infa.lt

Habil. dr. prof. Gediminas Davulis

Dėl Valstybinio Komercinio banko

Gal būt geriau tiktų toks pavadinimas: „Valstybinis kredito ir paramos bankas“, kurio pagrindinis tikslas ne komercinė veikla, bet parama tokioms veiklos sritims, kurios labiausiai reikšmingos Lietuvos ekonomikai bei labiausiai skatina šalies ekonominį augimą.

Ištekliai – valstybinių įmonių lėšos, valstybiniai paramos fondai, tarp jų ir parama, gaunama iš ES. Dar kartą pabrėžiame, kad tai ne komercinis bankas, bet instrumentas vykdyti šalies ekonominei politikai.

Šalies saugumas ir gynyba

Reikėtų skirti šalies gynybos poreikiams 2% BVP kaip reikalaujama iš NATO šalių. Skirti didesnę šalies BVP dalį karinėms išlaidoms netikslinga ir neracionalu. Tai nei kiek nepadidina šalies saugumo (gal būt net atvirkščiai) ir atimtų išteklius svarbioms šalies problemoms spręsti. Partijų susitarimą didinti karines išlaidas daugiau kaip 2% BVP laikyti niekiniu, jo neremti ir siūlyti atsisakyti.

Šalies regionų ekonomikos plėtra

Regioninės ekonomikos plėtrą laikyti vienu iš svarbiausių šalies ekonomikos uždavinių. Reikėtų skatinti tiesioginius ryšius tarp gamintojų ir vartotojų, ypač žemės ūkio produktų gamyboje. Skatinti prekybos įmonių, organizuojamų kooperatiniais pagrindais, steigimą, siekiant ne maksimalaus pelno, bet geriausiai patenkinti šio regiono vartotojų poreikius. Dalį pensijų ir pašalpų išmokėti ne pinigais, bet talonais, už kuriuos vartotojai įsigytų vietos gamintojų prekes kooperatinėse parduotuvėse. Įteisinti vietinių pinigų (savivaldybių lygyje) naudojimą, kuriuos galėtume pavadinti litais.

Ekonomika ir gamtinė aplinka

Nuosekliai įgyvendinti ekonomikos, socialinės sferos bei ekologinės aplinkos darnos principą, naudojant gamtai draugiškas technologijas bei gamybos būdus. Reikėtų uždrausti į šalį gabenti iš užsienio toksines atliekas jas čia utilizuojant (pvz. mašinų padangas). Jeigu tokia veikla (susijusi ne vien su įvežtinių toksinių atliekų utilizavimu) sukeltų katastrofiškus padarinius su dideliais nuostoliais (Alytaus pavyzdys) tai šių įmonių savininkams būtų taikoma ne vien civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.

Šalyje skatinti tokią gamybą, kuri sukuria didelę pridėtinę vertę ir kuri tiktų eksportui (žemės ūkyje tai būtų aukštos kokybės ekologinė produkcija). Pramonėje tai būtų produkcija su IT technologijų panaudojimu, bei kuriamą aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Pagal Lietuvos įstatymus tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys gali įsigyti savo nuosavybėn ne daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau Lietuvoje yra stambių žemvaldžių, kurie žemės ūkio paskirties žemės buvo įsigiję prieš įsigaliojant įstatymui, ribojančiam perkamos žemės plotą. Taigi žemės ūkio savininkai atsiduria nevienodose, sakyčiau, kurioziškose sąlygose. Norint sušvelninti šią situaciją, siūlyčiau tokią priemonę – savininkų žemės sklypus, viršijančius leistiną dydį, t.y. 500 ha, apmokestinti 10-čia (ar gal net 20-čia) kartų didesniu žemės mokesčio tarifu. Labai įdomus ir vertas dėmesio pasiūlymas – vienam fiziniam asmeniui riboti įsigyjamos žemės plotą 50-čia hektarų (gerb. Petro Adomaičio pasiūlymas).

Žemės savininkams, deginantiems pernykščią žolę ir tokiais veiksmais padariusiems didelę žalą gamtai arba žmonių turtui, turėtų būti taikoma ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.

Miškų įstatymas turėtų būti papildytas nuostata, ribojančia įsigyjamą miškų plotą iki 500 ha juridiniams asmenims ir iki 50 ha – fiziniams asmenims. Kaip ir žemės atveju, miškų mokesčio tarifas turėtų būti 10 ar 20 kartų didesnis už tuos miško plotus, kurie viršija įstatymo nustatytą ribą, t.y. 500 ha. Įstatymu reikėtų nustatyti ir miško kirtimo normos dydį. Per metus laiko savininkas galėtų iškirsti ne daugiau kaip 0,1% jo turimo miško ploto, bet ne daugiau kaip 0,5 ha nepriklausomai nuo savininkui priklausančio miško ploto.

Iškirstas plotas tuoj pat turėtų būti atsodintas. Plyni miško kirtimai turėtų būti uždrausti. Bet kokie miškų pardavimo aukcionai bei jų reklamos turėtų būti draudžiami. Kiekvienas miškų kirtimas turėtų būti suderintas su Aplinkos ministerija. Šalies miškai neturėtų būti komerciniais objektais. Jie turėtų būti naudojami daugiausia rekreaciniais ir turizmo tikslais. Bet koks medienos eksportas turi būti uždraustas įstatymu. Iškirsta mediena, įstatymu numatytose ribose, gali būti parduota tik vietiniams gamintojams.

Finansinis aspektas

Mokesčių sistema turėtų būti grindžiama progresiniu principu. Progresiniais turėtų būti ne tik gyventojų pajamų, bet ir visi kiti mokesčiai. Tokia mokesčių sistema rinkos ekonomikoje leistų išspręsti daugumą problemų, pvz., kainų kėlimo ribojimo problemą. Nereikėtų jokių dirbtinų papildomų mokesčių, kaip bankų mokestis, parduotuvių ploto mokestis ir pan.

Nors tokie papildomi mokesčiai galėtų ir likti. Stambūs gamintojai arba labai turtingi asmenys, kurių pelnai arba pajamos viršija 1 mln. eurų, turėtų būti apmokestinami 90% pelno ar pajamų mokesčiu. Tai nėra nauja idėja, kadangi ji buvo sėkmingai įgyvendinta JAV 5-ajame ir 6-tajame praeito šimtmečio dešimtmečiuose, kol visokie Reiganai ir kitokie stambiojo kapitalo statytiniai sugriovė šią sistemą. Tokia sistema leistų sumažinti socialinę atskirtį ir visuomenę labiau priartinti prie gerovės valstybės standartų.

Petro Adomaičio pasiūlymai palikti tik vieną pajamų 10% dydžio mokestį yra nepakankamai pagrįsti. Dėl pasiūlymo panaikinti muitus norėtume pastebėti, kad tarp ES šalių muitų nėra, o muitų politika yra ES centrinių organų kompetencija.

Norėtume dar pastebėti, kad mūsų siūlomas drąstiškas mokesčių didinimas gali būti kliūtimi pritraukti į šalį stambias užsienio investicijas. Taigi siūlymas turėtų būti pakankamai apsvarstytas ir išdiskutuotas.