infa.lt

REUTERS

Rusijai grasinant nutraukti gyvybiškai svarbių dujų ir naftos tiekimą, Europos vyriausybės nubraukia dulkes nuo normavimo planų, kurie primena 1973 m. energetikos krizę, rašo Reuters.

Ar europiečiai ruošiasi sekmadieniams be automobilių, blankesniems šviesoms ir tam, kas atrodė kaip vyriausybės įpareigojimas eiti miegoti tam tikru laiku, nes televizijos transliacijos baigdavosi anksti – paskutinį kartą tai buvo patirta arabų embargo metu?

Tikriausiai ne, todėl, kad naujesni epizodai liudija, jog įmonės greitai prisitaiko, o tai reiškia, kad kai kuriais skaičiavimais, smūgis euro zonos ekonominei pramonei gali būti mažesnis nei 1%.

Ir vyriausybės taip pat suprato, kad taupymo priemonių įvedimas, tokių kaip kuro normavimas degalinėse, duos mažai naudos, jei gyventojai jų nepalaikys.

Taigi, vyriausybės, greičiausiai, imsis ko nors labiau suderinto, pavyzdžiui, privers namų ūkius išjungti termostatus arba vairuotojus mažiau spausti greičio pedalą.

Vis dėlto, pasirinkimas, kurioms pramonės šakoms turėtų būti sumažintas energijos tiekimas, bus sudėtingas politinis sprendimas, priverčiantis vyriausybes griebtis tokio negailestingumo, kuris paprastai būdingas karo metui, prognozuoja Reuters.

Ekonominio augimo rodikliai gali būti maži

Nors Europa gali beveik visas importuojamas rusiškas žaliavas pakeisti iš kitų šaltinių, mažai tikėtina, kad artimiausiu metu tai pavyks padaryti su dujomis.

Tai reiškia, kad dujų normavimas neabejotinai bus, jei Rusija užsuktų kranus, keršydama už plačias ekonomines sankcijas.

Nežiūrint į tai, ekonomistai skaičiuoja, kad žala ekonomikos augimui būtų nedidelė.

Europos centrinis bankas mano, kad 10 proc. sumažinus energijos tiekimą, Europos įmonėms sudarytų apie 0,7 proc. euro zonos bendrosios pridėtinės vertės – tai yra bloke gaminamų prekių ir paslaugų skaičiaus matas.

Tai atitinka precedentus tiek Didžiojoje Britanijoje per aštuntojo dešimtmečio embargą, tiek Japonijoje po 2011 m. Fukušimos branduolinės elektrinės katastrofos.

Manoma, kad į paslaugas orientuotos Europos ekonomika išgyvens mažesnę energetinę krizę nei pramoninė Kinija, kuri pernai išgyveno energijos trūkumą.

„Ankstesni energijos normavimo epizodai nebuvo tokie žalingi, kaip buvo galima tikėtis, o įmonės įrodė, kad prireikus gali pasiekti didelį efektyvumą“, – rašė „Capital Economics“.

Pavyzdžiui, kiaulienos eksportuotojas Danish Crown pradėjo kai kurias dujomis kūrenamas gamybines įmones modifikuoti dyzelino kurui, o dyzelinių generatorių pardavimai Danijoje kovo mėnesį išaugo 300–400%.

Netgi Vokietijai, Vakarų Europos šaliai, kuri labiausiai priklauso nuo Rusijos energijos, naftos, dujų ir anglies suvartojimo, 8% sumažėjimas sumažintų BVP 1,4 %, teigiama ekonomistų tinklo ECONtribute straipsnyje.

Žinoma, yra ir pesimistiškesnių scenarijų. „Nomisma Energia“ apskaičiavo, kad Italijos ekonomika, kurios energetika taip pat priklauso nuo Rusijos, nukentėtų 5,6 proc., jei dujų tiekimas iš Rusijos sumažėtų maždaug perpus, darant prielaidą, kad bus padidintas efektyvumas, bet nebus pereita prie alternatyvių šaltinių.

Normavimas neveikia be visuomenės paramos

Šiandieninės normavimo strategijos dažniausiai yra skirtos tausoti namų ūkius ir bet kokią naštą perleisti įmonėms, pradedant nuo tų, kurios gali pereiti prie kitų energijos šaltinių.

Tai pagrindinė aštuntojo dešimtmečio pamoka. Dvi Europos šalys, įvedusios degalų normavimą gyventojams – Švedija ir Nyderlandai – turėjo greitai pakeisti kursą dėl visuomenės atsako.

Vietoj to, dauguma vyriausybių tuo metu leido kuro kainoms kilti, automatiškai mažindamos paklausą.

Jos daugiausia dėmesio skyrė priemonėms, kurias gyventojai laikė teisingesnėmis, pavyzdžiui, griežtesniais greičio apribojimais ir dažnesniu viešuoju transportu.

„Ar normavimas gali veikti? Tai priklauso nuo visuomenės noro jį remti”, – sakė Alanas Pisarskis, padėjęs formuoti JAV strategiją, skirtą 1973 m. naftos embargo problemai spręsti.

Jis sakė, kad Europa turėtų sutelkti dėmesį į žmonių įtikinėjimą atsisakyti šildymo – tokia kampanija jau vyksta kai kuriose šalyse.

Karo ekonomika

Istorija rodo, kad net sudaryti sąrašą, kurios pramonės šakos turėtų ilgiausiai gauti kuro, kaip tai daro Vokietijos vyriausybė, gali būti politiškai sunku.

Kai naftos embargas užgriuvo Jungtines Valstijas, kalnuotų Kolorado ir Naujojo Hampšyro valstijų senatoriai kovojo su mintimi išjungti keltuvus slidinėjimo kurortuose ir siekė nukreipti dėmesį į energiją, naudojamą gėlininkystės šiltnamiuose, primena Pisarskis.

Vokietijoje cheminių medžiagų grupė BASF jau perspėjo apie „visišką veiklos nutraukimą“, jei gamtinių dujų tiekimas bus sumažintas iki mažiau nei pusės dabartinių poreikių.

Galų gale, pramonės šakoms, kurioms gamybos procese reikalinga šiluma, pavyzdžiui, chemikalų, metalų, stiklo ir popieriaus gamintojams, greičiausiai bus teikiama pirmenybė.

Tikėtina, kad asmenys, sudarantys nutraukiamas sutartis, pirmieji susidurs su tiekimo sustabdymu ir, gali būti, jiems teks sutrumpinti darbo savaitę, kaip nutiko Kinijoje per praėjusių metų normavimą.

„Racionalizavimas, kurio reikalauja nedelsiant įvestas embargas, iš esmės būtų palyginamas su karo ekonomikos paskirstymo mechanizmu“, – sakė Kirsten Westphal, Vokietijos Tarptautinių ir saugumo reikalų instituto, konsultuojančio vyriausybę narė savo interviu „Clean Energy Wire“.