infa.lt

asmeninio archyvo nuotr.

Valdas Anelauskas, Amerikos lietuvis, disidentas

Kaip kažkas iškart po šitų JAV prezidento rinkimų gerai pasakė, ant Amerikos dabar tarsi nusileido Valpurgijos naktis, kada velniai ir raganos švenčia savo pergalę… Ir manau, jog ilgam, nes atėjo būtent velnių ir raganų metas, tai jau tiesiog jų triumfo valanda…

Ką gi, nutiko būtent taip, ką aš ir sakiau, kad šitaip bus. Žinoma, būta per šiuos rinkimus čia daug ir tiesiog įžūlios apgaulės, falsifikavimų, taip kad rinkimai, kaip dabar sakoma, tiesiog pavogti. Keliose valstijose balsus ligi šiol „tebeskaičiuoja“, ir būtent tose, kur Trampas iš pradžių laimėjo. „Žinote, draugai, — kažkada sakė Stalinas, — aš manau, kad visiškai nesvarbu, kas ir kaip balsuoja; kur kas svarbiau tai, kas ir kaip skaičiuoja balsus“.

Taigi, galima čia perfrazuoti įžymųjį posakį, kad „дело Сталина живет и побеждает“, tiktai dabar jau ne Rusijoje, o kitoje vandenyno pusėje — Amerikoje! Čionykščiai „demokratai“ labai linkę būna palot ant tos pačios Rusijos ar ypatingai dabar ant Baltarusijos, kaip ten atseit falsifikuojami rinkimų rezultatai, o tuo tarpu patys čia šįkart pasirodė tikrų tikriausiais Stalino mokiniais…

Tačiau, kaip ten bebūtų, jeigu tikėtume oficialiai skelbiamais skaičiais, už Baideną vis gi prabalsavo beveik 80 milijonų JAV piliečių. Tai yra faktas. Tokio skaičiaus balsų niekaip neįmanoma būtų sufalsifikuoti.

Aš gi matau ligi šiol mieste daugybę plakatų, palaikančių būtent Baideną, vos ne prie kas antro namo. Dar prieš rinkimus, būdavo, vaikščiodavau čia mūsų rajono gatvėmis, mėgaudamasis rudeniškų medžių grožiu, bet nuotaiką visada sugadindavo daugybė tų Baideną palaikančių plakatų. Jeigu toks plakatas pakabintas ar priklijuotas prie kokio nors elektros stulpo, kuris nėra privati nuosavybė (ir nestovi privačioje teritorijoje), tai aš visada būtinai juos nuplėšiu ir sudraskau.

Bet, kai tie plakatai pakabinti šalia privačių namų, žinoma, tada negaliu nieko padaryt, o jie juk, kartoju, prie vos ne kas antro (kai kuriose gatvėse ir net šalia kiekvieno) namo. Gadino tad ne tik nuotaiką, bet ir apskritai rudens grožį…

Taip kad Amerikos visuomenė būtent ir pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas. Viena pusė nekenčia kitos pusės. To niekada anksčiau nebuvo, per visą JAV istoriją, nebuvo čia tokios situacijos, kad visuomenė būtų šitaip ryškiai pasidalijusi perpus, į dvi beveik lygias dalis, ir kad tos priešiškos pusės atstovai šitaip nekęstų vieni kitų. To apskritai turbūt niekur pasaulyje dar nėra buvę.

Na, o Amerikoje būtent kaip tik taip dabar juk ir yra. Ir tai jau grynų gryniausias receptas pilietiniam karui. Apie ką daugelis protingų žmonių kaip tik nuolat čia dabar ir kalba, kaip pavyzdžiui Patrikas Bjukenenas bei Polas Kreigas Robertsas. Kada prieš keturis metus, prezidento Trampo inauguracijos dieną, žurnalistai paklausė Patriko Bjukeneno, kadaise buvusio prezidento Niksono padėjėju, o paskui pora kartų kandidatavusio į JAV prezidentus, kuo dabartinė padėtis skiriasi nuo, sakysim, 1968 metų, kada Amerikoje irgi būta didelių neramumų, tai jis atsakė, kad tada riaušes kėlė tik saujelė pačių kraštutiniausių marginalų ir juos palaikė gal vos keli procentai visuomenės, kai, tuo tarpu, dabar visuomenė būtent skilusi į dvi radikaliai priešiškas puses.

Pavyzdžiui, viena apklausa šiemet atskleidė, kad didesnė pusė, net 58 procentai, jaunų, aukštesnįjį išsilavinimą turinčių amerikiečių pateisinam o daugelis netgi palaiko pastarojo meto riaušes, vykusias didžiuosiuose šalies miestuose. Jie sakė, kad riaušės yra „visiškai arba iš dalies pateisinamos“, įskaitant ir tokius riaušininkų „blekmaterių“ veiksmus kaip parduotuvių ar ir net policijos nuovadų, deginimą.

Taip, kad viskas, bent jau man, čia daugmaž aišku. Optimizmui šitokioje situacijoje vietos tikrai nėra ir paprasčiausia negali būt. Vis prisimenu senos britų roko grupės „Uriah Heep“ dainą, kur yra tokie žodžiai, jog „šiandiena — tai tik vakardienos rytojus“… Todėl tad visai logiška manyt, kad, jeigu vakar buvo blogai ir šiandien yra blogai, tai ir rytoj taip pat bus blogai… Tikriausia, bus vis gi dar net ir žymiai blogiau, negu dabar.

Visi tie siautėjantys kairieji ekstremistai „šarikovai“ (kaip Bulgakovo apysakoje, kur šuo „žmogumi“ tapo) dabar čia jau taps, galima sakyt, padėties viešpačiais ir, be abejo, kuo toliau tuo tik labiau jie vis įžūlės. Todėl, kad jaučia juk valdžios nuolatinę globą ir savo visišką neliečiamybę bei nebaudžiamumą.

Beje, man labai įstrigo, ką vienas iš įžymiausių čia Amerikoje leftistinių radikalų, kaip aš juos vadinu, markūzistų (na, panašiai kaip marksistai, leninistai ir t.t.), toks žydas Džeris Rubinas, kadaise pasakė: „Patenkinsite mūsų reikalavimus ir mes iškart pateiksime jums dvylika kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsite, tuo daugiau mes turėsim naujų“… Jiems „per daug“ niekada nėra ir nebus „gana“…

Viskas būtent juk taip iš anksto ir buvo suplanuota, ir ne atsitiktinai viskas šiemet prasidėjo. Mes gi, gyvename JAV jau pakankamai ilgai, virš 30 metų, ir visokių protestų bei riaušių prisimename ne vieną dešimtį, pradedant Niujorku, kai 1991-aisiais Brukline negrai, šūkaudami „Heil Hitler“ mušė žydus-chasidus. Paskui gi buvo įžymiosios riaušės Los Andžele.

Bet dar niekada nebuvo čia viskas šitaip gerai koordinuota, kaip dabar, kada šitie BLM neramumai kilo iškart beveik visoje Amerikoje, ir ne tik didžiuosiuose miestuose, bet netgi ir tokiuose kaip mūsų Oregono provincija. Nieko panašaus čia anksčiau niekada nebuvo. Net ir audringame XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kada čia siautėjo minėtasis Rubinas ir kiti tokie „revoliucionieriai“.

Visada aš tad ypatingai pabrėžiu, kad tai, kas čia Amerikoje vyksta – nėra vien tik negrų siautėjimas. Negrai ir išvis tėra greičiau tiktai pretekstas, priedanga. Pati pagrindinė problema dabar būtent ir yra, kad turbūt kokie du trečdaliai tų BLM protestuotojų ir riaušininkų nėra juodi.

Čia daugiausia pasireiškia visokio plauko leftistai liberalai, visokie anarchistai ir vadinamieji „antifai“, o tarp jų negras tik vienas kitas. Negrai, aišku, jie didmiesčiuose pagrindinai plėšia parduotuves, bet šito „spektaklio“ tikrieji režisieriai ir dirigentai tai anaiptol ne negrai. Net ir tarp riaušininkų galima pamatyt toli gražu ne vien tik negrus.

Ypač tokiose vietose, kur negrų gyvena mažai, ar gal ir visai nėra. Mūsų mieste jų išties nedaug, o ir dauguma tų negrų, kurie čia gyvena, yra bemaž visai normalūs, padorūs, kaip kad, pavyzdžiui, mūsų kaimynė afrikietė iš Kamerūno, visai ne tokie, kaip tie, kur „išdykauja“ didžiuosiuose Amerikos miestuose. Čia pas mus Oregone, kaip aiškiai būna galima matyti riaušių nuotraukose ir video, pagrindinė chuliganų dalis visgi yra baltieji.

Dauguma jų tokie pat baltieji debilai, kaip ir tie, kur vasaros pradžioje pademonstravo save Vilniuje. Lietuvoje tokių, aišku, dar vis tik nepalyginamai mažiau yra, nei čia Amerikoje ar Vakarų Europoje, bet juk nereikia pamiršt, kad Lietuvoje jie ir susiformavo tik per pastaruosius 30 metų (vadinamoji nepriklausomybės karta), kai tuo tarpu Amerikoje, nuo audringųjų šešiasdešimtųjų, tai čia gi dabar jau yra trečia karta. Šitie dabartiniai yra buvusių hipių, jau net ne vaikai dauguma, o greičiau anūkai.

Ir kas baisiausia, čia tikrai jaunimo tarpe tokių beveik dauguma. Kartais, tiesa pasakius, man net ir pačiam sunku tikėt tuo, ką savo akimis čia matau… Tarp dabartinio Amerikos (balto) jaunimo tokie, man atrodo, sudaro jau gal net ir maždaug apie 80 procentų, ir iš to galima susidaryt pakankamai aiškų vaizdą, kokia bus JAV, kaip visuomenės ir kaip valstybės, ateitis. Koks jaunimas — tokia ir ateitis. Lygiai kaip ir Europoje, Lietuvoje, visur.

Taip, kad karinė padėtis šiemet ir galėjo būti vienintele realia išeitimi. Tačiau pas prezidentą Trampą, deja, buvo skalsu kalbų, bet labai mažai realių veiksmų… O juk galėjo parodyt, radikaliai parodyt visą savo prezidentinę galią, kuri, pagal JAV Konstituciją, juk yra ganėtinai didelė.

Sakysim, galėjo aktyvuoti vadinamąjį „Maišto įstatymą“, leidžiantį mobilizuot kariuomenę, kad būtų numalšinti visą Ameriką apėmę neramumai. Ne tik jėgos struktūros, bet ir sveikoji visuomenės dalis tai būtų tikrai palaikiusi.

Trampas pernelyg pasitikėjo savimi, buvo kažkodėl įsitikinęs, kad tikrai laimės rinkimus. Man tas priminė kaip kadaise, 1917-ųjų vasarį, Rusijos Dūmos pirmininkas Michailas Rodzianko nuėjo pas carą su pranešimu apie padėtį šalyje. „Revoliucija nušluos jus“, — pasakė jis Nikolajui II. „Dievas mums padės“, — buvo caro atsakymas… Na ir žinome, kaip viskas baigėsi, kaip Dievas jam „padėjo“, ir jam ir visai Rusijai…

Taip panašiai atsitiko dabar ir mūsų prezidentui Trampui. Aš tiesiog esu absoliučiai įsitikinęs, kad, visų pirmiausia, jeigu jis būtų laiku nuslopinęs riaušes, sutriuškinęs visus tuos įsisiautėjusius „blekmaterius“, tai būtų per rinkimus dabar gavęs gal net kokia 15% balsų daugiau, negu gavo. Tai rezultate ir būtų viską apsprendę.

Daug politiškai nepriklausomų amerikiečių dabar nė už jį, nė už nieką nebalsavo. Kaip kad ir, sakysim, aš nebalsavau šiemet Lietuvos Seimo rinkimuose. Pats asmeniškai pažįstu keletą tokių amerikiečių, kas man būtent taip ir pasakė, jog nebalsavo už Trampą grynai dėl to, kad nusivylė jo neveiklumu protestuotojų ir riaušininkų atžvilgiu. Nebalsavo jie, suprantama, ir už Baideną, tačiau Trampui tas juk nė kiek nepadėjo.

Normalūs žmonės tiesiog baisiai pasipiktinę tuo, kas čia dabar vyksta. Kiek tai gali tęstis, juk tai tiesiog absurdiška?.. Kur tai matyta, kad nusikaltėliai riaušininkai visą didžiulę valstybę paklupdytų! Ir kuo ilgiau tas užsitęsė, tuo labiau ir labiau pakenkė Trampui.

Todėl, aš dar vasarą sakiau, kad JAV prezidento Trampo situaciją būtų galima net palygint su Lietuvos prezidento Rolando Pakso situacija, Lietuvoje, 2004 metais, kada jis tiktai daug kalbėjo ir nieko realiai nedarė.

Vietoje to kad važinėt po kaimus ir prieš močiutes verkšlent, galėjo gi Paksas padaryt tada taip, kad visas tuometinis Seimas būtų akimirksniu Lukiškėse atsidūręs. Juk jis dar tebebuvo prezidentu, jam būtų tikriausia paklususi ir kariuomenė ir policija. Taigi reikėjo veikti, o ne plepėt.

Panašiai dabar ir Trampui reikėjo kuo greičiau radikaliai pademonstruoti savo prezidentinę galią, nes padėtis valstybėje buvo (ir tebėra) išties ypatinga (švelniai apibūdinus), tad žmonės ir norėjo iš prezidento ne kalbų, o konkrečių darbų. Juk tereikėjo tik sušaudyt, sunaikint tiesiai nusikaltimo vietoje, ypatingai čia pas mus Portlande, bent kelis tuos įsisiautėjusius riaušininkus ir viskas akimirksniu pasibaigtų.

Na o paskui, kaip jau ne kartą esu kalbėjęs ir rašęs, Aliaskoje juk yra daug erdvės, kur galėtų visokie protestuotojai pora metų grynu oru pakvėpuot, savo plaučius nuo marihuanos dūmų pravėdintų… Už spygliuotos tvoros, suprantama. Kitaip nieko nebus. Pas juos juk jau neveikia stabdžiai, tad jie tik toliau ir vis labiau įžūlės. Gražiuoju čia jau nieko nepasieksi.

Todėl liaudis dabar čia labai aktyviai ginkluojasi. Turiu omeny visus tuos, kas palaikome Trampą. Atmosfera kaista, visur ir labai greitai, ir jau tiesiog jaučiu, kad, jeigu šitaip toliau tęsis, tai netrukus ir gali būt čia būtent kaip tik tai, ką aš visada pranašavau ir nuspėjau, būtent kils Amerikos antrasis pilietinis karas.

Ir jei bus, tai bus jis tokiu, kad per mažai niekam neatrodys. Link to amerikiečių visuomenė seniai ėjo, o dabar jau tikriausia ir priėjo…

Ekonomikos kolapsas čia, ateityje, aišku taip pat neišvengiamas ir būtent tai, manau, pasitarnaus, kaip bikfordo virvutė, Amerikos visuomenėje esančiai bombai susprogdinti. Nežinau, kada tai įvyks, kaip greitai, bet tikrai įvyks, nėra jokios abejonės. Manau, jog prezidentu dabar tapus Baidenui sprogimo ilgai laukti neteks…

O ir visi tie „blekmateriai“, dabar būtent juk irgi kaip tik tam treniruojasi. Juos jau ruošia būtent artėjančiam pilietiniam karui. Kaip ir maištaujančius negrus. Sorošas pinigų nepagailės, juk tai jam tarsi savotiška gulbės giesmė…

Todėl, tad aš ir manau, jog viskas bus tik blogyn ir blogyn, kol pasieksime tokį lygį, kurį jau bus ir galima vadinti būtent karštuoju pilietiniu karu. Šaltasis tai jau seniai vyksta. Taigi, metas rimtai apsiginkluoti ir teks gintis. Žodžiu, sulaukėm…

Dabar jau nieko kito ir nelieka. Teks gyvent, kol gyvi, na, o jeigu jau paskui, kaip sakoma, š… įlėks į ventiliatorių, tai bent išdidžiai stovėt tada iki galo ir numirti stovint, o ne klūpant…

Rinkimų dieną aš viena akimi stebėjau rezultatus, o kita internete ieškojau kokių dar ginklų artimiausiu metu reikėtų įsigyt. Paskui, kada pamačiau vieną rytą parduotuvėje prie kasos šviežią mūsų miesto laikraščio numerį, su Baideno nuotrauka per beveik visą pirmą puslapį ir didžiulėmis raidėmis parašyta „Biden Wins Presidency“, tai grįžęs namo iškart ir užsisakiau keletą labai rimtų ginklų.

Tai bene vienintelis dalykas, po šio skaudaus pralaimėjimo, ką mes čia dabar ir tegalim daryt — ginkluotis ir laukti, kas bus toliau. Žodžiu, taip, būtent ruoštis pilietiniam karui. Sunku tuo patikėt, kad šitaip yra, bet dar sunkiau (išvis neįmanoma) būtų buvę patikėt, 1989-tais, kada į JAV atvykau, kad čia šitaip kada nors bus…

Anksčiau buvo galima Amerikoje labai lengvai įsigyt visokių ginklų, išskyrus automatinius, ir gana nebrangiai, bet aš, kaip ir su visais dalykais, vis atidėliojau ir atidėliojau „ant rytoj“ (toks jau pas mane blogas įprotis), tiesiog turėjom keletą pistoletų ir atrodė, kad jų visiems gyvenimo atvejams užteks. Dabar jau tapo aiškiau, negu aišku, kad pistoletų neužteks…

Tačiau tą patį šiemet suprato milijonai sveikai mastančių amerikiečių, todėl ginklų ir pritrūko dabar, lygiai kaip kad „kovidinės pandemijos“ pradžioje buvo pritrūkę tualetinio popieriaus… Ne tik aš, visi dabar susirūpinę kaip ginklais apsirūpint. Kainos, suprantama, irgi iškart ryškiai padidėjo.

Tačiau už poros mėnesių, kai turėsime naują prezidentą, jau gal ir išvis bus neįmanoma ginklų įsigyt, už bet kokią kainą, nes Baideno darbotvarkėje gi vos ne punktu Nr. 1 ir yra būtent ginklų prekybos uždraudimas, ar bent jau drastiškas apribojimas. Žada ginklus gal net išvis uždraust, kad žmonės neturėtų kuo apsiginti, pasipriešinti.

Šiuo metu amerikiečiai privačioje nuosavybėje turi 420 milijonų įvairių ginklų. Vien per šių metų birželį, iškart po to kai visa šita „blekmateriška“ velniava prasidėjo, buvo nupirkta du su puse milijonai ginklų! Išvis šiais metais (iki lapkričio mėnesio) nupirkta 17 milijonų ginklų, kas yra rekordinis skaičius.

Todėl, kad dabar, kai ginklai yra tapę čia bene didžiausią paklausą turinčia preke, į jų kainą niekas jau beveik kaip ir nekreipia dėmesio. Svarbu gaut ir turėt. Taip kad ginklų įsigijimą dabar jau niekas „rytdienai“ neatidėlioja.

Anądien vienoje ginklų parduotuvėje kaip tik kalbėjau su tokia moteriške, kuri buvo irgi atėjusi atsiimt nupirktų ginklų, tai ji man sakė, kad anksčiau niekada apie tokius pirkinius nebūtų net pagalvojusi, o dabar štai gyvenimas ėmė ir privertė…

Pajuokavo net, kad toks tai 2020-jų kalėdinis apsipirkimas… Statistika rodo, kad beveik pusė tų, kas šiemet įsigijo ginklus, tą ir darė būtent pirmą kartą gyvenime.

Kada ateis gauja „antifų“ ir veršis pas tave į namus, tada jau būtų per vėlu rūpintis tuo kaip apsigint. Tada jau reikės tiesiog šaudyti. Todėl reikia iš anksto pasirūpint, kad būtų iš ko šaudyt…

Na, jeigu ne „antifų“ gauja ateis, tai plėšikaujančių narkomanų tikrai ateis, nes jų dabar, esu absoliučiai įsitikinęs, čia Oregone padaugės gal kokį šimtą kartų, kadangi į čia narkomanai iš visos Amerikos ir suvažiuos, po to kai narkotikai Oregone legaliais tapo.

Taip kad nesunku įsivaizduot, ko galima iš jų tikėtis. Nors narkotikai ir legalūs, bet už dyką jų gi nedalins, reikės tad narkomanams pinigų kokiu tai būdu prasimanyt, kad dozę kasdien nusipirkt, na tai ir aišku, plėšikavimas būtent ir bus pagrindiniu pinigų gavimo būdu.

Jau ir taip, pastarųjų kelių metų bėgyje čia pas mus atsiradęs tiesiog kažkoks valkatų kultas, jie čia dabar jau tapę panašiai kaip Indijoje šventos karvės. Mūsų miesto centre visi šaligatviai užstatyti valkataujančių palapinėmis, o policija juos bijo liesti, nes „žmogaus teisių gynėjai“ iškart gi pakeltų baisų triukšmą.

Ką gi, Markuzės revoliucija būtent šitaip ir triumfuoja. Jei pats Marksas ir Leninas kadaise revoliuciniu avangardu laikė proletariatą, tai dabartinės šitos neomarksistinės revoliucijos avangardas — valkatos, liumpenai (liumpenproletariatas!).

Dabar jau niekas, net policija, negali nieko tiems „revoliucionieriams“ padaryt, nors policininkai visa tai gi mato ir supranta, kas čia dedasi. Prieš keletą metų aš kalbėjau su vienu jaunu policininku, kuris man visiškai atvirai taip ir pasakė, prisipažino, kad pats su šeima, su vaikais bijo į miesto centrą eiti. Policininkas!..

Daugelis tų valkatų yra būtent narkomanai ir jie į čia plūsta būtent iš visos Amerikos, nes čia jiems sudarytos išties idealios sąlygos. Todėl jų čia, Oregone, miestuose jau dabar tūkstančiai.

Pavyzdžiui, mūsų miesto valdžia ką tik nusprendė pastatyt valkatoms prieglaudą, kuri kainuos net 35 milijonus. Trisdešimt penkis milijonus dolerių! Valkatų prieglaudai! Na tai kokios ateities tada šis miestas, ši valstija, o ir apskritai ši šalis gali tikėtis?..

Galiu įsivaizduot, kiek narkomanų dabar atsiras Oregone, kada tai vienintelė Amerikos valstija, kurioje bus legalūs visi narkotikai! Būtent visi! Heroinas, kokainas, metamfetaminas, LSD, ir taip toliau… Juk net ir vadinamuosius „stebuklinguosius grybukus“ (psilocibiną) dabar legaliai galės čia naudot, nuo ko būtent į tikrų tikriausius zombius žmonės ir pavirsta.

Beje, dar būtinai reikia pridėt, kad narkotikų dekriminalizavimo (legalizavimo) referendumą Oregone finansavo vis tie patys milijardieriai žydas Sorošas su Feisbuko žydu Cukerbergu, skyrę tam daugiau nei keturis milijonus dolerių.

Na, o „grybukų“ legalizavimo referendumą tai irgi prafinansavo kažkoks kitas žydas, muilo gamintojas Dovydas Bronneris. Tačiau, aišku, kalčiausi tie, kas už visa tai balsavo. Tai ir yra supuvusioji visuomenės pusė.

Žodžiu, visa tai matydami, žinodami, blaiviai mąstantys amerikiečiai ir nujaučia, kad greitai, labai greitai gali prireikt būtent ginklų. Juk mato, supranta, kad policija vargu ar apgins. Kartoju, vienas mūsų miesto policininkas man atvirai prisipažino, kad net pats valkatų bijo.

Dabar tad jau atėjo mums čia metas į viską ir žiūrėt ne tiek globaliai, kiek veikiau gryniai vietiniame lygyje bei kontekste. Kokie procesai pasaulyje ar valstybėje vyksta yra viena, ir tai yra svarbu žinot bei suprasti, bet kur kas svarbiau čia mums būti pasiruošusiems tam, kas rytoj (o gal jau ir šiandien) gali įvykti tiesiog čia pat, mūsų mieste, mūsų gatvėje.

Juk, pavyzdžiui, girdėjom apie tai kaip šią vasarą agresyviai nusiteikusių „blekmaterių“ gauja atėjo prie kažkokių turtingų advokatų namo Sent Luise (tai miestas centrinėje JAV dalyje, Misūrio valstijoje, netoli Misisipės ir Misūrio upių santakos), taip kad rytoj, o gal būt net jau ir šiandien, tokia pat gauja gali juk ateit ir pas mane… Reikia, tad būti tam pasiruošusiais.

Kol kas visa tai daugeliui gal dar ir gali atrodyt sunkiai įsivaizduojama, net neįmanoma, bet juk tie žmonės, vyras su žmona iš Sent Luiso, taip pat ramiai sau sėdėjo prie pietų stalo, savo milijonieriškoje pilaitėje, stovinčioje privačioje gatvėje, kai staiga visai šalia atsirado „zombių“ minia…

Ir štai tada teko griebtis ginklų (gerai, kad juos turėjo) ir basiems išbėgti į lauką, bandyt apginti savo namus (o gal ir savo gyvybes). Vien ginklų parodymas ir išgelbėjo juos nuo realaus užpuolimo. Štai tad ir tenka įsivaizduot dabar bet kokį scenarijų…

Mane visi vis mėgsta pakritikuoti ir dažnai sako, kad mano rašiniai ir kalbos, atseit, primena „juodo kranklio pranašavimus“ apie tai, kad tuoj bus pasaulio pabaiga… Taip, išties, aš nesu linkęs savo rašiniuose saldžiai lyg lakštingala čiulbėti. Taip kaip nesu linkęs į juodą realybę žiūrėt pro rožine spalva nudažytus akinius.

Todėl, kad negaliu nė savęs paties apgaudinėt, nė tuo labiau kitų. Gi šiandien nerūpestingu lakštingalos ar vieversėlio balseliu jeigu imčiau apie Ameriką, apie Lietuvą, Europą ir apskritai pasaulį čiulbėti, tai tas ir reikštų kaip tik būtent tokią apgaulę. Visų pirmiausia savęs paties.

Pamenu, kartą nuvažiavom žiemą į mišką paslidinėti. Ryte ten labai stipriai snigo. Snaigės buvo labai šaltos ir tokios aštrios, kad tiesiog neįmanoma buvo net atmerkt akių. Kadangi pamiršau namuose akinius nuo saulės, tad teko skubiai ieškot kokių nors kitų. Pirkt nesinorėjo, nes specialūs slidininkų akiniai labai brangiai kainuoja, tad paprasčiausia pasiskolinau iš draugo, su kuriuo kartu važiavom.

Bet tie jo akiniai buvo kažkokie skirti specialiai ar tai vairuotojams ar tai lakūnams, žiūrint per juos viskas atrodė kaip lyg būtų labai saulėtą šviesią dieną, kažkokia visiškai nenatūrali geltona spalva… Taigi, užsidėjau aš tuos „stebuklingus“ akinius ir ne tik kad snaigės daugiau akims netrukdė, bet ir išvis pasijutau kaip lyg ne Oregono miške žiemą slidinėčiau, o kokiam nors Havajų pliaže gulėčiau…

Tiktai palmių ir betrūko… Tačiau vien nuo to kaip dangus per tuos geltonus akinius atrodė, man realybėje vis tiek nė kiek šilčiau nepasidarė. Taip kad šitos “pasakėčios” visas moralas ir yra toks, kad visai nepriklausomai nuo to, kokios spalvos akinius žiemą užsidėsi, šilčiau nuo to tikrai nepasidarys…

Jau nebegalime daugiau čia naiviai tikėtis, kad policija ateis į pagalbą, kad reikalui iškilus mus apgins.

Aš juk skaičiau ne vieną ir ne du straipsnius apie tai, kaip ten tame Sent Luiso mieste viskas buvo, skaičiau net ir tenykštėse vietinėse informacijos priemonėse, žiūrėjau keletą tenykščių televizijos laidų ir, pavyzdžiui, kažkoks aukštas miesto valdininkas taip tiesiai ir pareiškė, kad nusispjaut į tai, jog namas yra privačioje gatvėje, o gatvė uždaryta užrakintais vartais, „blekmaterių“ teisės dabar yra ir svarbesnės ir aukštesnės už bet kokią privačią nuosavybę… Taip būtent ir buvo parašyta viename Sent Luiso miesto laikraštyje!

Taigi, todėl aš vis ir kartoju, jog reikia suprasti, kad dar niekad, per visą žmonijos istoriją, niekur nėra buvę taip, kad valdžia būtų buvusi nusikaltėlių pusėje, o dabar, čia ir dabar, XXI amžiaus Amerikoje, būtent taip, deja, jau ir yra, ir jau visiškai, tad, nebegalime pasikliauti valdžia ir policija. Nebent, kaip sakiau, visoje Amerikoje būtų įvesta karinė padėtis, tai tada gal ir policija nustotų elgtis taip, kaip dabar elgiasi.

Pagaliau, policija čia juk visur turi vykdyti tai, ką būtent vietinė valdžia jiems liepia. Amerikoje policija nėra centralizuota kaip Lietuvoje, čia kiekvienas mažas miestelis turi savą policiją ir ji visu 100 procentų yra priklausoma tik nuo vietinės valdžios. Net universitetai turi atskirą policiją.

Pavyzdžiui, pas mus mieste ir yra būtent dvi policijos: paties miesto ir universiteto. Na ir dar visos apskrities (county) policija, kuriai vadovauja šerifas. Gi daugelio miestų valdžioje viskam diriguoja demokratai, taip kad ir policija gauna bei vykdo atitinkamus jų įsakymus.

Policijai tiesiog surištos rankos, kai tuo tarpu riaušininkai įžūlėja su kiekviena praeinančia diena. Riaušininkai siautėja, o policija, galima sakyt, į tai nekreipia dėmesio. Iš tokios policijos beveik jokios naudos. Dažnai net priešingai, policija viską dar net ir pablogina. Pavyzdžiui, čia mūsų mieste kartą „blekmaterių“ minia užblokavo miesto centre esantį tiltą, mašinos negalėjo pravažiuot.

Vienoje mašinoje važiavo du jauni vyriškai ir šešiametis berniukas, taigi vienas tų vyrukų išsitraukė ginklą ir per langą iššovė kelis kartus į orą, kad šitaip išgąsdintų ir atbaidytų minią. Na ir ką gi? Policija jį (!) areštavo, kai tuo tarpu tiems, kas blokavo tiltą, jiems nieko, viskas gerai, jokių priekaištų… Tas pats ir kituose miestuose. Internete tokių panašių istorijų pilna.

Kai vasarą vieną vakarą „blekmateriai“ buvo susirinkę jau net ir visai netoli nuo ten, kur mes gyvenam, tai policija įspėjo mus, kad vietiniai gyventojai vengtume tos gatvės, kuria chuliganų minia eis. Vietoje to, kad tą minią paprasčiausia imt ir išvaikyt!

Minia užblokavo kelias gatves, stabdė mašinas, o policija niekaip į visa tai nereagavo. Miesto laikraštyje straipsnis paskui taip ir buvo pavadintas: „Nors jie ir blokavo eismą, bet dėl to nebuvo tokių rūpesčių, dėl kurių būtų reikėję įsikišti“. Na ar gi ne absurdas?..

Buvo juk nemažai net ir tokių atvejų šiemet, kai policininkai net klūpojo prieš „blekmaterius“, prieš visus tuos protestuotojus, riaušininkus, nusikaltėlius. Tai ko gi tada iš šitokių policininkų galima tikėtis?..

Gali atsitikt ilgainiui net ir taip kad policijos visiškai nebus. Juk vienas „blekmaterių“ pagrindinių reikalavimų – būtent panaikinti policiją. Prisiminkime vieną nešvankų plakatą ir birželio 5-tos Vilniaus demonstracijoje. Valdžia jau dabar į tuos reikalavimus rimtai atsižvelgia, ypatingai didmiesčiuose, drastiškai apkarpydama policijos biudžetą.

Pavyzdžiui, net $15 milijonų sumažintas Portlando miesto policijos 2020-2021 metų biudžetas. Policininkai yra verčiami lankyti visokias „socialinio jautrumo“ pamokas, atgailaut dėl „nuodėmių“, duoti įvairius pasižadėjimus, ko pasakoje daugelis jų tiesiog savo noru palieka tarnybą.

Anądien kaip tik buvo pranešta, kad paskutinių kelių mėnesių laikotarpyje Portlando mieste iš darbo išėjo jau net 97 policininkai.

Na ir ten pat parašyta, kad šiais metais Portlande būta daugiau žmogžudysčių nei per visą šitą praėjusį dešimtmetį. Kituose miestuose padėtis irgi panaši. Tūkstančiai policininkų per šį neramumų pusmetį paliko tarnybą. Na, koks normalus žmogus norės klauptis prieš nusikaltėlius?! Tuo labiau policininkas.

Riaušininkai dabar išties jaučiasi padėties viešpačiais, policija jiems nuolaidžiauja, valdžia pataikauja. Turiu omeny vietinę valdžią, miestų bei valstijų lygyje, kol kas, tačiau už vos poros mėnesių, kai Baidenas taps prezidentu, tokia bus jau ir federalinė valdžia.

Na o ką jau kalbėt apie žiniasklaidą. Pavyzdžiui, po to, kai Trampas pasakė, kad paskelbs „antifus“ teroristais, tai visuose pagrindiniuose laikraščiuose kasdien buvo straipsniai, „antifus“ palaikantys ir vaizduojantys ko ne didžiausiais didvyriais. Visa žiniasklaida yra „blekmaterių“ pusėje.

Visos masinės informacijos priemonės yra tiesiog tapę jų propagandos ruporu. Kiekvienas laikraštis (net ir tokie, grynai vietinės reikšmės, kaip kad mūsų miesto laikraštis), kiekviena televizijos ar radijo stotis yra aiškiai jų pusėje.

Taip, kad šiandien kalba ir eina pirmiausia apie tai, kas vyksta jau čia ir dabar ir bet kurią akimirką gali mus asmeniškai paliesti. Nors daugelis kol kas nė neįsivaizduoja, kas būtent gali įvykt, ir kaip būtent gali juos pačius paliesti. Užuot žvelgę tiesai į akis ir matydami, jog zombiai jau ateina, daugelis žmonių dar ir toliau vis linkę tik abstrakčiai svarstyt apie globalizmą, liberalizmą, ir t.t. ir panašiai.

Ir aš čia turiu omeny savo draugus bei pažįstamus, protingus, savarankiškai mąstančius žmones, toli gražu ne besmegenius avinus. Jie mano, kad, kas bebūtų, jų tai gal vis gi nepalies. Čia tad labai ir tinka išmintingi žydo Trockio žodžiai, kad net jeigu tu karu ir nesidomi, – tai karas susidomės tavimi…

Taip, kad mes su žmona dabar netgi džiaugiamės, jog jau septintą dešimtį pradedame. Kai tau jau 60 metų – tai gyvent ne taip daug ir belikę. Tad viso to, kas blogiausia bus ateityje, pačios kulminacijos gal būt net ir nesulauksime. Tikrai nenorėčiau dabar jaunu būti. Todėl, kad ateitis laukia išties baisi.

Prisimenu, ką garsusis kino režisierius Luisas Bunuelis kartą pasakė: „Vienintelis dalykas, ko aš norėčiau, tai po savo mirties kada nors vieną kartą atgyti, atsikelti, nueiti į kioską, nusipirkti naują laikraštį, perskaityti jame apie pasaulyje vykstančius siaubus ir po to… laimingas sugrįžti atgal į savo kapą. Laimingas dėl to, kad nebereikia daugiau tokiame baisiame pasaulyje gyventi!..“

Kai suzombėję narkomanai, kartu su „antifais“, gaujomis ims puldinėt, ir jeigu užpuls tave išsyk kelios dešimtys išprotėjusių zombių, net jeigu jie bus apsiginklavę tik medinėmis lazdomis, tuomet, žinoma, tikrai jokie, netgi patys geriausi ginklai nepadėtų.

Dešimtį gal ir suspėsi nušaut, o kiti paskui suėstų tave gyvą, bet prieš mirtį norisi vis gi bent dešimtį išgamų su savimi ir nusinešt…

Galiu pabaigai pacituot, ką vienas labai įžymus Amerikoje istorikas ir rašytojas Ly Harris vienoje savo knygų pasakė: „Tėra tik vienas kelias: turi priimti kovą. Jei tavo priešai atkakliai siekia karo, primeta jį tau, tada tau tiesiog nėra jokio kito pasirinkimo, kaip tik kovoti tame kare. Ne tu, o tavo priešas nusprendžia, kas yra gyvenimo ir mirties klausimas“.

Taip kad viskas aiškiau, negu aišku. Kol kas aišku, o kaip toliau bus nežinau. Kaip ten bebūtų, kokia tamsi ta Valpurgijos naktis bebūtų, vis tiek priešui nepasiduosime. Ir ką gali žinot, gal ryte gaidžiai užgiedos ir šviesos išsigandę, velniai su raganomis išsilakstys.