infa.lt

„Mokslas?”…. „Taip, – kalbėjo Mustafa Mondas, – tai dar vienas stabilumo kaštų elementas. Su laime nesuderinamas ne tik menas, bet ir mokslas. Mokslas yra pavojingas, turime jį kuo kruopščiausiai laikyti prirakintą ir užčiauptą… Mane domina tiesa, man patinka mokslas. Bet tiesa yra grėsmė, mokslas kelia pavojų visuomenei. Tiek pat pavojingas, kiek ir naudingas. Jis suteikė mums stabiliausią pusiausvyrą istorijoje… Bet mes negalime leisti, kad mokslas panaikintų savo paties gerą darbą. Štai kodėl taip kruopščiai ribojame jo tyrėjų akiratį… Neleidžiame jam spręsti jokių, išskyrus pačias neatidėliotinas dabarties problemas. Visi kiti tyrimai kuo įsakmiausiai slopinami, rašo Cynthia Chung.

Pats mūsų Fordas daug nuveikė, kad dėmesys nuo tiesos ir grožio būtų perkeltas į komfortą ir laimę… [bet] žmonės vis tiek toliau kalbėjo apie tiesą ir grožį, tarsi tai būtų suverenios gėrybės. Iki pat Devynerių metų karo. Tai privertė juos persigalvoti. Kokia prasmė kalbėti apie tiesą, grožį ar žinojimą, kai aplink tave sproginėja juodligės bombos? Būtent tada pirmą kartą pradėta kontroliuoti mokslą – po Devynerių metų karo. Tada žmonės buvo pasirengę kontroliuoti net savo apetitą. Viskas dėl ramaus gyvenimo. Nuo to laiko mes ir toliau kontroliuojame. Žinoma, tai nebuvo labai naudinga tiesai. Tačiau tai labai padėjo laimei. Negalima turėti kažko už dyką. Už laimę reikia mokėti. Jūs už ją mokate, pone Vatsonai – mokate, nes pernelyg domitės grožiu. Aš per daug domėjausi tiesa, todėl irgi mokėjau. „

– Oldoso Hakslio (Aldous Huxley) Puikus naujasis pasaulis

Nuo ko pradėti aptarti garsųjį Hakslio fantastinį romaną? Nors dauguma sutinka, kad kūrinys neabejotinai yra genialus, dauguma taip pat nesupranta, ko siekė Hakslis, rašydamas šią itin įtakingą distopinę viziją. Ar ji turėjo būti suprantama kaip raginimas? Neišvengiama pranašystė? O gal veikiau… ar tai galėjo būti atviras sąmokslas?

Ką turiu omenyje sakydamas „Atviras sąmokslas”?

Jei ketiname kalbėti apie tokius dalykus, mūsų pasakojimas prasideda nuo H. G. Wellso, kuriam Oldosas pripažino, kad rašydamas „Puikų naująjį pasaulį” neabejotinai patyrė įtaką, ypač tokių Wellso romanų, kaip „Šiuolaikinė utopija”, „Miegantysis pabunda” ir „Žmonės kaip dievai”.

Nors Oldosas yra citavęs Wellsą kaip „baisų, vulgarų žmogų” (Wellsas iš tiesų nebuvo labai simpatiškas žmogus), tačiau ne dėl tokių priežasčių, kaip būtų galima manyti iš pradžių. Oldosas pritarė Wellso požiūriui, kad visuomenė turėtų būti organizuota pagal kastų sistemą. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Oldosas taip žavėjosi Indijos induistų religiniais tikėjimais ir praktika, kurie šimtmečius gyvavo kartu su giliai įsišaknijusia kastų sistema, iš kurios Indija iki šiol stengiasi išsivaduoti.

Tai nereiškia, kad vienas iš jų lėmė kitą ar, kad induizmas nesuteikė daugybės puikių darbų ir įžvalgų, tačiau negalima paneigti, kad tam tikru metu jis buvo sugadintas ir glaudžiai susipynęs su Indijos kastų sistemos palaikymu; negalima paneigti, kad jis buvo naudojamas hierarchijos sistemai pateisinti – nuo vergo iki dievą primenančio brahmano – ir kad britų imperialistus visada labai žavėjo ši socialinės organizacijos forma.

Oldosas visada domėjosi religijos tema, bet labiau dėl jos panaudojimo biheviorizme ir psichikos sąlygojimo, pasiekto tokiais metodais kaip įėjimas į transo būseną, kai galima manipuliuoti žmogumi įtaiga. Hipnopedija nebuvo tik keistas mokslinės fantastikos kūrinys. Būtent todėl Oldosas taip domėjosi daktaro Williamo Sarganto, kurį Oldosas ne kartą minėjo savo raštuose ir paskaitose ir kuris buvo susijęs su Tavistoko institutu ir MKUltra, darbais. Daugiau apie tai skaitykite antroje dalyje.

Šios dvasinės/religinės studijos suformavo pagrindinę Oldoso knygos „Suvokimo durys”, kuri laikoma instrukcija, nuo kurios prasidėjo kontrkultūros judėjimas, tezę. Pavadinimui įtakos turėjo poetas Viljamas Bleikas (William Blake), kuris 1790 m. knygoje „Dangaus ir pragaro santuoka” (The Marriage of Heaven and Hell) rašė:

„Jei suvokimo durys būtų išvalytos, žmogui viskas atrodytų taip, kaip yra – Begalybė. Nes žmogus užsidaręs savyje viską mato pro siaurus savo urvo plyšius”.

Kitą didelę įtaką „Durų suvokimui” darė H. G. Wellsas, jo knyga „Durys sienoje”, kurioje nagrinėjama estetikos ir mokslo priešprieša bei sunkumai renkantis tarp jų. Pagrindinis veikėjas Lionelis Volisas (Lionel Wallace) nesugeba įveikti atotrūkio tarp savo vaizduotės ir racionalios, mokslinės pusės, o tai lemia jo mirtį.

Oldosas (Aldous) knygoje „Suvokimo durys” rašo:

„Kad žmonija kada nors galės atsisakyti dirbtinių rojų, atrodo labai mažai tikėtina… Menas ir religija, karnavalai ir saturnalijos [senovės romėnų pagoniška šventė], šokiai ir oratorystės klausymasis – visa tai H. G. Wells’o žodžiais tariant, kaip Durys sienoje… Realistiškesnėje, ne tokioje išimtinai verbalinėje švietimo sistemoje kaip mūsų, kiekvienam angelui (Blake’o šio žodžio prasme) būtų leista pasimėgauti laisvalaikio malonumais, jis būtų raginamas ir net, jei reikia, verčiamas retkarčiais keliauti pro kokias nors chemines Duris sienoje į transcendentinės patirties pasaulį.

Jei tai jį išgąsdintų, tai būtų apgailėtina, bet tikriausiai išganinga. Jei tai jam atneštų trumpą, bet laikui nepavaldų nušvitimą, tuo geriau. Bet kuriuo atveju angelas gali prarasti šiek tiek pasitikinčio įžūlumo, kylančio iš sistemingo samprotavimo ir sąmonės, kad perskaitė visas knygas… Tačiau žmogus, grįžęs pro Duris Sienoje, niekada nebus toks pat, kaip pro jas nėjęs…”

Aldousas visada ieškojo tobulo narkotiko, kurio fiziškai destruktyvus poveikis būtų minimalus, bet kuris leistų žmogui patekti į beveik vartotojo būseną – religinę ir dvasinę nekūnišką patirtį, transcendenciją, žadančią ryšį su Begalybe, vidinę ramybę ir nušvitimą.

Apšvieta ir vidinė ramybė tabletėje, kurią būtų galima vartoti, kai tik žmogui prireiktų trumpų atostogų nuo tikrovės „iliuzijos”.

Pavadinimas „Soma”, kuriuo Oldosas pavadino savo įsivaizduojamą idealų narkotiką filme „Puikus naujas pasaulis”, kilo iš augalo, iš kurio sulčių buvo gaminamas dvasinis gėrimas, aprašytas tiek senovės religinėse vedų tradicijos praktikose, tiek zoroastrizme, kuris augalą ir dvasinį gėrimą vadino tuo pačiu vardu – Soma. Šiandien yra paslaptis, apie kokį augalą šiuose tekstuose buvo kalbama. Hakslis, be abejo, visą antrąją savo gyvenimo pusę persekiojo šį drakoną, ir iš tiesų psilocibino grybai teoriškai laikomi vienu iš galimų kandidatų į tai, kas prieš šimtmečius galėjo būti pavadinta Soma.

Galbūt čia žmonės labiausiai painiojasi dėl Hakslio personažo. Juk akivaizdu, kad jis, taip sakant, vaikščiojo pėsčiomis, taigi ar jis tikrai netikėjo, kad psichodelikai yra kelias į laisvę per nušvitimą?

Buvo teigiama, kad Hakslio požiūris į LSD [ir kitus psichodelikus] buvo iš esmės oligarchinis, kad LSD turėjo būti laikomas pavojinga medžiaga, kurią gali išbandyti tik tokie puikūs ir vizionieriški protai kaip jo. T. y. tiems, kurie turėjo proto jėgų, psichinės ištvermės pasiekti nušvitimą; tie, kurie buvo per silpni, kad atlaikytų tokius psichinius išbandymus, taptų visiška priešingybe ir rizikuotų įkristi į tamsią visiškos beprotybės duobę, nors daugelis tai savaime suvokė kaip tam tikrą aiškiaregystės formą. Juk ką reiškia būti bepročiu pasaulyje, kuris yra liguistai ir nežmoniškai „normalus”? Taip neabejotinai manė ir Kenas Kesey, rašydamas savo „Skrydį virš gegutės lizdo” (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), kad pati beprotybė yra išsilaisvinimo iš kapitalistinės visuomenės pančių forma.

Galbūt beprotybė buvo tikslas, galų gale ji buvo daug lengviau pasiekiama nei žadėtasis nušvitimas…

Kaip pažymėjo Viljamas Sargantas (William Sargant) knygoje „Mūšis dėl proto: J. F. C. Heckeris (J. F. C. Hecker) tyrinėjo šokių manijos fenomeną, pasireiškusį per Juodąją mirtį – XIV-XVII a. Europoje kilusį socialinį reiškinį. Tai buvo žmonių grupės, kurios maro metu pradėdavo pašėlusiai šokti, kartais tūkstančiai žmonių vienu metu, kol nuo išsekimo ar sužeidimų krisdavo. Manoma, kad šis šokis atsirado 1374 m. Achene, Vokietijoje, ir greitai išplito po visą Europą, o vienas iš paskutiniųjų jo stebėjimų įvyko 1518 m. Elzase, Prancūzijoje.

Heckeris, tyrinėdamas šokių maniją, pastebėjo, kad padidėjęs įtaigumas gali priversti žmogų „vienodai stipriai apimti protą ir kvailybę, gėrį ir blogį, sumenkinti dorybės pagyrimą ir ydos nusikalstamumą”.

Tokią būseną Sargantas prilygino pirmosioms kūdikio proto pastangoms, rašo: „Šį mėgdžiojimo instinktą, kai jis egzistuoja aukščiausiu laipsniu, taip pat jungia bet kokios galios valiai praradimas, kuris įvyksta vos tik įspūdis juslėms įsitvirtina, sukeldamas būseną, panašią į tą, kurią patiria maži gyvūnai, kai juos sužavi gyvatės žvilgsnis.”

Įdomu, ar Sargantas įsivaizdavo save kaip gyvatę…

Nenuostabu, kad Tavistoko institutas ir CŽV įsitraukė į LSD poveikio ir būdų, kaip paveikti ir kontroliuoti protą, paieškas. Ir turbūt neatsitiktinai Oldosas Hakslis artimai susirašinėjo su Williamu Sargantu, kuris savo knygoje „Mūšis dėl proto” net kelis kartus mini Oldoso „įžvalgas”.

Oldosas taip pat cituojamas paskaitoje, kurią jis skaitė 1961 m. Tavistock Group, Kalifornijos medicinos mokykloje:
„Maždaug ateinančios kartos gyvenimo metu bus sukurtas farmakologinis metodas, kaip priversti žmones pamilti savo vergiją ir sukurti, taip sakant, diktatūrą be ašarų, savotišką neskausmingą koncentracijos stovyklą ištisoms visuomenėms, kad iš žmonių iš tiesų būtų atimtos jų laisvės, bet jie tuo mėgautųsi, nes nuo bet kokio noro maištauti juos atitrauks propaganda, smegenų plovimas arba farmakologiniais metodais sustiprintas smegenų plovimas. Atrodo, kad tai bus galutinė revoliucija.„

Po metų Berklio universiteto Kalbų centre 1962 m. skaitytoje paskaitoje „Galutinė revoliucija” Oldosas teigia:

„Šiandien, manau, artėja tai, ką galima pavadinti galutine revoliucija, kai žmogus gali tiesiogiai veikti savo bičiulių protą ir kūną… Mes kuriame visą eilę metodų, kurie leis kontroliuojančiai oligarchijai, kuri visada egzistavo ir, matyt, visada egzistuos, priversti žmones pamilti savo vergiją. Tai, man atrodo, yra, sakytume, galutinis piktavališkų revoliucijų etapas, ir tai yra klausimas, kuri mane domino daugelį metų ir apie kurį prieš trisdešimt metų parašiau apysaką „Puikus naujas pasaulis” (Brave New World), kurioje pasakojama, kaip visuomenė, pasinaudodama visais turimais prietaisais ir kai kuriais iš prietaisų, kuriuos įsivaizdavau esant įmanomus, pasinaudoja jais, kad, visų pirma, suvienodintų gyventojus, išlygintų nepatogius žmonių skirtumus, sukurtų, sakytume, masiškai gaminamus žmonių modelius, sutvarkytus pagal tam tikrą mokslinę kastų sistemą.„

Taip, taip, mes suprantame. Visa tai reikia suprasti kaip „perspėjimą” visuomenei, baisią būtinybę, kuri ateis, jei nebus sprendžiama gyventojų pertekliaus problema (kaip jis aiškiai nurodo savo knygoje „Brave New World Revisited”). Su gyventojų pertekliumi prasideda per didelė organizacija, kuri savo ruožtu lemia mokslinę technologijų pažangą, kuri, kaip mums sako Oldosas, gali vesti tik į totalitarizmą.

Taigi gyventojų skaičiaus augimas ir mokslo pažanga yra didžiausia grėsmė žmonijai. Palaukite, tai keistai skamba labai panašiai į Mustafa Mondo samprotavimus, ar jau apsukome ratą, su kuo konkrečiai Oldosas čia sutinka ir su kuo nesutinka? Ar turime turėti mokslo diktatūrą, kad išvengtume totalitarinės sistemos mokslo diktatūros pavidalu?

H. G. Wellso knygoje „Atviras sąmokslas: Pasaulinės revoliucijos planai” („Open Conspiracy: Blueprints for a World Revolution”) jis aprašo savo moderniosios religijos viziją:

…jei religija nori išvystyti vienijančią ir vadovaujančią galią dabartinėje žmonių reikalų sumaištyje, ji turi prisitaikyti prie šio į ateitį žvelgiančio, individualumą analizuojančio mąstymo; ji turi atsikratyti savo šventos istorijos… Tarnavimo, pavaldumo, nuolatinio poveikio, pabėgimo nuo varginančio individualaus gyvenimo smulkmeniškumo ir mirtingumo troškimas yra nemirtingas kiekvienos religinės sistemos elementas.

Atėjo metas religiją iki pat to (tarnystė ir pavaldumas – tai viskas, ką Wellsas nori išsaugoti iš senojo religijos relikto)… Aiškinti, kodėl viskas yra, yra nereikalingos pastangos… Esminis faktas… yra religijos troškimas, o ne tai, kaip ji atsirado… Pirmasis šiuolaikinio tikėjimo išpažinimo sakinys turi būti ne „aš tikiu”, bet „aš atiduodu save””.

Hmmm, ar tai ta pati revoliucija, apie kurią kalba Oldosas? Juk yra daug panašumų tarp H. G. Wellso „Šiuolaikinės religijos” aprašymo ir to, ką Oldosas skelbia savo „Suvokimo duryse”, kurioms Wellsas neabejotinai padarė didelę įtaką. Noras pabėgti nuo varginančio individualaus gyvenimo smulkmeniškumo ir mirtingumo, kad paaiškinimas, kodėl žmogus ką nors daro, nėra svarbus, tik motyvuoja troškimas išsilaisvinti, patirti visišką katarsį, kurį gali sukelti tik „religinės”, „dvasinės” patirties įkarštis.

Tai troškimas, o ne susirūpinimas, kodėl. Tikėti net nepriimtina, nes tikėjimas susijęs su mąstymu, tai tik atsidavimas, kuriam atsiduodi. Tai reiškia ne veikti vadovaujantis protu, bet būti užvaldytam jo priešingybės; būti tokioje egzistencijos būsenoje, kurioje nėra žodžių, taigi nėra ir minčių, tik tiesioginis juslinis pojūtis.

Galutinis pasiekimas – visiškai atsiduoti išoriniam pasauliui, galbūt diktatūrai be ašarų…Skaitytojas turėtų žinoti, kad Wellsas 1940 m. parašė knygą „Naujoji pasaulio tvarka” ir yra pirmasis, kiek man žinoma, pradininkas, pradėjęs vartoti šį dabar jau pagarsėjusį terminą.

Skaitytojas taip pat turėtų žinoti, kad Džiulianas Hakslis (Oldoso Hakslio brolis) buvo vienas iš „Gyvenimo mokslo” bendraautorių, Wells’o trilogijos „Istorijos metmenys” (1919), „Gyvenimo mokslas” (1929) ir „Žmonijos darbas, turtas ir laimė” (1932), kuriai Wells’as nedarė jokių priekaištų, turėtų būti laikoma naująja Biblija, dalių. Džulianas taip pat buvo žymus Britų eugenikos draugijos narys, 1937-1944 m. ėjo jos viceprezidento, o 1959-1962 m. – prezidento pareigas. Įdomūs „naujosios Biblijos” autorių gyvenimo pasirinkimai.

Be to, Oldoso senelis Tomas Hakslis („Charleso Darwino buldogas”) buvo H. G. Wellso biologijos mokytojas ir darė didžiausią įtaką Wellso gyvenimui, propaguodamas Charleso Darwino ir Thomaso Malthuso darbus. Nors Tomas Hakslis gyveno prieš eugenikos „mokslo” atsiradimą, jis buvo tvirtas Maltuso šalininkas, todėl galima drąsiai teigti, kad būtų buvęs eugenikas, jei būtų buvusi tokia galimybė.

Taigi Oldoso stilingos „maltusiškos juostos” paminėjimą jo „Drąsiame naujame pasaulyje” turėtume vertinti galbūt niūresnėje šviesoje…

O dabar esame pasirengę praverti suvokimo duris apie patį Oldosą, tikrąjį Hakslį, slypintį už projektuojamos iliuzijos. Galbūt šios ekskursijos pabaigoje nerasime Begalybės, bet tikrai būsime geriau pasirengę atskirti Hakslio savastį nuo nesavasties, tai, kas tikra, nuo to, kas netikra.

(Tai pirmoji trijų dalių ciklo dalis, antrojoje ir trečiojoje dalyse bus kalbama apie karą prieš mokslą, kovą už jūsų protą ir Oldosą Hakslį kaip kontrkultūros judėjimo pradininką bei jo pasekmes.)

vertė: Alenas Kostiugovas.