infa.lt

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose registruotas neplakančios širdies donoras. Tai itin retas atvejis Lietuvoje – nuo 2016 metų, kai Lietuvoje imtas taikyti toks donorystės modelis, šis atvejis – septintas.

Antradienį LSMUL Kauno klinikose registravus neplakančios širdies donorą ir gavus artimųjų sutikimą atlikti tyrimai siekiant nustatyti, ar organai tinkami transplantacijai. Nustačius, kad persodinimui tinkami inkstai, jie tose pačiose klinikose transplantuoti dviem pacientams, kurie buvo įrašyti į Recipientų registrą.

Neplakančios širdies donorystė – retas reiškinys Lietuvoje. Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Tokiu atveju, konstatavus mirties faktą, įmanoma neplakančios širdies donorystė. Šis donorystės modelis Lietuvoje pradėtas taikyti 2016 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, o praėjusių metų pabaigoje pirmoji tokia operacija atlikta ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Per ketverius metus buvo registruoti šeši tokie donorai: du – 2016 metais, keturi – 2020-aisiais. Penki iš jų – LSMUL Kauno klinikose. Lietuvoje iš neplakančios širdies donorų paimami inkstai ir ragenos.

Tokios operacijos vykdomos tik išskirtiniais atvejais, nes jos reikalauja specialiai apmokyto personalo, nuolat vietoje dirbančios koordinatorių komandos, klinikos turi būti aprūpintos reikiama įranga, be to, tokios operacijos itin skubios ir reikalauja dar didesnio operatyvumo nei įprastai.

„Medikai nuolat ieško būdų, kaip padaryti, kad organų donorystės procesas būtų dar aktyvesnis ir transplantacijų skaičius augtų. Negrįžtamai nutrūkus kraujotakai ir kvėpavimui, pritaikius medicinines procedūras, yra galimybių išlaikyti organus gyvybingus, tinkamus transplantuoti recipientams.

Nors Lietuvoje neplakančios širdies donorystės atvejų nėra daug, kiekvienas jų yra labai svarbus, nes suteikia naujo gyvenimo viltį sunkiai sergantiems žmonėms“, – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius Artūras Bagotyrius.

Kai kurios Europos Sąjungos šalys turi didesnės patirties taikant neplakančios širdies donorystės modelį. Tarkime, Čekijoje ši programa pradėta vykdyti dar 1972 metais, Nyderlanduose – 1981, Jungtinėje Karalystėje – 1989.

Svarbu pabrėžti, kad reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirštantis žmogus visada gaivinamas ir daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Ir tik nustačius smegenų mirtį ar konstatavus mirtį nutrūkus kraujotakai bei kvėpavimui, įmanoma organų ar audinių donorystė.

Tačiau net jei žmogus turi Donoro kortelę, t.y., yra pareiškęs norą po mirties paaukoti savo audinius ir organus transplantacijai, medikai leidimo tai padaryti prašo artimųjų. Pasitaiko, kad šie nežino mirusiojo valios ir sunkią valandą sutrinka. Tad pasirašius sutikimą organų donorystei rekomenduojama apie tai pasikalbėti ir su namiškiais – tai palengvintų jiems sunkią valandą tenkančią apsisprendimo naštą.