infa.lt

darbopartija.lt nuotr.

Elektra brangs 10 procentų, šilumos sąskaitos augs, geriamo vandens įkainių kreivė šaus į viršų 15 proc., dujos buitiniams vartotojams kitais metais brangs trečdaliu, degalų akcizai kils. Pastaruoju metu kiekvieną dieną matome antraštes, kad reikia ruoštis „kainų šuoliui“.

Žmonės tikriausiai turėtų pradėti spausdinti pinigus, nes apie tokį patį spartų atlyginimų ar pensijų augimą niekas nekalba. O ir valdantieji netgi matydami, kas vyksta, nes tikiu, kad tikrai ne kokiame paraleliniame pasaulyje gyvena, nesiima jokių veiksmų. Jeigu ir turi iniciatyvų – tai veikiau priešingų, kaip dar kokį vieną ar kitą mokestį padidinti. Tokia ta pirmųjų valdančiosios daugumos metinių realybė.

Pažiūrėkime į kaimyninę Lenkiją, kuri sumažino mokesčius siekdama sumažinti infliacijos smūgį savo gyventojams. Nuo gruodžio 20 d. penkiems mėnesiams bus sumažintas degalų akcizas iki Europos Sąjungoje leidžiamo minimumo. Tai leis sumažinti litro degalų kainą.

Taip, sumažėjimas nebus toks reikšmingas,  sieks apie 30 Lenkijos grošų. Tačiau jis leis sutaupyti ne tik vartotojams, bet ir verslui, o kartu stabdys ir maisto kainų šuolį.  Pridėtinės vertės mokestis (PVM) dujoms nuo sausio iki kovo bus sumažintas nuo 23 proc. iki 8 proc.

PVM elektros energijai per pirmus tris 2022 metų mėnesius mažės nuo 23 proc. iki 5 proc. Akcizo už elektrą namų ūkiams taip pat nebus. Be to, namų ūkiai gaus finansinę paramą nuo 400 iki 1150 zlotų (nuo 85 iki 245 eurų)  pagal pajamas, kurios bus išmokamos dviem dalimis 2022 m.

Papildomai ekonomikai skiriama 200 mlrd. zlotų, apie 40 mlrd. eurų, siekiant suvaldyti nedarbo augimą. Nepamirškime ir to, kad Lenkijoje, be kita ko, kainos visuomet buvo ir yra žemesnės nei Lietuvoje. Puikiai žinome apie tautiečių maršrutus į Suvalkus ar kitus pasienio miestus. Dabar tų priežasčių vykti į kaimyninę šalį apsipirkti bus dar daugiau.

O štai Lietuvoje vienintelį būdą, kurį valdantieji rado mažinti infliacijos poveikį – tai pašalpos. Tiems, kam reikia kreipsis dėl finansinės paramos, ar visiems užteks, nelabai aišku. Bet kaip visada reikės „kažkaip suktis“.  Aišku buvo garsiai pasakyta apie atlyginimų augimą. Tik jau šiandien ekonomistai prognozuoja, kad augančius atlyginimus „suvalgys“ kylančios kainos. Tad realaus pajamų augimo tikėtis neverta. O skolos už komunalines paslaugas – tai labai netgi realus scenarijus.

Infliacija Lietuvoje pasiekė jau 8 proc., didžiąją jos dalį nulėmė pašokusios dujų, naftos bei elektros kainos. Metų pradžioje paskelbti Eurobarometro duomenys rodė, kad lietuviams iš visų Europos Sąjungos gyventojų daugiausiai baimės kelia kainų augimas, dėl to sunerimę 65 proc. šalies gyventojų.

Kiti du dažniausiai lietuvių minėti iššūkiai buvo nedarbas ir apmokestinimas – juos atitinkamai nurodė 23 ir 20 proc. šalies gyventojų. Už šitų rodiklių slypi finansinis nestabilumas ir skurdas. O ką gi girdime iš valdančiųjų? Kainų augimas nuo jų nepriklauso.

Tačiau mokesčių didinimas ar mažinimas yra tiesioginė valstybės prerogatyva. Ir juos sumažinti, tam, kad žmonės neaugintų skolų tai pat yra valdančiųjų galioje. Klausimas tik ar tą norima padaryti, ar geriau nuolat prisidengti nugludintomis frazėmis apie tariamą rūpestį ir tariamą meilę.

Darbo partijos frakcija Seime dar šių metų spalio mėnesį reaguodama į energetikos kainų didėjimą, registravo siūlymą nustatyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą dujoms, centralizuotam šildymui ir karštam vandeniui. Deja, valdantieji atmetė šį siūlymą ir nepritarė „darbiečių“ norui mažinti energetinį skurdą: PVM šildymui iki 5 proc. nemažės.

Be to nuolat akcentuojame, kad būtina sumažinti PVM būtiniausiems maisto produktams nuo 21 proc. iki 5 proc.: aliejui, daržovėms, duonai, kruopoms, makaronams, miltams, pienui, sviestui, šviežiai mėsai, šviežiai žuviai, vaisiams. Kainų kylimą būtina amortizuoti ir padėti žmonėms.

Juk kai kurie prarado darbus dėl Covid-19 pandemijos, kitų pajamos sumažėjo. Lietuvoje turime daugiau nei pusę milijono žmonių gyvenančių žemiau skurdo ribos, dar dalis gauna minimalias pajamas ir šiems žmonėms reikalinga pagalba, o ne skambūs ir deklaratyvūs pažadai.

Vienintelis argumentas, kodėl atmetamas mažesnis PVM – tai nepasitikėjimas prekybininkais. Atseit produktai ne pigs, o didesnį pelną pasiims verslas. Tokia yra išankstinė nuostata ir jokie racionalūs argumentai, kad tai reali pagalba Lietuvos piliečiams jos nepakeis.

Kodėl kaimyninė valstybė gali pasirūpinti savo piliečiais, o Lietuvoje iš piliečių tik reikalaujama sąmoningumo ir supratimo, tačiau nėra jokių mainų? Mokesčius reikia sumokėti ir valstybę išlaikyti, o pati valstybė savo piliečiais pasirūpinti nesiteikia.