infa.lt

Ką gi, gerbiamieji, pakalbėkime apie šiuo metu dabar Lietuvą ištikusią migracijos krizę. Karjeros pradžioje, prieš keliolika metų, esu dirbęs su migracijos klausimais, bet tik su legalia migracija. Kadangi jau kilo tokia problema, nusprendžiau savo tuometines žinias atnaujinti ir atšviežinti.

Ir ką, gerbiamieji, labai nekokios naujienos. Panašu, kad tie teisininkai, kuriuos p. Raimondas Kuodis vadina „lojeriais“, buvo teisūs. Tiesa sakant, kad ir kaip man nemalonu būtų tą pripažinti, bet galimai teisi buvo net Seimo narė Dovilė Šakalienė.

O tai reiškia, kad mes šioje situacijoje turime lygiai dvi išeitis:

1) nesilaikyti (visiškai ar iš dalies) savo prisiimtų įsipareigojimų pagal 1951 Ženevos konvenciją „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) ir jos 1967 m. papildomą protokolą (abu šiuos dokumentus esame ratifikavę, kas reiškia, kad jie yra aukštesnės galios teisės aktai, nei mūsų įstatymai);

2) ir toliau en masse priiminėti pas save visus atbėgusius, iki kol nebus išspręstas klausimas dėl pabėgėlių statuso jiems (ne)suteikimo.

O dabar įsivaizduokime, ar dabartinė konservatorių valdžia gali priimti sprendimą nesilaikyti Konvencijos? Manau, užtektų kažkam iš kokios Europos Komisijos ar kito organo išreikšti susirūpinimo dėl Lietuvos elgesio su pabėgėliais, kai konservatorių valdžia iš karto besąlygiškai kapituliuotų.

Be to, nebūčiau visiškai sąžiningas prieš save, jei sakyčiau, jog Konvencijos nesilaikymas būtų labai protingas. Nes Lietuva gyvena tokiose sąlygose su tokiais kaimynais, kad ne faktas, jog ir patiems lietuviams vieną negražią dieną neteks tos Konvencijos apsauga naudotis.

Savo ruožtu, jei Lietuva, visgi, nuspręstų Konvencijos laikytis, visiškai teisūs yra tie sakantys, kad jokia siena nepadės. Tą puikiai supranta ir vidaus reikalų ministrė, kuri savo plačiai nuskambėjusiame penktadienio interviu, išgirdusi analogišką klausimą, tik labai juokingai įsiuto, bet į klausimą neatsakė.

Matote, kur yra viso šio klausimo problema – absoliuti dauguma tų atbėgėlių nesiekia į Lietuvą patekti nelegaliai.

Iš karto užbėgu klausimams ir prieštaravimams už akių: Konvencijos 31 str. 1 d. reglamentuoja, kad susitariančiosios valstybės neskiria nuobaudų už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje numatytas pavojus, įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą įvažiavimą ar buvimą.

Perskaitėte? Tai va ir būtent. Kiek žinome iš žiniasklaidos, absoliuti dauguma šių atbėgėlių ne tik kad nesiekia patekti į Lietuvą slapta, bet priešingai – mojuoja į kameras ir ieško Lietuvos VSAT pareigūnų, kad jiems kuo greičiau prisistatytų bei ištartų magišką žodį „asylum“.

O dabar pasvarstykime, ką tokiu klausimu gelbėtų pastatyta tvora ties siena su Baltarusija. Taip, labai tikėtina, kad migrantai per šią tvorą neperliptų (jei ji gerai būtų pastatyta). Tačiau niuansas toks, kad Lietuva negali statyti sienos Baltarusijos teritorijoje.

Siena gali būti pastatyta tik Lietuvos teritorijoje. Vadinasi, jokie migrantai per tvorą ir nelips – jiems tam nebus jokio reikalo. Jie eis palei tvorą, kol pamatys sumontuotas kameras, ties jomis atsistos ir pradės mojuoti, taip techniškai būdami jau Lietuvos teritorijoje ir Lietuvos jurisdikcijoje.

Atvykus VSAT pareigūnams, ištars magišką žodį „asylum“, kuris yra beveik kaip „Sezamai, atsiverk“, ir tuomet jau VSAT pareigūnų problema bus kaip juos pertransportuoti per tvorą į Lietuvos pusę. Because Konvencija, thats why.

Kaip jau esu rašęs anksčiau, jei atmetame Konvencijos nesilaikymo galimybę, tuomet efektyvus šios problemos sprendimo būdas yra kuo greičiau nagrinėti tuos „asylum“ prašymus ir visus, kurie į jį negali pretenduoti, kuo greičiau grąžinti į jų kilmės ar pilietybės valstybes.

Tačiau čia vėl problema: kaip matyti iš VSAT skelbiamos statistikos, dauguma atvykėlių yra Kamerūno, Kongo, Gvinėjos piliečiai. Iš karto prisipažinsiu, kad neturiu žalio supratimo, kokia yra situacija paminėtose valstybėse (jos saugios, taikios, ar priešingai – koks nors pilietinis karas vyksta).

Tačiau esmė, kokios tai yra šalys. Daugumoje Afrikos valstybių nėra jokių problemų dėl piliečių trūkumo, todėl klausimas, ar šios šalys taip labai skubės priimti atgal mūsų persiunčiamus jų piliečius. Nebent… Nesu turėjęs reikalų Afrikoje, bet žinau ne vieną, kuris turėjo.

Sakoma, kad Gabrielius Landsbergis dabar važiuos tartis su šiomis šalimis dėl jų piliečių grąžinimo. Ar mes su bent viena jų esame kada nors kokių nors reikalų turėję? Spėju, kad ne ypač. O tokie reikalai su tokiomis valstybėmis sklandžiai gali būti sutvarkyti tokiu būdu, kai į susitikimus vežamos „dovanos“.

Didesnis lagaminėlis su atitinkamu turiniu – šalies prezidentui, du mažesni – užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrams. Kartu pažadant, kad, sėkmingai susitarus ir susitarimą vykdant, atitinkamų „dovanų“ bus ir daugiau. O be „dovanų“ spėju, kad susitarti nepavyks arba toks susitarimas nebus vykdomas.

Na o dabar jau eilinį kartą galėjote įsitikinti, kiek išmintinga ir protinga buvo mūsų politika Lukašenkos atveju. Kaip yra sakoma, kad kai nusprendi pradėti šokti su velniu, tikrai ne tu nuspręsi, nei koks tai šokis bus, nei kada jis pasibaigs.

Lukašenka nėra nei beprotis, nei kvailys, priešingai kai kurių manymui. Jis labai protingas. O dabar vaizdelis gaunasi toks, kaip kad mokyklos chuliganas spardytų akiniuotą moksliuką, kuris tik bliauna ir grasina bėgti skųstis kažkam, ko tas chuliganas visiškai nebijo.

Lukašenka nėra saistomas nei jokių konvencijų, nei jokių teisės aktų. Mes – esame. Ir Lukašenka puikiai žino mūsų silpnąsias vietas ir į jas smūgiuoja. Beje, sieną su Baltarusija turi ir Latvija, ir Lenkija, tačiau ten migrantų krizės nėra. Kodėl?

Taip pat siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad kelionių agentūra „Lukašenka travel EU“ teikia all inclusive paslaugas ir tuos migrantus gana neblogai instruktuoja. Kiek per žinias rodė jų teiginių, tai vargu, ar jie patys tą sugalvotų. Net rasizmo kortą ant stalo išmeta.

Beje, paimti iš jų pasus – irgi labai protingas sprendimas. Nes tuomet mums bus gerokai sunkiau nustatyti ir įrodyti jų pilietybes, o taip pat sugrąžinti į jų kilmės valstybes be pasų. Long story short, panašu, kad vėl mums piešiasi Repino paveikslas „Atplaukėm“.

Beje, kiek pratęsiant migracijos temą: turiu ženkliai nuvilti ir tuos, kurie sako, jog mums problemos dėl dabartinių atbėgelių nėra, nes vis tiek, jie visi, vos tik gaus pirmą progą, iš karto pabėgs į Švediją ar Vokietiją. Deja deja.

Remiantis Dublino reglamentu (kuriuo lygiai taip pat rėmėmės per 2015 metų migracijos krizę), šiuo atveju būtent Lietuva yra „Atsakinga valstybė“ (Dublino reglamento teisinis terminas), kadangi gerbiami prelegentai pirmiausia atvyko pas mus, čia pateikė prieglobsčio prašymus.

Todėl, net jei pirmai progai pasitaikius pabėgtų į Vokietiją ar Švediją, ten būtų sulaikyti ir labai tvarkingai grąžinti mums.

Todėl deja, bet nelemta išsipildyti net toms viltims, kad šis visas „džiaugsmas“, kurį su dideliu intensyvumu mums siunčia Lukašenkos režimas, yra tik labai laikinas ir tuoj pasibaigs.

Nieko panašaus – šis „džiaugsmas“ dabar yra mūsų ir būtent mūsų, kuris, panašu, kad tęsis labai ilgai, drenuodamas mūsų ir taip ribotus valstybės finansus bei keldamas visas susijusias problemas.

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas autoriaus Facebook paskyroje.