infa.lt

(„ofigenno.cc„)

Kas iš mūsų nėra nors kartą svajojęs pabūti pasakoje – atsibusti ir sužinoti, jog štai.. esi milijonierius. Diena iš dienos žmonės vis bando laimę loterijoje, žaidimų automatuose, kazino, stengdamiesi išlošti Didįjį prizą.

Tačiau reikėtų atsiminti vieną dalyką, – „lengvų pinigų“ nebūna. O jeigu vis dėlto tau pasisekė ir tu tapai stambios sumos Šveicarijos banke savininku – reikia aiškiai suvokti, kokią atsakomybę sau užsikraunate. Dideli pinigai – didelį rūpesčiai. Jūs būsite nustebinti, tačiau čia galima pasakyti ir daugiau: dideli pinigai – dideli praradimai.

Šiandien norėtume su jumis pasidalinti pamokančia istorija. Dauguma iš mūsų žino, kad Harvardo universiteto auklėtiniai (pačios populiariausios aukštojo mokslo įstaigos JAV) yra vieni geriausių pasaulyje finansininkai, bankininkai ir stambių koncernų bei kompanijų direktoriai. O juk įdomu, kokiais metodais naudojamasi mokant studentus.

Pakalbėsime apie vieno iš Harvardo profesorių Makso Bazermano (Max Bazerman) mokymo triukus. Kiekvienais metais, dėstytojui, negudriu machinacijų pagalba pavyksta 20 dolerių nominalo kupiūrą iškeisti į didesnės vertės kupiūrą arba net į keletą (keliolika). Jo rekordas – už 20 dolerių kupiūrą gauta 204!

Kaip gi jis tą daro? Pirmo užsiėmimo metu jis parodo tą pačią kupiūrą, kurią nori išsikeisti visai auditorijai ir praneša, jog dvidešimtinę gaus žmogus, kuris duos už ją daugiausiai pinigų. Tiesa, yra dar viena sąlyga: studentas kuris liks sekantis po nugalėtojo, turės atiduoti profesoriui visą tą sumą, kurią siūlė už dvidešimtinę.

Kad būtų aiškiau pateiksime pavyzdį. Darome prielaidą, jog du didžiausi pasiūlymai – 15 ir 16 $. Nugalėtojas mainais į savo 16 dolerių gauna 20$, o žmogus, kuris pasiūlė 15$, tebūnie taip, turės atiduoti profesoriui siūlytą sumą. Taisyklės yra taisyklės.

Įprastai varžytinės prasideda nuo 1 dolerio ir greitai pasiekia žymą $12-16$. Tuo metu, kaip taisyklė, dauguma studentų iškrenta iš aukciono, ir lieka tik du žmonės su pačiais aukščiausiais pasiūlymais.

Toliau varžytuvės lėtai pasiekia skaičių $20. Ir šiame etape pralaimėti nesinori visiškai, nes pralaimėjęs ne tik, kad nieko negaus, bet dar ir turės sumokėti profesoriui savo paskutinio siūlymo nominalą.

Kai tik aukcionas peržengia 21$ ribą – prasideda įdomiausioji dalis. Daugelio veiduose suglumimas: Harvardo studentai, neva tokie protingi, pasiruošę mokėti daugiau, nei realiai kainuoja varžytinių objektas. Tačiau, kaip rodo praktika, aukcionas tęsiasi ir greitai pasiekia 50$, vėliau šimto, iki pat 204$ (Bazermano rekordas per visą jo kaip dėstytojo karjerą) .

Kyla klausimas: kodėl žmonės, metai po metų pasiruošę mokėti už 20 dolerių kupiūrą gerokai daugiau pinigų ir ką jiems tuo nori parodyti profesorius? Žmogus, ypač verslininkas, turi silpną vietą – taip vadinamą praradimo baimę .

Daugelis eksperimentų parodo, jog bet kuris žmogus elgiasi labai neracionaliai ir net neadekvačiai, kai pradeda prarasti pinigus.

Pradžioje visi studentai galvoja, jog jie turi galimybę gauti „dykų“ pinigų. Juk jie ne kvailiai ir nemokės daugiau nei 20 dolerių už 20$ kupiūrą. Tačiau, kai tik varžytuvės pasiekia 12$-16$, kiekvienas, kuris lieka žaidime, supranta, jog jam gresia rimtas praradimas.

Todėl studentai kelia statymus, nors anksčiau ir nemanė to daryti. Taip aukciono sumos pasiekia 21$. Šiame etape jau visi dalyviai praranda pinigus. Darykime prielaidą, jog galų gale liko tik du žaidėjai. Iš jų kažkas praras tik 1$, o kažkas visus 20$.

Kad minimalizuoti praradimą (apie laimėjimą jau net nekalbama), kiekvienas žmogus stengiasi tapti nugalėtoju. Deja, šios lenktynės atveda tik prie to, kad abu studentai praranda vis daugiau ir daugiau pinigų, kol praradimų dydis nepasiekia tokią sumą, kai toliau jau nebėra kur.

Šio pasakojimo moralas toks: bet koks noras gauti „dykų“ (neuždirbtų) pinigų grįžta nuostoliais. Įdomiausia, jog egzistuoja daugybė realių pavyzdžių (ypač fondų rinkoje), parodančių Bazermano fenomeną veikiant. Kai žmogus pradeda prarasti pinigus, jis, panikuodamas, elgiasi nelogiškai. Vietoje to, kad užfiksuotų nuostolį ir sustotų, jis tikisi, jog jam pavyks atsilošti. Ko pasekoje praranda vis daugiau ir daugiau pinigų.

Visiems vertėtų prisiminti ir remtis šiuo pavyzdžiu savo gyvenime, sugebėjimas laiku sustoti – dorybė. Juk kiekvienas azartinis lošimas remiasi būtent šia žmogaus baime – baime prarasti pinigus ir beprotišku (niekuo neparemtu tikėjimu) atsilošti.