infa.lt

Facebook nuotr.

PSO vadovas A. Ghebreysus sako, kad booster (trečių ir ketvirtų „dozių“ ) programos pasaulinę pandemiją greičiau pratęs, nei ją užbaigs. Nes suteiks virusui galimybę plisti ir mutuoti.

PSO ekspertai sako, kad 2022 metų pirmoje pusėje vakcinų užtektų visiems pasaulio gyventojams, jei turtingosios šalys atsisakytų trečių- ketvirtų dozių.
Taigi vėl klausiu visų mūsų egzzpertų:

„Kodėl jūs neklausote PSO patarimų ir prašymų? Kodėl norite, kad pandemija tęstųsi kuo ilgiau? Kodėl atimate GP tiems, kurie po 7 mėn „nebesibūstins“? Kodėl norite, kad virusas toliau plistų ir mutuotų?

KODĖL?

Naaaa, suprantu, kodėl pandemijos pabaigos nenori matyti toks dėdė Bilas Geitsas. Jis gi per pandeminį laikotarpį savo turtą pasididino nuo 98 iki 132 milijardų dolerių.

Naaaa, suprantu, kodėl pandemija taip reikalinga visokiems influenceriams – naaaa, atliekamos „babkės“ niekam netrukdo..

Naaa, suprantu, kodėl pandemija yra tikras aukso puodas duomenų mokslininkui – mat iki pandemijos jis buvo niekuo ir per pandemiją tapo viskuo.

Naaaa, o kokią naudą turi visi kiti egzzpertai ir sprendimų priėmėjai, kol kas nesuprantu… Bet kaip tik po ranka ir kaip tik laiku papuola tokia Francois Bonivard knyga „Ženevos kronikos“

Cituoju (iš psl 395- 402):

„Kai 1530 metais į Ženevą atėjo maras, jam jau buvo pasiruošta: jau buvo pastatyta didžiulė ligoninė su gydytojais felčeriais ir slaugytojomis. Ligonių gydymą rėmė pirkliai, o miesto magistratas kas mėnesį skirdavo subsidijas. Pacientai taip pat pamesdavo pinigėlių, o jeigu koks vargšelis pasimirdavo, tai jo turtas atitekdavo ligoninei.

Bet paskui atsitiko bėda: susirgimų skaičiai ėmė drastiškai mažėti. O subsidijos ligoninei priklausė nuo pacientų skaičiaus.. Ligoninės darbuotojams tuomet nekilo klausimų dėl gėrio ir blogio: jei maras ligoninei neša „babkes“, vadinasi jis yra gėris.

Ir darbuotojai sumąstė, kad pats laikas tą gėrį skleisti kuo plačiau.

Iš pradžių žmonės ligoninėje buvo nuodijami, bet paskui buvo susigriebta, kad statistika turi būti ne pagal bendrą mirtingumą, bet pagal mirtingumą nuo maro.

Ir tada Hipokrato priesaikos davėjai pradėjo iš mirusių nelaimėlių kūnų išpjaudinėti audinius, juos džiovinti ir iš jų gaminti miltelius. Tie maru užkrėsti milteliai buvo barstomi į ligonių daiktus, nosinaites, tvarsčius.

Vėliau ligoninės darbuotojai naktimis tais milteliais barstydavo gyvenamųjų namų durų rankenas – išsirinkdavo tuos namus, kuriuose svajojo patys gyventi.

Ir, galiausiai „gelbėtojai“ taip suįžūlėjo, kad vieną dieną didžiulį miltelių kiekį įmetė tiesiai į mieste susirinkusią žmonių minią. Bet atsitiko taip, kad ką tik iš tos ligoninės išėjusi moteris atpažino, kuo tie milteliai kvepia…

Nusikaltimas buvo išaiškintas, o jų vykdytojus gyventojai nulinčiavo be teismo….“

Taigi, pavarčiusi šią knygą, netikėtai susimąsčiau: kas gi ta ta chebrytė, kuri nusprendė neklausyti PSO raginimų ir per prievartą suboost‘inti kuo daugiau šalie gyventojų? Netgi tuos, kurie yra persirgę ir turi bombą antikūnų (svarstoma, kad iš GP būtų išbrauktas antikūnų tyrimas)?

Ir čia pat atėjo atsakymas: gali būti, kad ta chebrytė yra ne kas kita, o tų miltelių Ženevoje barstytojų reinkarnacija….

Juk pandemija taip pat turi savo atspalvius: vieniems tai tragedija, kitiems- nauda. Ir neduokdie tie naudos gavėjai kada nors išlįs į paviršių… Turbūt teks sukti galvą, kokį GP jiems išduoti, kad paslėpti juos nuo įpykusios minios linčo teismo. Nes pati pasisakau už tai, kad „Dievas jiems yra teisėjas“.

Pirmą kartą šis tekstas buvo paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje