infa.lt

Kaip virtuali tikrovė gali pakeisti jūsų pasaulį [2]

Kaip virtuali tikrovė gali pakeisti jūsų pasaulį [2]

08 kovo
01:01 2016

virtualus pasaulis

tęsinys, pradžia čia: Kaip virtuali tikrovė gali pakeisti jūsų pasaulį [1]

3. Bendravimas

Kai 2014 metais Facebook įsigijo kompaniją Oculus, šio socialinio tinklo įkūrėjas Markas Cukerbergas (Mark Zuckerberg) aiškiai leido suprasti, kad milžiniški jo planai dėl VT neapsiriboja vien tik žaidimų kūrimu ir virtualią realybę jis pavadino „nauja socialine, komunikacine platforma“.

Virtualus pingpongas – pats beprotiškiausias paskutinis Oculus produktas, – pažymėjo Cukerbergas neseniai vykusioje Oculus konferencijoje. – Rodos, kad jūs žaidžiate su draugu, esančiu šalia, kai tuo metu jis yra kitame pasaulio gale“.

Oculus kompanijos Toybox demonstraciniame filme judesio kontrolerių pagalba (tokių, kaip kompanijos Nintendo Wii konsolės) du žaidėjai gali bendrauti virtualioje tikrovėje kilnoti virtualius blokus, pirmyn atgal mėtyti kamuolį ir netgi keisti traukos jėgą. Ir nors kiekvieno žaidėjo atvaizdas tėra pilkas veidas ir rankos be kūno, jausmas, kad jie yra vienas šalia kito suteikia artumo – šito nei Skype, nei Apple kompanijos technologija FaceTime padaryti negali.

Idėja, jog virtuali tikrovė gali tapti bendravimo įrankiu nėra ta technologija, galinti visiškai izoliuoti vartotojus nuo aplinkinių žmonių, užmerkdama jiems akis ir užkišdama ausis, kad realų pasaulį pakeistų skaitmeniniu. Tačiau jau pasirodė socialinės VT programėlės, suteikiančios galimybę bendrauti – tai vaizdo konferencijos bei virtualus turizmas, pažintys ir pasimatymai.

Socialinė programėlė Social Alpha app, kurią sukūrė kompanija Oculus, yra pirmoji tokio tipo platforma, pristatyta visuomenės teismui – ji surenka nedideles vartotojų grupes į virtualią kino salę, kad galėtų kartu pažiūrėti vaizdo filmukus, tokius, kurie talpinami YouTube. Draugai, gyvenantys skirtinguose miestuose ar net šalyse, gali susėsti kartu ir pažiūrėti sporto rungtynes ar kino filmą, bendraudami per savo telefonų mikrofoną ir ausines. Vartotojai pasirenka sau kaukes – pavyzdžiui, ūsuoto kaubojaus, geraširdžio lokio ar roboto kvadratine galva – kurie sukioja savo galvas ir linkčioja, kalbėdamiesi su kitomis kaukėmis. Tačiau žinant, kad tikrojo vartotojo veido pamatyti negalima, tai bendravimas vyksta tik balsu.

Kitos kompanijos, kuriančios tradiciškesnes bendravimo per atstumą priemones, jau bando naudoti VT ryšio tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio palaikymui. Kompanijos Cisco inovacijų laboratorija, kurianti ir parduodanti tinklo įrangą, atliko eksperimentą – vienam savo darbuotojų davė VT įrangą, kuri kitame gale prijungta prie roboto galvos. Kai darbuotojas su įtaisu per atstumą dalyvauja pasitarime, robotas yra pasitarimo salėje – sėdi, klausosi ir sinchroniškai juda su darbuotoju. „Dėl tokio paprasto judesio, kaip galvos linktelėjimas, robotas praktiškai virsta žmogumi“, – komentuoja Deividas Rikmanas iš kompanijos Cisco, padėjęs sukurti prototipą.

Savo romane „Sniego lavina“ (Snow Crash), išleistame 1992 metais, rašytojas fantastas Nilas Stivensonas (Neal Stephenson) pavaizdavo, kaip žmonės žymią savo laiko dalį praleidžia virtualioje centrinėje gatvėje Metavers. Šiandien Stivensonas – Magic Leap „vyriausiasis futuristas“, besidarbuojantis su „maišyta realybe“ – mano, kad šios VT įrangos dėka šiuolaikinė technika vieną dieną ims atrodyti kaip „vaikų neuralgija“.

„Šiandien mums būdingas įprotis nuolat išsitraukti iš kišenės telefoną ir skaityti asmenines trumpąsias žinutes yra asocialus, visi juo skundžiasi, tačiau vis tiek taip elgiasi, – teigia jis. – Tai neišvengiamas rezultatas, kadangi prietaisas turi ekraną, jį reikia laikyti rankoje ir tuo metu matyti ekraną gali tik vienas žmogus. Gali nutikti taip, kad į šį laikmetį ateities žmonės žiūrės kaip į mažą socialinio bendravimo ledynmetį“.

4. Vaizdinis suvokimas

Virtuali realybė, tokia, kokia ji yra užmanyta, gali perkelti žiūrovą ten, kur jis niekada negalėtų ar nenorėtų atsidurti. JTO remiant filmuotas dokumentinis filmas „Debesys virš Sidros“ (Clouds over Sidra) žiūrovą perkelia į pabėgėlių stovyklą Zaatari Jordanijoje, kur 12 metų sirė pabėgėlė Sidra pasakoja savo istoriją. Ji rodo mums savo mažą kambarėlį, kuriame paskutiniais metais gyvena su savo tėvais ir trimis broliais, klasę palapinėje ir vietos bandelių krautuvėlę.

Filmas, nufilmuotas specialia 3D kamera su 360 laipsnių objektyvu, leidžia žiūrovams apžiūrėti stovyklą, stebėti iš viršaus ir apačios, kaip berniukai žaidžia futbolą arba žvilgtelėti į improvizuotą sporto salę. Atitraukti akių žiūrovai negali. Aštuonių minučių trukmės filmo kulminacinis momentas – kai grupė pabėgėlių vaikų susispiečia aplinkui žiūrovą.

Dėl savo stulbinančio tikroviškumo filmas gavo apdovanojimą praeitų metų dokumentinių filmų festivalyje Šefilde, o žiuri komisija jį pavadino darbu „turinčiu milžinišką potencialą, galintį pakeisti realų pasaulį“. Festivalio organizatoriai teigia, jog šio filmo pagrindiniai žiūrovai buvo žmonės, labiausiai galintys tapti donorais – tai išskirtinai turtingi ir įtakingi žmonės. Krisas Milkas (Chris Milk), vienas iš filmo autorių ir Vrse projekto vadovas (tai viena pirmųjų VT sistemų studijų), virtualią tikrovę pavadino „išgyvenimo, supratimo įgūdžių formavimo įrankiu“.

„Tai iš tikro naujas būdas, – teigia jis. – Jei lygintume jį su kinematografu ar radiju, arba televizija, tai dabar mes turime technologiją, kurios dėka gimsta naujas formatas, nauja pasakojimo kalba“.

Milkas žavisi mintimi apie tai, kad turime leisti žiūrovui „įeiti į ekraną“, užmegzti glaudesnį ryšį su kino juostos herojumi, kadangi niekas jų neskiria ir tarp jų nėra jokio atstumo.

Tačiau atsisakius įprasto kadrų sichronizavimo, būdingo tradiciniam kinematografui, VT filmų kūrėjams kyla naujų problemų. Jei žiūrovai galėtų žiūrėti į skirtingas puses, jie negalėtų suprasti pagrindinio siužeto. Režisieriai, filmuojantys su VT technika, tik pradeda atrasti naujus būdus, leidžiančius nukreipti žiūrovo dėmesį garso ar judesio pagalba. Vienas sprendimų galėtų būti būdas, kai žiūrovui pasukus galvą reikalinga kryptimi, prasideda atitinkamas dialogas ar įvedamos naujos siužetinės linijos.

„O tokių efektų, kaip „žiūrėkite, čia kaip amerikietiški kalneliai“ – viso šito yra pakankamai, – sako Milkas. – Iš tikrųjų reikia (kaip ir visuomet, kai kalbame apie rimtą informacinę aplinką) įvaldyti pasakojimo būdus. Kaip pasakoti virtualioje tikrovėje? Šį klausimą užduodu sau šimtą kartų per dieną“.

Vienas būdų išspręsti pasakojimo problemą – paprasčiausiai rodyti įvykius, vykstančius realiu laiku. Jau sportas rodo, kad tai įdomu. Kalifornijos kompanija NextVR praeitais metais per savo programėlę virtualių šalmų Gear VR (Samsung) vartotojams transliavo Nacionalinės krepšinio lygos rungtynes. Žiūrovai „gavo“ vietas pirmoje eilėje, įprastai kainuojančias kelis tūkstančius dolerių. Neseniai kompanija sudarė penkerių metų sutartį su Fox Sport.

„Iš tikro susidaro toks įspūdis, jog esi ten, salėje“, – pasakojo NextVR vykdantysis direktorius Bredas Alenas (Brad Allen) Goldman Sachs konferencijoje, neseniai vykusioje San Fransiske.

„Žmonėms patinka, kai jiems ką nors pasakoja, tačiau jie nemėgsta bendrauti, atsakyti“, – sako Nilas Stivensonas iš kompanijos Magic Leap, ir „yra įdomu turėti galimybę visa tai derinti reikalingomis proporcijomis bei reikiamu laiku“.

parengė: Darius Dimbelis

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Kaip virtuali tikrovė gali pakeisti jūsų pasaulį [2]* - nuoroda: https://infa.lt/5321/kaip-virtuali-tikrove-gali-pakeisti-jusu-pasauli-2/