infa.lt

REUTERS

Šiandien Lukašenka pareiškė, kad įkalintam opozicionieriui R. Pratasevičiui gresia mirties bausmė. Jei manot, kad tik gasdina ir tikrai neišdrįs, tai, ko gero, manėt, kad ir lėktuvo nupiratauti neišdrįs. O pažiūrėkit, kas gavos.

Long story short, reikia kažką daryti. Ypač, jei R. Pratasevičius tikrai gyveno Lietuvoje. Galim jį laikyt patį nepakankamai rūpestingu, kad į tokią padėtį pakliuvo, bet reikia pripažinti, kad ir mūsų spectarnybos šiuo atveju daug klaidų padarė, kad tokia situacija gavosi.

Todėl, kaip save gerbianti valstybė, turime kažką daryti, kas šią problemą išspręstumėm. O šiuo metu aš matau lygiai tik vieną variantą, kaip tą problemą išspręsti būtų galima. Konkrečiai – iškeisti R. Pratasevičių į kažką, kas yra reikalinga Lukašenkai ar Putinui.

Taip, net neabejoju, kad Putinui irgi šioj situacijoj pilnai tiktų. Reikia pažiūrėt, ar neturim kalinčio kokio nors Baltarusijos ar Rusijos šnipo pas save, kuris būtų reikalingas Putinui ar Lukašenkai. Jei pas save tokio neturim, reikia užklaust Lenkijos, gal jie turi, ypač, kai tai ir Lenkijos interesas.

Jei tokį iškeičiamą šnipą randam, tuomet prieinam antrąjį problemos dėmenį, kuris šiuo atveju yra graudžiai juokingas. Kaip susitart dėl apsikeitimo? O problema šiuo atveju yra tokia, kad po mūsų visų „diplomatijos laimėjimų“ Baltarusijos atžvilgiu, mes su Minsku nebeturim jokių kontaktų.

Nei politinių, nei diplomatinių. Jokių. Diplomatiniai santykiai de jure egzistuoja, nes nėra nutraukti, ambasados veikia, bet de facto Landsbergiui Minske dabar į skambučius atsiliepinėja koks nors antrasis sekretorius, kurio pagrindinis darbas yra segti dokumentus į segtuvus.

Taip, diplomatija žino ir tokių problemų sprendimo būdų, kai diplomatiniai santykiai tarp šalių neegzistuoja arba yra įšalę iki amžinojo įšalo. Tokiu atveju reikia susirasti taip vadinamą „middle man“, kuris keltų ragelį mums ir kuriam ragelį keltų Minske.

Ir čia pereiname prie dar graudžiau juokingesnės dalies, kad toks „middle man“ šiuo atveju, greičiausiai, būtų tik vienas – Rusija. Maskvoje ar bent jau Latvių gatvėje mums ragelį kol kas kelia, ir tikrai ragelį pakeltų Minske, jei skambintų iš Maskvos.

Jei dar per mažai graudžiai visas šis klausimas atrodo, galime pereiti ir prie dar graudesnės klausimo dalies – R. Pratasevičius nėra vienintelis mūsų su Baltarusija spręstinas klausimas. Baltarusija yra mūsų kaimynė, su kuria turime vieną didžiausių sausumos sienų.

Baltarusijoje gal ir nelabai daug, bet gyvena Lietuvos piliečių. Yra Lietuvos verslininkų, kurie ten vysto verslą. Nepamirškim ir dramblio kambaryje – Astravo. Ir čia tik labai maža dalis klausimų, kurie yra ar gali kilti mums su Baltarusija.

Ir juos visus dabar labai tikėtinai galėsim spręsti tuo pačiu minėtu būdu – tarpininkaujant Maskvai. Arba, kaip pasakytų tie patys rusai, gaunasi Repino paveikslas „Atplaukėm“.

Todėl dabar visiškai nestebina, kai garsiojoje alfa. lt laidoje prieš kelias dienas Seimo URK pirmininkas Žygis Pavilionis taip įsiuto, kai žurnalistas Vladimiras Laučius pradėjo kelti klausimus, kad kokie buvo mūsų užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu uždaviniai ir kaip jie buvo įgyvendinti.

Nes panašu, kad ir kokie tie uždaviniai būtų buvę, jie ne tik kad nebuvo įgyvendinti, bet dabar viskas gavosi absoliučiai priešingai, nei mes norėjom, o iš nedraugiško, bet mūsų atžvilgiu pragmatiškai neutralaus Minsko režimo dabar turime į Putino glėbį visiškai įstumtą režimą, su kuriuo mes net jokių kontaktų nebeturime, o visus kylančius klausimus galėsim spręsti per Maskvą.

Beje, nesakykit, kad prieš metus neįspėjau.

Pirmą kartą medžiaga paskelbta autoriaus FB paskyroje.