infa.lt

Gyveno kartą darbų vykdytojas. Visą gyvenimą jis statė namus, tačiau paseno ir nusprendė išeiti į pensiją.
– Aš baigiu darbo karjerą, – pasakė jis darbdaviui. – Išeinu į pensiją. Su senute prižiūrėsim anūkus.

Šeimininkui buvo gaila skirtis su šiuo žmogumi ir jis jo paprašė:
– Klausyk, o padarom taip – pastatyk paskutinį namą ir išlydėsim tave į pensiją. Su gera premija!

Darbų vykdytojas sutiko. Pagal naująjį projektą jam reikėjo pastatyti namą mažai šeimai, ir prasidėjo: derinimas, medžiagų paieškos, tikrinimai.

Darbų vykdytojas skubėjo, nes jau matė save pensijoje. Kažko nepadarė iki galo, kažką supaprastino, pirko pigias medžiagas, nes jas buvo galima greičiau pristatyti. Jis jautė, kad daro ne patį geriausią savo darbą, tačiau teisino save tuo, jog tai jo karjeros pabaiga. Baigiant statybas jis pasikvietė šeimininką.

Šis apžiūrėjo namą ir pasakė:
– Žinai, o juk tai tavo namas! Imk raktus ir įsikelk. Visi dokumentai jau sutvarkyti. Tai firmos dovana tau už ilgametį darbą.

Ką jautė darbų vykdytojas, buvo žinoma tik jam vienam! Iš gėdos jis buvo visas raudonas, o visi aplink plojo, sveikino su įkurtuvėmis ir galvojo, jog jis raudonuoja iš kuklumo, tačiau jis raudonavo iš gėdos dėl savo aplaidumo. Jis suprato, kad dabar visos klaidos ir trūkumai, – tai jo problemos, o visi aplink galvojo, jog jis suglumęs dėl brangios dovanos. Ir dabar jis privalėjo gyventi tame vieninteliame name, kurį pastatė blogai.

Mes visi – darbų vykdytojai. Mes statome savo gyvenimą taip pat, kaip tas darbų vykdytojas savo namą prieš išeidamas į pensiją. Mes nededame ypatingų pastangų, manydami, jog šios konkrečios statybos rezultatai ne tokie jau ir svarbūs. Kam be reikalo vargti? Tačiau vėliau mes suvokiame, jog gyvename name, kurį patys pastatėme. Juk viskas, ką mes darome šiandien – yra mūsų rytdienos namas.

Pagal storyfox medžiagą, parengė: Edita Sabaitė