infa.lt

LVŽS nuotr.

Gėda, kad valdžia negali parodyti jau ne tik mūsų piliečiams, bet ir atvykstantiems ukrainiečiams, kad moka tvarkytis su krizinėmis situacijomis. Kaip visada, girdime daug gražių kalbų ir matome daug susireikšminimo ir vaizdavimo, kad valdžioje visi baisiai užsiėmę sprendžiant karo pabėgėlių problemas, tačiau darbai rodo, kad eilinį kartą nesusitvarkoma.

Atvykstant į Lietuvą vis daugiau žmonių iš karo niokojamos Ukrainos, trūksta centralizuotos mūsų valstybės koordinacijos, daug kas perkelta ant savivaldybių ir NVO pečių. Tas pats vyko ir dabar dar tęsiasi dėl pandemijos. Tad nieko nauja. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, neveiksnumo įkaitais tampa paprasti žmonės. Ukrainiečių atvejis tampa dar sudėtingesnis, nes šiems žmonėms yra kalbinis barjeras, jie atvyko taip, kaip stovi, be drabužių, maisto, higienos reikmenų.

Jie neturi artimųjų, į kuriuos galėtų atsiremti. Pavargę, išsigandę ir nežinioje. Vienui vieni, svetimoje šalyje. O turint omenyje, kad dauguma – moterys ir vaikai, valstybės koordinacija turi būti ypatingai mikli, ypač padedant operatyviai pasirūpinti būstu, maistu, vėliau mamų darbu ir vaikų mokslu. Taip pat atvyksta moterys su sergančiais vaikais, kuriems reikalinga rimta medicininė pagalba ir ilgalaikis gydymas.

Daugeliu atvejų reikalinga teisinė pagalba, kaip ją gauti, šeimos nežino. Nevyriausybinės organizacijos, priglaudusios tokias šeimas, guodžiasi, kad reikia rankiotis informaciją patiems, kas priklauso šeimoms, vaikams, kur kreiptis kiekvienu konkrečiu atveju. Nieko vienoje vietoje nėra, visa informacija išblaškyta, ne daug kas iš viso skelbiama, didžiąją dalį informacijos reikia aiškintis telefonu, skambinti skirtingoms institucijoms, o apie informacijos apie konkrečius atvejus buvimą ukrainiečių kalba jau net nebekalbu.

Skaitant TV3.lt publikaciją, akivaizdu, kad nesusitvarkoma pirmame etape tik registruojant atvykusias šeimas. O kas bus toliau?

Jau labai greitai išvysime ir kitas problemas, kada kils daug klausimų dėl įdarbinimo sąlygų ir santykių su darbdaviu įforminimu. Vieniems norėsis individualios veiklos, kiti norės kurti verslus. Jau dabar reikia aiškumo, koks bus valstybės požiūris į mokesčių sistemą, kaip ji bus pritaikyta karo pabėgėliams, ar jiems bus suteikiamos nuolaidos, atleidimas nuo mokesčių, visoms specialybėms ir veiklos sritims, ar tik išimtinai kažkurioms, kuriam laikui ir kada tai startuos.

Kas ir kaip mokys ukrainiečių vaikus, ar bus darželiai, kokia kalba bus bendraujama su vaikais. Net neabejoju, kad tarp atvykstančių yra ir mokytojų, ir darželio auklėtojų, ir medikių, kurios galėtų puikiai dirbti su savo bendruomene, kad integracija Lietuvoje būtų kuo sklandesnė ir šių specialybių moterims nereikėtų prarasti kvalifikacijos vien todėl, kad mūsų sistema jas nukreips dirbti siuvėjomis ar privers mokytis naujo amato.

Tad Seimas vietoje kontraversiškų klausimų apie vienalytes šeimas ir narkotikus su vyriausybė turėtų kuo skubiau susėsti ir pateikti pasiūlymus, kaip valstybėje įgalinti sistemą, kuri veiktų žmonių naudai. Vien ant profilio užsidėti Ukrainos vėliavėlę jau nepakanka, norisi matyti ir konkrečius, labai tikslingus ir aiškius valdžios darbus.