infa.lt

Arvydas Daunys. Jeigu aš kurčiau partiją

10 rugpjūčio
13:30 2020

Arvydas Daunys

Ko man tada prireiktų?

Pirmiausia – vizijos. Idėjos ką aš su ja galėčiau nuveikti, kad galėčiau pačiam sau atsakyti į klausimą – kam man ji?

Kaip tai kam? – Politinės karjeros darymui – juk tai vienintelė „darbo“ sritis valstybėje, kurioje nėra jokios atsakomybės už atlikto „darbo“ pasekmes. Nes sprendimai priimami kolektyviai.

Tai štai – partija ir yra tas kolektyvas, nuimantis atsakomybę nuo manęs, nepriklausomai nuo to, kokie būtų mano ar mano partijos bendražygių sprendimų padariniai.

Gerai, bet nuo ko pradėti?

Geriausia būti kokio nors kolektyvo autoritetu ar jau žinomu (išgarsėjusiu) politiku, turinčiu bent poros kadencijų stažą. Signataro statusas – papildomas pliusas, pridedantis solidumo už praeities sprendimus, su kurių pasekmėmis šiandien „kovoja“ net tie, kurie kadaise balsavo juos priimant.

Žinomas mokslo korifėjus, pvz filosofas ar ekonomistas irgi tinka, ypač jei turi savo pasekėjų būrį, trimituojantį apie pavykusias savo lyderio dėstomas mintis valstybės gyvenimo atžvilgiu. Nepavykusias kukliai nutylint.

Ir filosofų ir ekonomistų pozicijos palankios tuo, kad prie jų kalbų ar nepavykusių darbų retas gali prikibti – jų nėra kaip pasverti ar kitaip apskaičiavus įvertinti, jei jie iki tol nebuvo valdžioje ir nepriėmė nepopuliarių sprendimų.

O štai skamba – solidžiai – filosofas… ekonomistas… Tik vienas pastebėjimas – kiek beturėjome valdžioje ekonomistų – visi buvo geri tik iki rinkimų – žinojo kiek kam ko padidins ir iš kur paims pinigų tiems padidinimams. Po rinkimų šios žinios kažkur išgaruodavo ir viskas likdavo arba taip pat, arba dar blogiau. Negerėjo niekada. Valstybėje pagerėjimai vykdavo tik papildomai skolinantis.

Bet kas į tai kreipia dėmesį? Svarbu skamba solidžiai, patikimai., nors visi planinės ekonomikos krypties ir filosofijos mokslai studijuoti tolimoje SSSR praeityje.

Gydytojas irgi gerai.. ypač šiuo metu virusologas ar imunologas. Nėra prie ko prikibti ir didžiulė garbė – ne veltui juk A. Veryga net naujai sukurtus medalius jiems dalino.

Su filosofais šis klausimas gerokai sudėtingesnis, nes, jeigu ekonomistas bent jau remiasi kažkokia matematika ir skaičiais savo sprendimuose, o gydytojas kažkokia priimta praktika, – tai filosofas iki patekimo į valdžią jokių atsakingų sprendimų apskritai nebuvo priėmęs, nes darbas (jei dirbo) to niekada nereikalavo.

Bet grįžkime prie partijos kūrimo ir komandos rinkimo:

Kiekvienas žmogus turi savo aplinkoje draugus, kuriais iki tam tikros ribos pasitiki ir su kuriais pasidalina savo vizijomis, įspūdžiais, planais ar siūlymais.

Ir štai, tarkime aš pastebėjau, kad savo aplinkoje aš turiu autoritetą, į mano nuomonę žiūrima pagarbiai, mano grupė dėl tam tikrų (galbūt tikslingų) veiksmų tapo žinoma visuomenėje, o mano darbo reikalai anksčiau teikę pasitenkinimą ir neblogas pajamas staiga ėmė blogėti dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių.

Na, gal šiek tiek priklausančių, nes kažkam nesugebėjau (ar nespėjau) nusilenkt, pabučiuot ranką ar lyžtelt kur reikia. Arba neprisitaikiau prie bangos, nepagavau potvynių-atoslūgių ritmo ir atsilikau nuo gerovės traukinio, su kuriuo iki tol sėkmingai važiavau. Ne iš blogos valios – tiesiog laiku nesureagavau.

Bet kuriuo atveju pribrendo reikalas kažką keisti pačiam, nelaukiant kol tą pakeis susiklosčiusios aplinkybės. Ir tas pasikeitimas gali būti politinė karjera.

Aš turiu šansą, kol situacija šalyje blogėja, o po ranka turiu minėtą kolektyvą ir/arba politinę patirtį, žinomumą, dideles ambicijas, suvokimą apie galimybes ir t.t. ir pan.

Man tereikia sėsti ant arklio ir pradėti skalambyti apie tai, kaip šalyje yra blogai – pradžioj savo kolektyvo viduje, o sulaukus jo palaikymo ir pritarimo, kad su tuo visu reikia kažką daryti „negalime toliau stovėti nuošalėje“, – ir už jo ribų.

Kai kolektyvas jau „pribrendo“ – laikas pažadinti atskirų jo narių savigarbą (o vėliau garbėtrošką), pasiūlius naujai kuriamoje partijoje garbingą vietą. Nors partija dar net nekuriama, tik zonduojama dirva, bet beveik neabejotina, kad prieš tokį pasiūlymą joks tave gerbiančio kolektyvo narys neatsilaikys.

Subūrus tokios naujos preliminarios partijos „tarybos narių ratą“ tereikia išdėstyti savo konkrečią būsimos valstybės viziją, kurią pažįstant savo kolektyvo narius nesudėtinga sudėlioti taip, kad ji jiems tiktų ir patiktų. Žinoma, jei ji dar nebuvo pristatyta anksčiau, ankstesnių pokalbių metu. Reikia turėti omenyje, kad vizijos pristatymas jokiu būdu nereiškia, kad aš jiems atsiversiu kaip per išpažintį, – gink die. Juk neaiškinsiu, kad ši mintis man šovė tikintis jų pagalba (ir jų sąskaita) pasigerinti sau gyvenimą .

Iš tiesų čia svarbiausia populiari idėja – „pasipriešinimas sistemai ir teisybės valstybėje atstatymas“ (daugumai pakanka ir to), na ir, be abejo, būsimi garbingi postai partijos taryboje ir/ar valdyboje, o laimėjus rinkimus valstybės valdymo struktūrose (jei liks vietų). Šie dalykai palaužia atkakliausius užsispyrėlius. Kaip tie dalykai bus pasiekti – nesvarbu, ateisim į valdžią – padarysim. Svarbu noro ir tikėjimo būtų.

Viskas – partija teoriškai jau yra, postai partijoje pasidalinti, reitingų vietos rinkimų sąrašuose jau suderintos. Kaip tai suderintos? Juk reitingus derina dar tik vėliau būsiančios įkurtos partijos nariai visuotiniu balsavimu?

Juokaujate? Kam jie įdomūs – jie tik rinkimuose balsuojantys, partijos sąrašuose egzistuojantys ir nieko nesprendžiantys statistai, daugumoje net nesuvokiantys pagrindinės būsimos partijos idėjos – tai yra jos įkūrėjų siekio patekti į valdžią ir gyventi neprisiimant atsakomybės už savo sprendimus net esant kilniems tikslams, nes realus gyvenimas kažką gaminant, kuriant ar auginant – pernelyg sudėtingas ir kupinas atsakomybės už darbo rezultatus. Be to, gyvenimo ir darbo reikia mokytis, o štai su politika galima tiesiog eksperimentuoti – kaip matėme darant visus 30 metų. Kaip pavyks – taip bus gerai. Nepavyks irgi nebaisu – atsakyti nereikės.

Ne veltui dauguma politikų taip bijo prarasti Seimo nario vietą – jie jau nebemoka gyventi realiame gyvenime, atsakingai dirbdami visuomenei. Jie iki šiol nesugebėjo priimti savo pačių atostogų įstatymo, nes tada tektų realiai parodyti kiek laiko jie oficialiai atostogauja, o kiek laiko nedirba šiaip sau, tiesiog pasibaigus sesijai. Kai tarpai tarp sesijų bendrai gali sudaryti ne vieną mėnesį. Ir neaiški būtų apmokėjimo už tą „šiaip sau“ tvarka. Tai kaip jie galėtų kažką realiai dirbti praradę Seimo nario kėdę?

Jau dabar prasidėjo kalbos apie Seimo narių rentas, kaip atidavusių geriausius savo gyvenimo metus valstybei  ir praradus Seimo nario kėdę liksiančius be darbo. Atidavusius geriausius metus ir iš valstybės pasiėmusius viską, ką galėjo pasiimti geriausio. ką pasiekė paimti.

Bet.. grįžkime prie partijos ir jos naujų narių, kurių surinkti reikia porą tūkstančių, nekalbant apie partijos žvaigždes, pagrindinius jos veidus, kuriuos, pageidautina (labai pageidautina) – kad pažinotų visuomenė.

Apie ekonomistus ir filosofus jau kalbėjau, liko sporto žvaigždės, rašytojai, žurnalistai, Facebooko nuomonių formuotojai, turintys didelį sekėjų ratą ir kiti kažkiek žinomi žmonės. Iš bėdos gali tikti ir išgarsėję savo nelaimėmis bei sėkmingai su jomis susidoroję paprasti žmonės, turintys platų visuomenės palaikymą. (prisimenu E. Kručinskienės atvejį), kuriuos nepavykus sumanymui galima nustumti į užribį be didelių pasekmių sau.

Ir visiems jiems reikia pažadėt kažką tokio, kas jiems taptų maloniu, jų savimeilę paglostančiu dalyku ir kurio jie tiesiog negalėtų atsisakyti – postą partijos vadovybėje, vietą pirmajame rinkimų sąrašo dvidešimtuke ar net dešimtuke.. na, viskas priklauso nuo kandidato garbėtroškos lygmens ir pasiruošusio jam nusileisti siūlytojo.

Tai partijos branduolys, rinkimų sąrašo galva, kalbanti, rašanti į visas puses be sustojimo iki pat rinkimų kiaurą parą.

Jų pastangomis yra sukaupiamas žmogiškasis kapitalas – tie nelaimingi pora tūkstančių narių, vėliau socialiniuose tinkluose prisidedantys prie balsų choro, giedančio ditirambus partijos vedliams, kurie realiai ničnieko dar nenuveikė ir, greičiausiai – nieko nenuveiks dėl kompetencijos stokos.

Kalbant apie tuos tūkstančius – tie žmonės, tas partijos kūnas, didžioji masė – neįdomi niekam iš partijos vadovų, ir pastarieji niekada nesidalins su eiliniu partijos nariu savo vizijomis (tikromis, o ne deklaruojamomis).

Ir žinote kodėl nesidalins?

Todėl, kad tai taptų partijos griūties pradžia. Mat nėra tokios vizijos, kuri tiktų absoliučiai kiekvienam iš tos margos masės sudarančios eilinę partiją. Todėl pateikus ją aptarinėti partijos eiliniams– jie, greičiausiai, net nesusirinktų į „partijos kūną” arba jei vizija būtų pateikta vėliau – tiesiog subyrėtų prasidėjus pasiutusiems svarstymams ir ginčams apie tai, ką reikia daryti, kaip daryti, kokiu metu ir kokiomis priemonėmis.

Būtent todėl su vizija yra susipažinęs tik partijos įkūrėjų branduolys (viršugalvis), o likusieji (tame tarpe ir aktoriai, ekonomistai ir t.t.) tenkinasi bendra ideologija, kuri yra kaip spalvotas saldainio popierėlis, mirguliuojantis ir neleidžiantis sutelkti dėmesio į detales (nes jų nėra) slepiantis neaiškų turinį, su kuriuo gerai susipažinę tik vadai..

Teko vakar kalbėti su vienos iš Seime esančių partijų atstovu – pasidalino Vilniaus skyriaus susirinkimo darbotvarke. Nieko bendro su Seime vykstančios partijos sprendimais. Atrodo lyg Seime ir partijos kūne veiktų skirtingos partijos. Kodėl? – Todėl, kad apačioms numesta ideologija, mažai atitinkanti tikruosius partijos galvų tikslus.

Duosiu kitą pavyzdį – visos partijos tyli svarbiausiais-jautriausiais visuomenėje klausimais – tai taip vadinama koronaviruso pandemija, klimato atšilimo klausimas ir šio klausimo pristatymas, LGBT, šeimos, vaikų atiminėjimo, privalomo skiepijimo klausimai ir t.t ir pan.

Nėra nė vienos partijos, kuri savo viduje keltų šiuos klausimus pilnai, nes tai yra nesantaikos ir byrėjimo šaltinis. Tačiau beveik neabejotinai, šie klausimai aptariami partijos viršugalvyje, kuris dar neišrinktas, tačiau jau iš anksto yra priėmęs savo sprendimus šiomis temomis.

Todėl partijos apačių sprendimai jam nereikalingi ir neįdomūs, ir net gali būti pavojingi. Apačių reikalas – balsuoti kaip reikia ir nesireikšti kol niekas neklausia. Kad turėtų ką veikti susirinkimuose – tam skirti ideologiniai klausimai, kurie niekada nieko neišsprendžia, bet užima laiką ir leidžia išsilieti.

Tas pats liečia ir partijų rinkiminių sąrašų reitingavimą – ypač tai aktualu naujoms partijoms, kurių branduolio nariai dar nėra užtikrinti pakankamu savo autoritetu ir tuo, kad jie partijos apačių bus išreitinguoti į viršutines rinkimų sąrašo pozicijas.

Todėl suprantama – čia būtinos tam tikros manipuliacijos, kurios neleistų plebėjams nutempt į rinkimų sąrašo reitingų dugną partinio branduolio žvaigždžių. Nes tos žvaigždės gali būti žvaigždės tik joms pačioms. Bet ne tai svarbu – svarbu, kad branduolys tą partiją kūrė sau, siekiant įgyvendinti SAVO, o ne tų apačių planus, nors ideologija skelbia atvirkščiai priešingai.

Todėl negali leisti partinėms apačioms elgtis laisvai, kaip joms atrodytų reikalinga, sekant demokratijos principais. Demokratija tik lozunguose. Visi sprendimai (daugumoje atvejų) dėl partijų narių reitingavimo rinkiminiuose sąrašuose naujose partijose priimami iš anksto partijos taryboje, neprileidžiant prie to reikalo plebėjų, galinčių sugadinti sąrašo grožį ir naudą..

Ir teisingai, taip daro visi kurdami partiją, kurios pagalba siekia įgyvendinti savo asmeninius tikslus, kur pagrindinis partijos kūnas būtų tik balsavimo už tuos tikslus masė, nesugebanti suvokti tų tikslų gilumo ir naudos (lyderio požiūriu) valstybei bei, žinoma, naudos jo paties interesams.

Tai kodėl jis tai masei turėtų suteikti teisę reitinguoti jį ir jo bendražygius, kurių pritarimu ir parama jis sukūrė šį politinį darinį?

Kodėl jis/aš turėčiau jai pasakoti savo viziją, planus ir būdus juos įgyvendinant, jei iš anksto žinau, kad didžioji tos minios dalis nieko iš to nesupras ir neįvertins? O gali būti dar baisiau – įvertins ne taip, kaip reikėtų?

Todėl visas mano partijos (ir bet kurios kitos) kūrimas remtųsi iki galo neišsakytomis mintimis ir planais, perdėtas pažadais, išvartytomis idėjomis, manipuliacijomis, o kartais ir atviru melu.

Nes neįmanoma tūkstančiams žmonių viską pasakyti tiesiai ir tikėtis, kad visi viską supras teisingai, kaip buvo pasakyta. Neįmanoma tikėtis, kad bent pusė supras taip, kaip reikia be atskiro pasiruošimo ir ilgo išaiškinimo.

Todėl neįmanoma tikėtis ir to, kad ir visa ši marga naujų šiandienos partijų Lietuvoje grupė ar bent jų lyderiai supranta, ką jie šiuo metu daro – skaldo nesisteminės opozicijos balsus, faktiškai ir tiesiogiai atiduodami pergalę rinkimuose senoms didžiosioms partijoms turinčioms savo ištikimą elektoratą.

Dabar tik klausimas – ar tikrai nesupranta, ar daro tą visiškai sąmoningai, nes nė vienas naujas partinis darinys neturi jokių šansų atskirai nuo kitų perlipti rinkimų barjero. Tiesiog nėra tiek protesto balsų Lietuvoje, kad užtektų visiems.

Todėl visi tie balsai, kurie bus atiduoti už naująsias partijas, kokios patrauklios jos beatrodytų – bus tiesiogiai atiduoti sisteminėms partijoms, jas sustiprinant, ir aš bijau pagalvoti, kas įvyks, kai to sustiprinimo dėka po rinkimų susikurs valdančioji konservatorių-socdemų koalicija. Nes ištisus metus seku jų planus valstybės atžvilgiu, kurie neabejotinai bus įgyvendinti jiems atėjus į valdžią.

Ir visa tai įvyks vien todėl, kad naujieji politiniai dariniai, neįvertinę savo galimybių, apsimelavę savo partijų nariams ir visuomenei bendrai, suskaldys protestų balsus, o pralaimėję rinkimus kaltins balsuojančius, kad anie nepakankamai aktyviai balsavo už juos.

Bet mes iš anksto žinome, kad ir nebus pakankamai aktyvaus balsavimo už juos, nes dalis (didžioji) protesto balsų neabejotinai balsuos už valstiečius, kas parodys jų sveiką protą ir atsakomybę, o naujųjų partijų manipuliatoriai, apgaudinėdami save ir kitus po rinkimų vėl rašinės tulžies kupinus tekstus apie tuos lietuvių nebrendylas ir runkelius, kurie nepatikėjo jiems savo balsų.

Todėl savo partijos aš nekursiu – melas, apsimetinėjimas, apgavystės, išsisukinėjimas, manipuliacijos – tai ne tie pagrindai ant kurių norėčiau kurti savo asmeninę politinę gerovę. Nors ir turiu tam tikrą valstybės viziją.

Bet ji palauks iki palankesnių jai laikų. Galbūt ją pasistengs įgyvendinti mano vaikai. Galbūt. Bet ne dabar.

Apie valstybės gerovę ar gerovės valstybę net nekalbėsiu. Dabar svarbu, kad ji bent jau nesugriūtų, atlaikiusi šių rinkimų pasekmes.

Tačiau kalbant apie tą pelkę, kurioje gyvename, tai pasikartosiu – dabartinę pelkę galima tik nusausinti – reformuoti jos nepavyks, nors visi naujieji ir senieji politiniai dariniai nori daryti būtent tai. Mažiau rizikos… ir darbų užteks iki pensijos. Neįsitempiant. Ir už nieką neatsakant.

Ir visi atskirai. Visi savaip. Ir visi teisūs.

Susijusi tema:

Pelkės sistema ir gyvenimas pelkėje

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 902

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...