infa.lt

Tam, kad valstybėje ką nors pakeistum, reikia ne visų. Labai lengvai revoliucijas padaro 10 procentų, dažnai pakanka ir 5. Likę procentai žiūri, kur pakryps, prie ko reikės ir bus naudingiau prisišlieti. Čia nieko neigiamo nesakau ir nesipiktinu, tiesiog toks socialinis dėsnis.

Permainoms reikia kritinės masės, o kad dauguma visada pasyvi – tai normalu. Žmonės gyvena savo gyvenimus, nors ir nepatenkinti neteisybe. Pradžioj pakyla mažuma – ir tik tada, kai kitaip nebegali, po to po truputį pajuda kiti. O kai pasiryžėliams nusivylus, pavargus, praradus gyvenimo metus, viltį ir sveikatą, tylieji pajunta nugalėtoją ir pasikeitimo galimybę – įvyksta staigi griūtis.

Pavogtos valstybės susigrąžinimui yra du būdai. Arba eiti į gatves ir reikalauti, arba eiti į sistemą ir lėtai, kaip dantį raunant, klibinti iš vidaus. Sąjūdis ėjo abiem keliais, Nepriklausomybę skelbė pagal LTSR įstatymus išrinkti LTSR deputatai, tačiau be gatvės jie būtų buvę niekas. O gatvė be savų politikų – tik laikinas minios susibūrimas, kuris pasibaigus akcijai išsiskirsto, o rezultatus pasidalina svetimieji.

Dabar palaipsniui pasaulyje artėja situacija, kai lemiamos permainos jau nebeišvengiamos ir nė viena pusė nebegali jų atėjimo sustabdyti. Klausimas tik kada ir kokios jos bus? Ir savaime kitas klausimas – ar jau turime kritinę, sąmoningą ir atsakingą piliečių masę, kad neprasidėtų nevaldomas chaosas?

Kol kas – ne. Parašyk, kaip viskas tikrai yra – kiek draugų atsiranda! Ir visi tik laikina, tik glosto. Ir kad šaukia – darom ką nors, kodėl nieks nieko nedaro? Davaj, common, už Lietuvą, vyrai! O kai žmonės ima ką nors organizuoti, kviesti į mitingą ar bent kokį, nors mažiausią, bet labai konkretų veiksmą – tų darytojų nebelieka…

Ir tie, kurie sakė, piktinosi, reikalavo – Algimantai, pirmyn! – nebeatsiliepia. Ir po kvietimais konkrečiam veiksmui dešimt kartų mažiau patiktukų ir pasidalinimų. Arba kai kalbi apie tai, kad su valstybe negerai – tau sako: teisybė, taip, bet tik kalbi ir nieko nesiūlai, eik į politiką ir ką nors daryk!

O kai ilgai svarstęs pasiryžti, nors žinai, kad prarasi gyvenimo metus ir būsi užmėtytas šūdais, kai ką nors siūlai ir kai eini su bendratiksliais, kurie ne angelai kaip ir tu pats ne angelas, nors ką nors daryti, nors pradžią pradėti, sako – tu čia prie lovio nori, jūs visi tokie.

Ir kasdien po 5 ar 10 „išsidraugina”. O dabar dar ir daugiau. Juk vienas dalykas „draugauti” su kokiu kandžiu, bet rašeiva, visai kitas reikalas – su tokiu, kuris valdžiai nepatinka ir kažkokią ten vėliavą kelia. Dar viršininkai, kaimynai, bendradarbiai ir draugeliai pamatys, neduokdie ką gali pagalvoti.

Vis pagalvoju – ką jie su mumis padarė? Iš kur tiek baimės, nepasitikėjimo, nevilties ir pasidavimo? Ar čia ta pati tauta ir jos žmonės, kurie nebijojo okupavusios imperijos tankų, dabar dreba prieš varganą, išlepusią ir ištvirkusią savo poniją, laukia likučių nuo jų stalo, džiaugiasi ir ploja atsistoję tiems, kurie juos apvagia, kurie jų neapkenčia ir bijo, apsistatę apsauginiais?

Žinau, kokia galinga srovė suspausta po ledu tarp tų, kurie tyli, ir kokie tamsūs pavidalai ten pasirodo. Žinau, kad net nugalėjus nieko tobulo nesukursim, nes patys esam netobuli, nuodėmingi ir mirtingi. Tačiau gyvas veiksmas yra tikrasis gyvenimas, kuris turi pagaliau prasidėti. Kitaip ši vis didėjanti melo, neteisybės ir absurdo konstrukcija nugrius ir mus negyvai prispaus.

šaltinis: Facebook