infa.lt

infa.lt montažas

Jau daugelį metų kairiųjų isterika iš pagrindinių žiniasklaidos platformų staugia apie tai, kad prezidentas D.Trampas ketina įtvirtinti fašistinę diktatūrą šalyje. Tuo tarpu imigrantai iš sovietinio bloko, kurių nenorime klausyti, perspėja, kad totalitarinė tironija iš tikrųjų kyla iš kairės, tačiau amerikiečiai yra pernelyg naivūs, kad matytų ją artėjant, rašo Rodas Dreheris nypost.com portale.

Skamba kaip kliedesiai, tiesa? Bet kokiu atveju aš taip ir maniau, kai pirmą kartą apie tai išgirdau iš pagyvenusios moters, kuri šešerius metus praleido kalėjime kaip sąžinės kalinė Sovietų Čekoslovakijoje.

Bet kuo daugiau kalbėjausi su tokiais kaip ji, tuo dažniau prieidavau išvados, kad jie yra kaip tos kanarėlės anglies kasykloje signalizuojančios apie pavojų (senais laikais kalnakasiai į kasyklą nešdavosi narvelius su kanarėlėmis ir darbo metu stebėdavo paukštį: jei jis staiga imdavo nerimauti, jie skubiai palikdavo kasyklą – red. past.).

Ir visi jie sako tą patį: tai, kas šiandien vyksta Amerikoje, jiems primena gyvenimą siekiant komunizmo.

Amerikiečiams tai netelpa galvoje – iš dalies todėl, kad totalitarizmo idėjų sėmėmės iš Orwello romano „1984“ ir Solženicyno „Gulago archipelagas“. Bet seni disidentai neprognozuoja grįžimo prie šiek tiek atnaujintos stalinizmo formos.

Jie perspėja, kad valdžioje esantys kairieji kelia sau totalitarinius tikslus: jie nori ne tik paklusnumo, bet ir plataus kairiosios ideologijos įgyvendinimo, nors ir kur kas švelnesnėmis priemonėmis.

Kam reikalingas GULAGas, jei paklusnumą galima įvesti grasinant asmeniui atleidimu iš darbo arba sumenkinant jo reputaciją socialiniuose tinkluose?

Kam mums reikalinga slaptoji policija, jei plačiosios masės per savo išmaniuosius telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius dalijasi visa savo asmenine informacija su „Google“ ir kitais „stebinčiais“ kapitalistų gigantais?

Švelnus ateities totalitarizmas gali suvienyti vyriausybes, tarptautines korporacijas, žiniasklaidą ir vedančiąsias pilietinės visuomenės institucijas, kurios kartu slopins kitamanius ir privers paklusti.

Vieną dieną JAV turės savo aukštųjų technologijų socialinių kreditų sistemos versiją – Kinijos kopiją. Tie, kurie kažkada kovojo prieš sovietinį komunizmą, ragina mus ruoštis pasipriešinimui, kol mes vis dar turime jėgų.

Klaiki tiesa yra ta, kad mes, amerikiečiai, gyvename ikitotalitariniame pasaulyje. 1951 m. Hannah Arendt paskelbė svarbų tyrimą „Totalitarizmo kilmė“, kuriame ji išnagrinėjo sąlygas, pastūmėjusias Sovietų Rusiją ir nacių Vokietiją totalitarizmo keliu.

Dabartinėmis aplinkybėmis šis skaitymas išblaivina. Skaitėme pas ką šiuos ženklus:

Vienatvė ir visuomenės atomizacija. Totalitariniai judėjimai, rašo Arendt, yra „didžiulės susiskaldžiusių, izoliuotų žmonių organizacijos“.

„Žmogų gyvenantį ne totalitariniame pasaulyje totalitarizmo viešpatavimui parengia būtent tai, kad vienišumas, kuris kažkada buvo tik nedaugelio žmonių ribinė patirtis, dažniausiai esant marginalioms socialinėms aplinkybėms, tokioms kaip senatvė, mūsų amžiuje tapo kasdiene patirtimi vis didėjančiam masių skaičiui.

Nusivylimas hierarchija ir socialinėmis institucijomis: vienatvė turi politinę reikšmę, nes masės trokšta bendrystės jausmo. Sveikoje visuomenėje žmogus gali atrasti bičiulystės ir tikslų vienybės jausmą per pilietinės visuomenės institucijas: politines partijas, bažnyčias, socialinius klubus, sporto lygas ir panašiai. Šiuolaikinėje Amerikoje jie iš esmės nunyko.

Transagresyvumas dėl jo paties: tiek ikibolševikinėje Rusijoje, tiek ikinacistinėję Vokietijoje elitas mėgavosi savo maištingumu, išjuokdamas tradicijas ir normas – moralines ir kitokias. Jie maudėsi bjaurastyje ir ydose ir vadino tai „išsivadavimu“. Jiems mėgavosi griaudami socialinius institutus ir amžių gyvenimo sanklodą dėl autsauderių.

Skaitome iš Arendt: „Elitas visiškai neprieštaravo sumokėti civilizacijos sunaikinimu už malonumą matyti, kaip į ją įsiverš kadaise neteisingai iš jos pašalintieji“. Niūri jos pranašystė taip pat taikoma ir sukrėtimams, susijusiems su judėjimu „Juodųjų gyvybės svarbios“(Black Lives Matter) – tiek gatvėse, tiek aukščiausios klasės įstaigose.

Imlumas propagandai ir ideologijai: ikitotalitarinėse šalyse, rašo Arendtas, neapykanta „garbingai visuomenei“ buvo tokia svaiginanti, kad elitas buvo pasirengęs imtis „siaubingų klastojimų istoriografijoje“ – kad tik galėtų smogti tiems, kurie, kaip jiems atrodė, – „išbraukė nelaimingus ir engiamus iš žmonijos atminties”.

Arendt lyg numatė „New York Times“ su jo apgaulingu „1619″ projektu (projektu, skirtu pirmųjų afrikiečių vergų atvykimo į Virdžinijos koloniją 1619 m. 400-osioms metinėms ir kurio tikslas buvo „permąstyti šalies istoriją“, bandant patalpinti vergovės padarinius ir juodaodžių amerikiečių indėlį į nacionalinės istorijos šerdį, – red. past.).

Amerika kaip somnambulas slenka į švelnų totalitarizmą. Jei neišgisime pranašiškų kelionę į komunizmą išgyvenusių žmonių balsų, tai tikrai nusipelnėme šio likimo.

Kaip mokė Solženicynas, geriausia paprastų žmonių gynyba – netylėti, susiduriant su ideologiniu melu. Jei tikimės apginti savo laisvę, pirmiausia turime atsisakyti gelbstinčio melo, kuriuo guodžiamės: kad čia niekada to negali būti.

Rodas Dreheris yra naujos knygos „Gyvenimas be melo: vadovas disidentams-krikščionims“ autorius

šaltinis: sarmatas.lt