyvių, kuris buvo ne bankininkas, bet giliai išstudijavo ekonomikos prigimtį, vienas dalykas tapo stulbinamai, pritrenkiančiai aiškus. Vyriausybės nesugebėjo numatyti katastrofos, nes jų ekonominiai modeliai buvo neįtikėtinai atitrūkę nuo tikrovės.

Pavyzdžiui, daugelio centrinių bankų ir iždų naudojamas modelis, vadinamas dinaminiu stochastiniu bendrosios pusiausvyros modeliu, neapėmė bankų. Kodėl? Todėl, kad tobulai veiksmingoje rinkoje bankai tėra tarpininkai, neregimai perkeliantys pinigus iš vienos vietos į kitą. Į kokį skaičių vartotojų šiame modelyje atsižvelgiama formuluojant teiginius apie ekonomiką? Milijonus? Šimtus tūkstančių? Ne, tik vieną. Vieną absoliučiai vidutinį ar „tipinį“ vartotoją, visiškai racionaliai besielgiantį rinkoje. Susidūrę su krize, kurią paspartino užkrečiamas būsto savininkų energingumas, pakurstė patologiškas bankininkų ir obligacijų prekybininkų nerangumas, skatino nedėmesingi vyriausybiniai kontrolieriai, kuri vedė į giliausią po Didžiosios depresijos nuosmukį, Federalinė rezervų sistema ir kiti Vakarų centriniai bankai turėjo kovoti su tuo, kas pagal jų modelius iš viso negalėjo atsitikti.

Mes norime pabrėžtinai aiškiai pasakyti, kad nesame rinkos ekonomikos priešininkai. Iš tikrųjų esame godūs kapitalistai. Rinkos nepaprastai naudingos žmonių visuomenėms – jos turi nelygstamą gebėjimą spręsti žmonių problemas. Šiuolaikiška ekonomikos samprata jas mato kaip sudėtingas prisitaikančias sistemas, pavaldžias evoliucinėms jėgoms. Šios jėgos įgalina varžymąsi dėl gebėjimo išlikti ir būti sėkmingam tiek, kiek išsprendi klientų problemas. Taip suvokiama visuomenės gerovė yra paprasčiausia suma tų problemų, kurias ji sugebėjo išspręsti savo piliečiams. Ericas Beinhockeris tai vadina „informavimu“. Kaip pažymi Beinhockeris, mažiau išsivysčiusios „neturtingos“ visuomenės turi savo dispozicijoje mažiau sprendimų. Riboti būsto sprendimai. Riboti sveikatos apsaugos sprendimai. Riboti mitybos ir poilsio sprendimai. Ribota informacija.

Tačiau pačios rinkos yra aklos, jos nežino, kokio tipo problemas jos sprendžia ir kam tai skirta. Ar rinka randa daugiau sprendimų medicininiams žmonijos iššūkiams, ar daugiau sprendimų žmonių karo poreikiams, ar ji išranda problemas, tokias kaip blogas burnos kvapas, kurioms reikia vis daugiau sprendimų – visa tai yra tos rinkos sanklodos pasekmė, o toji sankloda visada yra žmonių kūrinys, kartais atsitiktinis, o kartais tikslingas. Rinkos yra sutvertos tarnauti, o ne valdyti.

Kol mes rašome šį tekstą, Kinijos vyriausybė daro didžiules, ryžtingas strategines investicijas į savo atsinaujinančių energijos išteklių industriją. Jie nutarė, kad didžiausią gyventojų skaičių pasaulyje turinčiai valstybei ir antram pagal apimtį ūkiui būti žaliam yra geriau negu tokiam nebūti. Ir jie formuoja rinką atsižvelgdami į šį tikslą. Taip darydami jie ir mažina visuotinį atšilimą, ir užsitikrina ekonominį pranašumą ateičiai. Tuo tarpu amerikiečiai yra įkaitai rinkos fundamentalizmo, kuris kvestionuoja bet kokią vyriausybės teisę veikti, šitaip užleisdami strateginius pranašumus savo rimčiausiam varžovui. Net jeigu nebūtų kilusi nekilnojamojo turto krizė, vien faktas, kad visa mūsų inovatyvi energija nuėjo statymui namų, kurių mums nereikia, o paskui tų namų hipotekos draudimui, rodo, kad gerokai nukrypome nuo kelio.

Tai, kad iškėlei tikslą, nereiškia, jog jau gali eiti miegoti. Tikslas reikalauja budraus įsitraukimo bei nuolatinio pervertinimo, ar tikslas tinkamas, ar priemonės jam pasiekti ne per brangiai kainuoja. Būsto nuosavybė yra sveikas tikslas. Tai nereiškia, kad įgyvendinti šį tikslą bet kokiomis priemonėmis yra sveika politika. Stumti žmones imti paskolas būstui, kurio jie iš tikrųjų negali įpirkti, o paskui atidaryti kazino, kur užstatai naudojami kaip žetonai, tikrai nebuvo vienintelis būdas užtikrinti žmonėms būsto įsigijimą. Būsto pirkimo vajaus metais vyriausybė nesugebėjo padaryti vieno dalyko – sodininkauti, kaip geras sodininkas išravėti tai, kas buvo spekuliantiška, grobuoniška, apgavikiška.

Visuotinai paplitusi nuomonė teigia, jog vyriausybė neturėtų mėginti pasirinkti laimėtojų rinkoje, ir kad tokios pastangos yra iš anksto pasmerktos nesėkmei. Pasirinkti laimėtoją galbūt beprasmiškas uždavinys, tačiau pasirinkti, kokį žaidimą žaisime, yra strateginis imperatyvas. Sodininkai nepriverčia augalų augti, bet jie sukuria sąlygas, kad augalai galėtų vešėti, ir nusprendžia, kas turi, o kas neturi augti jų sode. Tokie sprendimai: investuoti į alternatyviąją energetiką ar ne, investuoti į biomokslus ar ne, investuoti į kompiuterizavimą ir tinklo infrastruktūras ar ne – tai esminiai pasirinkimai, kuriuos tauta turi padaryti.

Renkamės ne laimėtoją, bet patį žaidimą. Viešojo sektoriaus lyderiai, pasitelkdami privačiojo sektoriaus ekspertus, gali ir privalo pasirinkti, į kurį žaidimą investuoti, o paskui leisti evoliucinėms rinkos konkurencijos jėgoms nuspręsti, kas laimės šitame žaidime. Vyriausybiniai padaliniai parenka žaidimus, jie paspartina ir sutelkia rinkų formavimą ir panaudoja viešąjį kapitalą kaip finansinį svertą privačiam kapitalui. Atsisakyti daryti tokius pasirinkimus tolygu atsisakyti turėti strategiją, ir tai taip pat pavojinga ekonominiame gyvenime, kaip būtų karinėse operacijose. Nacija negali pasyviai „nudreifuoti“ į lyderystę.

Rinka kaip mašina vs rinka kaip sodas

Toks naujas ekonomikos suvokimas gali būti revoliucinis mūsų pažiūroms ir politikai. Perėjimas nuo mechanistinių modelių prie sudėtingų ekologinio tipo modelių yra ne laipsnio, bet tipo keitimas. Tai perėjimas nuo tradicijos, kuri vertina pastovumą ir numatomumą, prie mąstysenos, kurios pirminė prielaida yra evoliucija. Palyginkime dvi sistemas.

Tradiciniu požiūriu, rinka yra kažkas beveik šventa, nes manoma, kad ji geriausiai paskirsto išteklius ir turtus. Kompleksinis mokslas rodo, jog rinkos neretai būna gan neveiksmingos ir kad šiuolaikinis žmonių sukurtas ekonomikos sutvarkymas neturi nieko sakralaus. Tačiau kompleksinis mokslas taip pat rodo, kad rinka yra pati veiksmingiausia jėga, skatinanti inovacijas, tai gerovės kūrimo šaltinis. Tad klausti reikia, kaip panaudoti šią jėgą, kad ji būtų naudinga kuo didesniam žmonių skaičiui.

Tradicionalistai teigia, jog kiekvienas vyriausybės įsikišimas iškreipia „natūralų“ ir veiksmingą rinkos vykdomą paskirstymą. Kompleksinės ekonomikos atstovai tvirtina, kad rinkos, kaip ir sodai, gali užželti piktžolėmis arba išsekinti jas maitinančią dirvą (ugdymą, infrastruktūras ir pan.), jeigu jas paliekame savieigai, o paskui miršta, ir vienintelis būdas pasiekti, kad rinkos sukurtų kuo plačiau paskirstytą gerovę, yra leisti vyriausybėms jas puoselėti: stiprinti taisykles, kurios pažaboja antisocialų ir skatina socialų elgesį ir taip leidžia rinkoms funkcionuoti.

Tradicionalistai tvirtina, kad pajamos nelygios, nes turtingieji protingesni ir darbštesni už neturtinguosius. Tai pateisina vyriausybės abejingumą nelygybei. Rinkos kaip sodo suvokimo šalininkai neneigia, kad sumanumas ir stropumas pasiskirsto netolygiai. Tačiau jie mano, kad pajamų nelygybė daug labiau susijusi su pačia tokių sudėtingų ir prisitaikančių sistemų kaip rinkos prigimtimi, kuri veda į pranašumų ir trukdžių koncentraciją.

Tradicionalistai ant moralinio pjedestalo kelia savanaudiškumą, tuo tarpu kompleksinė ekonomika rodo, kad nevaržomo savanaudiškumo normos užmuša tą vienintelį dalyką, kuris leidžia visuomenei sukurti (nekalbant jau apie teisingą paskirstymą) turtus ir galimybes – pasitikėjimą. Pasitikėjimas kuria bendradarbiavimą, o bendradarbiavimas sukuria visiems naudingus rezultatus. Tos struktūros, kur yra aukštas pasitikėjimo lygis, klesti, o tos, kur jis žemas, – žlunga. Ir kai godumas bei vien savo intereso paisymas yra šlovinami, patikimos struktūros virsta nepatikimomis.

Vienas iš tradicinės ekonomikos ribotumų yra tai, kad ji negali paaiškinti, kaip sukuriama gerovė. Ji tiesiog ją priima kaip duotybę. Ir pinigus laiko vieninteliu gerovės matu. O štai kompleksinė ekonomika teigia, kad gerovė – tai sprendimai, tai žinių panaudojimas problemoms spręsti. Gerovė sukuriama, kai iš konkurencinės, evoliucinės aplinkos gimsta naujos idėjos: pavyzdžiui, rato ar vaistų nuo vėžio išradimas. Lygiai kaip ir sodo didybę sudaro ne vien jo dydis, bet jame vešančių augalų įvairovė bei naudingumas.

Kitaip tariant, turtingųjų sukaupti pinigai yra ne tas pat, kas visuomenės sukurta gerovė. Jeigu tikrai norime kurti gerovę, turime jėgas sutelkti ne tam, kad turtingųjų pinigai kaip nors nuvarvėtų žemyn, bet kad užtikrintume visiems teisingas galimybes kurti naują informaciją ir idėjas – išsilavinimo, sveikatos, socialinio kapitalo, finansinio kapitalo prieinamumo srityse. Inovacija gimsta iš derlingos aplinkos, kuri leidžia genijams atsiskleisti ir sustiprina jų genialumą per bendradarbiavimą – visos visuomenės naudai. Šiandien matoma precedentų neturinti, kraštutinė turtų koncentracija naikina galimybių lygybę ir šitaip riboja bendrą ekonominį potencialą.

Iš anglų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė