infa.lt

telegraph.co.uk

Vienas iš ES kūrėjų Jean Monnet „buvo Roosvelto akys ir ausys Europoje. Kai kas jį vadino JAV agentu

„Britanijos pasitraukimo iš ES (Brexit) šalininkams derėjo laukti triuškinančio įsikišimo iš JAV pusės, – rašo Daily Telegraph žurnalistas Ambrose Evans-Pritchard. – Europos Sąjunga visada buvo amerikiečių projektu“.

Jungtinių Valstijų Valstybės Departamento išslaptinti dokumentai parodo, jog JAV žvalgybos tarnybos slapta finansavo europietiškąją integraciją ištisus dešimtmečius, pabrėžia straipsnio autorius. Dar daugiau – jos aktyviai stūmė Britaniją į šį projektą. ES kūrėjai, Jean Monnet

Viename iš tokių dokumentų, datuojamu 1950 liepos 26 diena, sakoma apie kampaniją, nukreiptą į pilnaverčio Europos parlamento prastūmimą. Šis memorandumas buvo pasirašytas amerikiečių generolo William J. Donovan, vadovaujančio strateginių tarnybų Valdybai, kurią vėliau pakeitė CŽV.

Sekant paskelbta informacija, CŽV naudojo kai kuriuos ES tėvus-kūrėjus, kaip savo parankinius. Organizacija aktyviai trukdė jiems ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, kad jie negalėtų atsikratyti priklausomybės nuo Vašingtono.

„Tame nėra nieko kažko labai blogo, – mano žurnalistas. – šaltojo karo kontekste JAV veikė įžvalgiai. Jų vykdyta politinė Europos rekonstrukcija apsisuko didele sėkme“.

Nuo to meto JAV rėmėsi ES (O kartu su ja ir NATO) kaip amerikiečių regioninių interesų pagrindu. Tuo pačiu JAV niekada nesivadovavo principu „Skaldyk ir valdyk“.

„Mūsų euro-skeptikų stovykla (britų – red past), kaip bebūtų keista, to nepastebėjo, kažkodėl manydama, jog įtakingos jėgos iš už Atlanto kursto Britaniją atsiskirti nuo ES, ir liaupsins jas kaip išlaisvintojus“, – tvirtina Evans-Pritchard.

Šiuo atžvilgiu, antibriuselinių judėjimų strategija Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje logiškai pagrįsta. Jie įsitikinę, jog ES savo esme – tai anglo-saksų ir „laukinio kapitalizmo“ įtakos instrumentas.

Tokiu būdu, pažymi straipsnio autorius, prancūzų politikė Marin Le Pen prisilaiko radikalių antiamerikietiškų pažiūrų. Ji koneveikia dolerio viešpatavimą, o jos partija „priklausoma nuo lėšų, gaunamų iš rusiškų bankų, susijusių su Vladimiru Putinu“.

Santykius tarp Amerikos ir ES vargu ar galima pavadinti meiliais, pripažįsta žurnalistas. Tačiau, visuotinai priimta manyti, jog Vakarų liberali tvarka yra atakuojama iš trijų pusių, ir todėl Europos Sąjungą būtina palaikyti taip pat, kaip Londonas ir Paryžius 19 amžiuje palaikė siūbuojančią Osmanų imperiją, kurios žlugimas sudarė prielaidas Pirmam pasauliniam karui.

„Šiandien suvienytos grėsmės kyla iš džihado teroro ir eilės nedarnių valstybių nuo Magrebo ikii Levanto; pernelyg sukarinto atstumtųjų režimo Maskvoje, kuris greitai liks be pinigų, tačiau vis dar turi galimybių langą iki Europos perginklavimo; ir ypač pavojingos krizės Pietų-Kinijos jūroje, kuri vis aštrėja su kiekviena diena, fone to, kaip Pekinas tikrina amerikietiškojo aljanso struktūrą“, – samprotauja Evans-Pritchard.

Pasak jo, „siaubinga tiesa“ pasitraukimo iš ES šalininkams slypi tame, jog viso vakarų pasaulio valdantieji vertina Brexit kaip „strateginio vandalizmo aktą“.

Todėl, straipsnio autoriaus požiūriu, euroskeptikams vertėtų sudaryti Britanijos gynybai skirtų lėšų didinimo planą tam, kad paverstų šalį į „neginčytinai karišką Europos valstybę“. Be to, jų tikslu turi tapti glaudesnis aljansas su Prancūzija gynybos klausimais.

„Galima ginčytis su Europa ar su JAV, tačiau ginčytis su visu demokratiniu pasauliu vienu metu reiškia žaisti su likimu“, – reziumuoja Ambrose Evans-Pritchard.