infa.lt

Dar gyvas ir filmavęs tėtis

Rašo moteris, praradusi tėtę, kuris gulėjo ligoninėje ir filmavo kas vyksta bei balsu komentavo ką mato, kaip jaučiasi, kas daroma „gydymo” įstaigoje.

Tekstas, koks yra, paskelbtas jos Facebook paskyroje ir čia pateikiamas neredaguotas:

Dėl medikų aplaidumo ar piktybinio negydymo netekome vos 64-turių metų sulaukusio tėvelio. Pablogėjus jo sveikatos būklei iš šeštadienio į sekmadienį ir jau 9 parą gulint ligoninėje, dėl naujai pasireiškusio širdies ritmo sutrikimo, šis liko neatpažintas, nes gydantis personalas nesiteikė apžiūrėti paciento.

Prasidėjus prieširdžių virpėjimui (pats dažniausias ritmo sutrikimas pasaulyje) daugiau kraujo užsilaikė plaučiuose ir taip dar labiau sunkino kvėpavimą. Didėjant dusuliui ir kartu mirties baimei didėjo ir tachikardija. Širdis plakė iki 180-200 kartų per minutę greičiu, išstumdama vis mažiau kraujo.

Tai ne tik didino dusulį, bet ir alino jau ir taip deguonies nepakankamai gaunantį širdies raumenį. Net ir pasiekus budintį gydytoją Kazlauską buvo mums meluojama, jog tėtį apžiūrėjo sesutė, jį pavartė ir deguonis kyla. O pateikus faktą, kad niekas neatėjo, nes su tėčiu į tą laiką vyko vaizdo pokalbis tonas tapo dar piktesnis, buvo bandoma aiškinti, jog viskas tik daviklio problema ir, kad mes tik trukdome brangų personalo laiką, kad tėčiui ten viskas gerai.

Po šio pokalbio ragelis buvo numestas ir daugiau nebepavyko pasiekti gydytojo. Tėčiui buvo prileista raminamųjų, kad nesiskųstų ir uždarytos durys, paliekant likimo valiai. Raminamieji dar labiau sunkino kvėpavimą. Būtų užtekę sesutei pamatuoti kraujo spaudimą ir nuo monitoriaus pažiūrėti koks širdies dažnis ir šiuos duomenis perduoti vidaus ligų specialistui Kazlauskui.

Vien iš šių standartinių parametrų, kas turėtų būti sekama kasdien, buvo galima atpažinti problemą ir ją nesunkiai gydyti. Bet deja. Po keleto valandų nuo paskutinio mums atsiųsto tėčio video, dėl ūmaus širdies nepakankamumo ir deguonies trūkumo, išsikankinęs apie 20 valandų, mirė mūsų tėvelis Marijampolės ligoninėj, nesulaukęs medicininės pagalbos.

Iš viso to ką patyrėme, mums ima atrodyti, kad kai kurie medikai pagal tai, ar žmogus pasiskiepijęs, skirsto, kam skirti daugiau pagalbos, o ką palikti likimo valiai. Mes įsitikinę, jog jeigu ne budinčių medikų aplaidumas, o gal piktybiškas susidorojimas su neskiepytais žmonėmis, mums nebūtų tekę išgyventi netekties.

Į ligoninę dėl koronos viruso sukelto kvėpavimo nepakankamumo tėtis pateko tik iš antro karto. Pirmo kreipimosi metu buvo išleistas gydytis į namus, atlikus tik kraujo tyrimus. Vos dieną prasikankinęs namuose kreipėsi antrą kartą, su ir toliau nekrentančia temperatūra iki 39 bei su dusuliu esant 76% deguonies kraujyje.

Dėl labai didelių uždegiminių rodiklių buvo pradėtas gydymas antibiotikais. Prarasta diena. Būklei ir toliau blogėjant tik dar kitą dieną buvo paskirtas anivirusinis gydymas. Prarastos 2 dienos. Iki šiol dešinysis plautis buvo sveikesnis. Trečiadienį (5 diena ligoninėj) pakartojus rentgeno tyrimą buvo matyti nauji pakitimai dešiniajame plautyje.

Būklei blogėjant gydymas buvo pakeistas į stipresnius antibiotikus tik ketvirtadienį po pietų, tad praradome dar 1 dieną. Bet tėtis laikėsi ir kovojo, pasiduoti neketino. Reanimacijoje vietos jam neatsirado, o ir prašant perkelti į kitą ligoninę, nebuvo suteikta tokia galimybė, nes jis pasak gydytojų “pats kaltas, nes nesiskiepijęs”.

Į deguonies aparatą nebuvo pilamas vanduo, ar keičiamas, ko pasekoje gal ir atsirado sąlygos susiformuoti bakteriniam plaučių uždegimui. Ir pati paduodamo deguonies srovė buvo netolygi, o stipriai sumažėjanti, o gal tyčia prisukama, dienos metu.

Jėgas nualino nemiga dėl prijungto monitoriaus, kuris dėl netinkamo programavimo cypė ir pypė dieną naktį. Dėl aliarmo niekas į palatą nėjo, bet neperprogramavo ir ignoravo. Uždėjus ant veido papildomai deguonies kaukę valgymas buvo, galima sakyt, neįmanomas. Mūsų atneštas “Nutridrink” buvo penktadienį pradėtas gerti, bet taip iki sekmadienio nebaigtas.

Tėtis negaudamas medicinos personalo pagalbos badavo. Jėgoms išsekus vartomas nebuvo ir paskutines 3 dienas praleido ant dešinio šono kentėdamas prasidėjusius klubo skausmus. Prieš mirtį skundėsi, jog ir vandens neturėjo, nuo deguonies burna perdžiūvus, rodė video pokalbyje tuščią buteliuką, tad kentėti teko ir troškulį.

Šeštadienį (3 savaitės po kontakto su kovidu ir 17 dienų nuo pirmų simptomų pradžios bei 8 diena ligoninėj) būklei truputį gerėjant iškėlė iš palatos kaimyną, neva, jam buvo per daug triukšmo dėl tėčio monitoriaus, ir paliko tėtį vieną. Varpelį, kuriuo galima išsikviesti pagalbą, sunkiam ligoniui, pakabino toliau, kad naktį netrukdytų seselių.

Slaugutė atsisakė pakviesti seselę, tą lemtingą dieną, ūmiai pablogėjus sveikatai. O ir pasimatyti atvykus tą dieną į ligoninę neleido, nors dabar yra aišku, kad tekę būtų atsisveikinti. Kodėl, jei tai buvo leidžiama kitiems ir ne tokiems kritiniams ligoniams? Panašu, kad turėjo ką slėpti?!

Mums, artimiesiems neduoda ramybės daugybė klausimų. Ką aprašome yra tik maža dalis to, ką mums teko išgyventi ir sužinoti. Bet visa tai nėra palyginama su kančia, kurią teko iškentėti mūsų mylimam tėveliui, atsidūrus sveikatos priežiūros sistemoje.

Gal yra iš aukščiau paskelbtos kvotos, kiek neskiepytų žmonių turi atsidurti statistikoje? Apie tėčio mirtį rašė vietinė rajono spauda, pabrėždama faktą, kad mirė dar vienas neskiepytas. Ar žmogus yra vertinamas jau tik pagal skiepo turėjimą? Kur dingo žmogiškumas? Ar Hipokrato priesaika nebereiškia kai kuriems medikams nieko?

Nuo kada medicinoje vyksta segregacija? Nors yra keletas dar pasišventusių gydytojų, ir ačiū jiems už jų darbą, tik deja keleto jų, šioje nelygioje kovoje neužtenka.

Žinome, kad Tai mūsų tėvelio nesugrąžins ir mūsų skausmo nenumalšins, bet tikimės, kad jo mirtis neliks beprasmė, o perspės kitus žmones likti budrius, ypač savaitgaliais, o medikus nekartoti tų pačių klaidų…

Ligoninėje telefonu filmuoti jau mirusio tėčio ligoninės palatos vaizdai, patalpinti Telegram grupėje „Po skiepo”.: