infa.lt

darbopartija.lt nuotr.

Lenkija pradėjo taikyti mažesnį ar 0 proc. PVM kurui ir maisto produktams ir pirkėjų srautai „nutekėjo“ į Suvalkus bei kitus pasienio miestus. Lietuvos gyventojai planuoja keliones po kelis šimtus kilometrų tam, kad nusipirktų pigesnės mėsos, duonos ar kitų prekių, o prie biedronkų ir kitų parduotuvių nusidriekė kilometrinės tautiečių eilės.

Būtų suprantama, jeigu Lietuvoje būtų deficitas ir šių prekių neįmanoma būtų gauti. Betgi ne. Lietuvoje parduotuvės dirba, gamintojai taip pat nestabdė gamybos procesų.

Bet tautiečiai kooperuojasi ir vyksta į kaimynę šalį. Tokia situacija – tai valdančiųjų vidaus ir užsienio politikos pasekmė.

Žmonės ieško būdų kaip sutaupyti, nes pinigai reikalingi apmokėti kitas padėjusias sąskaitas: už šildymą, dujas, kurą ir kitas pabrangusias paslaugas. Kol valdantieji trypčioja, žmonės turi sugalvoti kaip išsisukti, kad neužsikrautų skolų naštos.

Beje Lietuva yra lyderė pagal infliacijos augimą, mūsų šalyje ji siekia 12,2 proc., tuo tarpu Latvijoje – 7,7 proc., Airijoje – 5 proc., Graikijoje – 5,5 proc., vidutiniškai Europos Sąjungoje infliacija augo 5 proc., o Lietuvoje – dvigubai.

Tad tas nežymus pajamų augimas tikrai nekompensuos kelis kartus išaugusių išlaidų.

Ir šiame kontekste Lietuvos verslas turi kažkaip išgyventi, nepaisant amžinos valdančiųjų mantros, kad PVM mažinti negalima, nes tai neduos naudos ir ženkliai sumažėjusių vartotojų srautų.

Be to verslą spaudžia ir tarptautiniai partneriai, kurie priklauso nuo Kinijos ir gali tiesiog nepirkti Lietuvoje pagamintų prekių, o tos Lietuvos įmonės, kurios tiesiogiai dirbo su Kinija priverstos ieškoti naujų rinkų.

Nė viena ES valstybė nedrįsta rizikuoti verslo pasiektais rezultatais ir savo piliečių gerove bei neketina konfliktuoti su Kinija. Slovėnija taip pat pakeitė poziciją dėl Taivano.

Tuo tarpu Lietuvoje valdantieji nesugebėjo numatyti visų pasekmių, o dabar nežino kaip elgtis susiklosčiusioje situacijoje. O kol jie nežino verslas praranda pajamas, o valstybės biudžetas – mokesčius.

Beje, vos paskutinis vagonas su trąšomis iš Baltarusijos nustojo važiuoti, Lietuvos geležinkeliai pranešė planuojantys atleisti apie 300 darbuotojų, įdomu tai pradžia ar pabaiga?

O Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija baltarusiškų bei kiniškų prekių uosto krovos prognozėse nenumato, šiems metams suplanuota 31 mln. tonų krova, tai beveik 15 mln. tonų mažiau negu pernai. Jeigu rezultatai iš tiesų būtų tokie, tai tikriausiai būtų Baltijos jūros regiono visų laikų didžiausio nuosmukio rekordas.

„Puiki“ mūsų užsienio vertybinė politika davė rezultatų – kyla abejonių iš ko teks surinkti biudžetą? Premjere, o anksčiau tokių abejonių nekilo? Ir kadangi dėl pavienių asmenų sprendimų Lietuvos biudžete žiojasi vis didesnė skylė, tai visi piliečiai draugiškai turi „susimesti“.

Toks beveik komunistinis solidarumas. Nors reikėjo 9 kartus pamatuoti vertybinės politikos užmačias ir tik 10 kartą kirpti puoselėtą įdirbį, valdantieji nutarė padaryti atvirkščiai. Ir ką gi turime? Mus giria už drąsą, bet ar nuo to Lietuvos verslų apyvartą ir pelnas didės? Kol kas rezultatai veikiau priešingi.

Nepamirškime, kad verslai – tai darbo vietos Lietuvos žmonėms, tai mokesčiai į valstybės biudžetą. Kodėl tie, kurie išlaiko šią valstybę spaudžiami iš paskutiniųjų į kampą? Kodėl krizenama apie „krizeles“ ir siūlomos paskolos, verslams, kurie dėl valstybės politikos atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje?

Jeigu norime, kad Lietuvoje dar liktų, kas moka mokesčius, būtina mažinti PVM maisto prekėms, siekiant ne tik sumažinti kainas galutiniam vartotojui, bet ir didinti gamintojų konkurencingumą. Europos Sąjungoje beliko tik 3 šalys, kurios nėra pritaikiusios PVM lengvatų maisto produktams: Danija, Estija ir Lietuva.

24 valstybės gi rado būdą kaip sumažinti PVM jei ne visiems maisto produktams, tai bent atskiroms kategorijoms. Tik Lietuvoje matyt toks neskaidrus verslas, viską pasiimantis sau, o gal politikai pernelyg buhalteriškai žiūri į mūsų visų bendrus pinigus? Taip pat reikalingos šildymo lengvatos ne tik daliai gyventojų, bet verslui.

O svarbiausia, būtina kompleksinė ir ilgalaikė Lietuvos strategija tarptautinėje politikoje, verslas negali vadovautis politinėmis kadencijomis ir ambicijomis bei prisiimti riziką, kai Vyriausybė vėl nuspręs, kad viena ar kita valstybė neatitinka vertybių standarto. Ar gerovės Lietuvą išmainysime į nepamatuotas ambicijas tarptautinėje arenoje?