infa.lt

Čekoslovakijos okupacija – 1968 metai

Čekoslovakijos okupacija – 1968 metai

23 sausio
01:01 2016

rufabula.com

Tarybiniai tankai

Kiril Ščelkov

1968 metų rugpjūčio 21 dieną, tai yra lygiai prieš 46 metus (straipsnis skelbtas 2014 m) Tarybų Sąjunga okupavo Čekoslovakiją.

Kad nekiltų blogos asociacijos

Sukaktis nėra apvali – apie ją prisimins tik Čekijoje, o Rusijoje nutylės. Rusijoje apskritai 1968 metų tema kalbėti nepriimta – turiu omeny oficialių asmenų pareiškimus. Nors ir Jelcinas, ir Putinas savo laiku „atsiprašė čekų“. Na, pripažino, kad TSRS buvo neteisi. Vadinasi, neteisi ir Rusija, kuri de jure yra TSRS teisių perėmėja.

Tačiau netgi šie Jelcino, o ypač Putino pareiškimai buvo „ištransliuoti“ Vakarų pasauliui tam, kad parodytų rusų vadų „kultūrą“ ir adekvatumą. Vidaus rinkoje to niekas per daug nepasakojo, kad nenervintų patriotiškos tautos. Todėl du pagrindiniai patrioto lozungai yra tokie: Rusija (TSRS) a) negali būti neteisi; b) negali pralaimėti jokio karo (nei „karštų“, nei šaltų).

O jei 1968 metų įvykiai buvo, tai gaunasi, kad a) buvo neteisi; b) kažkuria prasme karą pralaimėjo, kadangi Čekoslovakija jau seniai yra Čekija ir Slovakija, jos yra NATO narės ir tarybinės armijos ten nėra.
Nemaloni tema patriotui.

Be to, Rusija – stipri valstybė, kurios reikia bijoti. O stipri valstybė negali knaisiotis po praeitį ir atgailauti. Nes tuomet ji atrodys silpna. Štai tokia logika.

Apvalus jubiliejus buvo prieš šešis metus. Įdomu tai, kad spauda 2008 metais dar galėjo „žaisti laisvę“. Likus keletui savaičių iki rugpjūčio į Prahą atvyko daugybės TV kanalų brigados. Ir progresyvių (RenTV), ir saikingai ištinkami priepuolių (Rossija) ir, tais laikais gana neutralių (Pervyj). Visi filmavo siužetus ir ištisas laidas apie 1968 metų įvykius. Susitikinėjo su įvairiais žmonėmis, kai kurie netgi stengėsi būti objektyvūs, ar bent norėjo tokiais būti. Netgi „Komsomolskaja pravda“ surezgė skyrelį apie 1968 m. įvykius, ne isteriją Skoibedovos stiliuje, o gana objektyvų, švietėjišką. Žinau tai, kadangi pats jį rašiau, prisimenu, kaip skyriaus redaktorius stebėjosi, kad valdžia praleido be cenzūros. Ir net smarkiai palaikė, kadangi: „Ir kas čia tokio, Rusijos valdžios nuomonė apie tai klaidinga, o skaitytoją kartais ir šviesti galima“. Dabar žodis „šviesti“ iš redaktorių žodyno išnyko, liko tik „propaganda“.

2008 metai. Rusijoje rengiamasi „šviesti apie metines“.

Bet štai Rusija užpuolė Gruziją. Ir gavosi taip, kad visi žurnalistai, kurie atvyko į Prahą, atvyko paprasčiausiai pailsėti. Nes paaiškėjo, kad jų darbų niekam nereikia.

„Kad žiūrovams ir skaitytojams nekeltume nereikalingų asociacijų“ – su tokia formuluote viskas, kas buvo suplanuota laikraščiuose ir TV, išlėkė iš eterio ir puslapių. Kai kuri pakeista medžiaga eteryje pasirodė spalį bei lapkritį, bet ta „kai kuri medžiaga“ buvo išskirtinai propagandiniai filmai apie tai, jog Rusija visada yra teisi. Ir galbūt ne visada ją supranta, tačiau ilgainiui žmonės visgi įsisąmonina: Rusija veikia žmonijos ir žmonių labui.

Baimė padėti vainiką

1968 metų rugpjūčio 21 dieną pagrindiniai mūšiai vyko Prahoje, prie „Čekijos radijo“ pastato Vinohradska gatvėje, kuris transliavo iki pat pabaigos. Kai kareiviai užėmė radiją, žurnalistai persikėlė į kitą vietą, vėliau – dar kitur. Ir transliavo iki pabaigos. Okupacinė armija bandė paleisti į eterį savo Čekų radijo „versiją“, pasodino savo diktorius, ir tie vaizdavo esą čekai. Bet juos išdavė akcentas. Štai tokie strategai sėdėjo Kremliuje.

Kasmet būtent prie „Čekijos radijo“ pastato šalies prezidentas, ministrai, užsienio svečiai deda vainikus. Būtent ši vieta tapo pirmųjų tarybinės okupacijos dienų simboliu.

Atspėkite, ar nors kartą padėjo ten vainiką Rusija? Bent jau ambasadoriaus asmenyje, o ne Putino, Medvedevo ar Lavrovo.
Ne! Spėju, kad rugpjūčio 21 dieną ambasadorius guli ant grindų savo kabinete ir bijo. Ko – nežinau.

Kodėl Rusija taip ir nepadėjo vainiko, jei ir Jelcinas atsiprašė, ir Putinas? Išdidūs? Negavo nurodymo iš Maskvos? Matyt, negavo. Kodėl? Matyt, todėl, kad Rusija neatgailauja. Ji – ne Vokietija su Hitleriu. Rusija – didi. Formaliai atsiprašė ir pamiršo. Beje, likusios 14 buvusios TSRS respublikų taipogi nėra padėjusios vainiko prie radijo pastato. Jų supratimas yra toks: „Mes nesame TSRS teisių perėmėjai. Tai – ne mūsų reikalas. Ne mes okupavome“. Ir tai netrukdo toms buvusioms tarybinėms respublikoms rengti gegužės 9 dienos pergalės iškilmių, čia jos apie teisių perėmimą net neprisimena.

Užpuolė Čekoslovakiją taip, kaip Vokietija – TSRS

Rusija Čekoslovakiją užpuolė lygiai taip pat, kaip ir Vokietija užpuolė TSRS. Nepaskelbusi karo. Niekšingai. Tankai atvyko ir sausuma, ir oru (tarybinė armija pirmiausia užgrobė Prahos oro uostą ir ten ėmė leistis transporto lėktuvai su tankais). Žmonės miega, o gatvėse gergždžia tankai! Kieno… nejau vėl vokiečių? Ne. Tarybiniai. Draugiški. Šalies,kuri 1945 m. išlaisvino.

Beje, kalbama, jog iš kariškos pusės operacija buvo paruošta nepriekaištingai. Generolai gali didžiuotis. Greitai užgrobė, užėmė visas strategines vietas.

Tiesa, suklydo dėl smulkmenų. Kaip dėl „netikro radijo“ taip ir dėl to, kad vietiniai nenorėjo bendradarbiauti. Ir su savo pačių kareiviais suklydo. Praėjus kelioms dienoms po okupacijos pradžios „rusiškas“ divizijas pakeitė Vidurinės Azijos kariais. Nes čekai per daug bendravo ir vykdė „aktyvią propagandą“. O kariai įtartinai atidžiai jų klausėsi. O Vidurinės Azijos gyventojai nekreipė dėmesio.

Tarybų valdžia Čekoslovakijoje akivaizdžiai elgėsi ne kaip draugiška valstybė. Net čekoslovakų komunistų partijos vadovybę areštavo, išvežė nežinia kur, o iš ten – į Kremlių pas Brežnevą. Privertė pasirašyti sutikimą dėl armijos įvedimo.
Dabartinis Čekijos prezidentas Milošas Zemanas (Miloš Zeman) neseniai teigė, jog jo manymu popierių pasirašymas Maskvoje reiškia bailumą ir yra neteisinga. Kad tai buvo Dubčeko (Alexander Dubček) klaida.

Ir kad gal būt vertėjo priešintis. Apie tai šiandien dažnai kalbama.

Bet nesipriešino. Armijos vadovybė įsakė kariams likti kareivinėse. Nusprendė nekariauti. Nors galėjo. Kuo tuomet viskas būtų baigęsi? Dar didesniu aukų skaičiumi? TSRS atsitraukimu? Trečiuoju pasauliniu karu (prieš kelis metus jis vos nekilo dėl Karibų krizės)? Šito mes nesužinosime.

Su tarybine armija kovėsi paprasti žmonės. Nuiminėjo lenteles su gatvių pavadinimais, neduodavo vandens. Mėtė butelius su degiu skysčiu, šaukė ant kareivių. Visa tai tęsėsi gana neilgai. Nebuvo kuo kariauti, nebuvo kam vadovauti.

Politbiuro narys ir spectarnybų agentas nuvylė „Rossiją“

2008 metais TV kanalo „Rossija“ filmavimo grupė pasamdė mane vertėjauti jiems iš čekų kalbos. Visur vaikščioti kartu ir dirbti vertėju.

Filmui, pasakojančiam apie 1968 metų įvykius. Įpusėjus filmavimui aš supratau, kad žurnalisto tikslas – rasti nors ką, kuris pasakys: „Ir teisingai pasielgė, kad ištiesė broliškos pagalbos ranką“.

Ateiname pas buvusį CK Politbiuro narį, pirmąjį Prahos partijos vadovą Miroslavą Štepaną (Miroslav Štepan). Neseniai jis mirė. O Štepanas buvo aktyvus perestroikos priešininkas, Gorbačiovo priešas ir apskritai – vienintelis iš partijos lyderių, kuris po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ sėdėjo kalėjime. Neilgai, bet sėdėjo.

Ir štai Štepanas, iš kurio „Rossija“ tikėjosi „tiesos“ pareiškia:

1968 metais aš tarnavau armijoje. Mes sužinojome apie okupaciją. Pasiruošėme ginti mūsų karinį miestelį, buvome pasiruošę atsišaudyti… Apskritai, 1968 metai gerokai pagadino Čekoslovakijos ir komunistinio judėjimo reikalus, jei nebūtų jūsų tankų, niekas nebūtų sugriuvę 1989 metais.

Jis taip galvojo. O po to dar pridūrė „Rossijai“: „Ne, ne, jei būtų liepę šaudyti, aš nebūčiau atsisakęs. Juk tai – mano Tėvynė. Aš ją būčiau gynęs“. Vienu žodžiu, nieko gero.

Sekantis – buvęs Čekoslovakijos agentas, infiltruotas į CŽV, Karelas Kecheris (Karel Koecher), kurį 1986 metais Gorbačiovas apkeitė į Nataną Šaranskį (Natan Sharansky). O 1968 metais agentas jau buvo JAV. Ir jis sako:
Nebuvo tokių dokumentų, kuriuose būtų teigiama, kad NATO rengiasi okupuoti Čekoslovakiją, todėl TSRS pasielgė teisingai. Nebuvo. O štai aš buvau pasiruošęs po okupacijos pereiti į amerikiečių pusę, perbėgti.

Vėl nieko gero.

Žiūrim toliau. Dar vienas susitikimas. Buvęs užsienio reikalų ministras Iržis Dinstbiras (Jiří Dienstbier). 1968 metais – žurnalistas, vėliau disidentas, vadovaujant Hevelui (Vaclav Havel) – valdžioje, dirbo išvedant armiją. „Rossijos“ žurnalistas supranta, jog naivu tikėtis, kad Dinstbiras palaikys okupaciją. Ir sako: „O štai jūs juk supratote, kiek pridarėte žalos TSRS, kai perestroikos metu skubinote valstybės departamento samdinį Gorbačiovą išvesti armiją? Juk žmones reikėjo apgyvendinti, rasti naują tarnybos vietą, išmokėti kompensacijas“. Ministras tiesiog žado neteko. Į jo namus atėjo imti interviu ir staiga apkaltino tuo, jog jis skubino TSRS išvesti kariuomenę, kadangi kariams vykti namo buvo nepatogu.

Na, ir paskutinis žurnalisto sąraše – tokia čekų Novodvorskaja. Jis jos klausia: „Ar rugpjūčio 21 dieną girdėjote tankus?“. O ji: „Aš sodyboje buvau, negirdėjau. Tačiau dieną atvykau į miestą ir viską mačiau“. Jis: „Kodėl čekai žudė rusų karius, paprastus vaikinus? Iš kur toks žiaurumas? Neapykanta?“. Suglumusi disidentė sako: „Na kaip… Buvo susirėmimų, juk vis dėl to okupacija… Riaušės. Bet juk armija nešaudė“. Žurnalistas nepalieka ramybėje: „O štai jei jums būtų davę šautuvą, jūs būtumėte žudžiusi rusų vaikiną, kurio galbūt namie laukia nėščia žmona?“. O ji jam atvirai: „Jei tada būtų davę, būčiau šovusi. Jei pas jus atvažiuotų tankai, jūs nešautumėt?“. Jis neatsakė, juk tai jis žurnalistas, o ne ji, jis klausimus uždavinėja.

O į eterį išėjo štai kas: „Čekų disidentė norėjo žudyti rusų vaikinus“.

Dėl karinių bazių neteko draugų

Daugelis rusų yra įsitikinę, jog čekai nemėgsta Rusijos ir jų, rusų, dėl 1968 metų. Ir sako: „O vokiečius čekai mėgsta, nors jie juos irgi kažkada šitą… na, tą gi, užkariavo“.

Bet vokiečiai ne šiaip atsiprašė, jie pakeitė savo požiūrį į istoriją ir kitaip supranta dabartį. O Rusija – vienodai, ar tai 1968 m. Čekoslovakija, ar 2014 m. Ukraina, ar 1939 m. Pabaltijys. Ir vargiai sutiktumėte vokiečius (bent jau dauguma), kurie TV eteryje, laikraščių puslapiuose ir bloguose šūkautų apie Hitlerio veiksmų teisingumą. Hitlerį tik Rusijoje giria, o Vokietijoje jis draudžiamas.

Kai kalba nukreipiama į 1968 metų įvykius, rusai valstybės patriotai ima mąstyti globaliai. Jiems nusišvilpt ant suniokotų žmonių likimų, žuvusių, gėdos. Nusišvilpt. Tiesa, šiandien tik visiški marginalai tiki tuo, kad „jei ne TSRS, tai į Čekoslovakiją būtų įėję NATO tankai“. Todėl valstybininkai sako štai kaip: „Turime suprasti TSRS. Jūs – artimiausia VFR kaimynė ir pas jus nebuvo mūsų karinių bazių“.

Tai tiesa. 1968 metais Čekoslovakija buvo vienintelė socialistinė šalis Europoje, kurioje nebuvo tarybinės armijos. Su tuo nesutiko Čekoslovakijos vadovybė. Nepasitikėjo tarybiniais draugais. Už tai ir gavo. Bazes daugiau kaip dvidešimčiai metų.
TSRS gavo gabalėlį Europos teritorijos, kuriame pastatė savo ginklus, tačiau neteko draugų. Geopolitika svarbesnė. Kaip ir Kryme, beje.

Taipogi rusų patriotai smerkia čekus: „Jūs bailiai, galėjote kariauti“. Bet tuo pat metu sako: „Jūs mus žudėte“. Tai yra, jie švelniai patys sau prieštarauja.

Rugpjūčio 21 d. po Prahą vaikštinėja pikti rusų turistai. Todėl kad visur fotografijų parodos, mitingai, gedulo renginiai. Ir turistai iš Rusijos burba: „Turizmo agentūra galėjo perspėti, prieš išsiųsdama į tokią bakchanaliją“. Jie įsitikinę, kad Čekijoje kiekviena diena – „antirusiška“. „Kas čia tokio? Šitiek metų praėjo. Galėtumėte ir pamiršti jau“, – sako turistai. Ir patys kažkaip pamiršta, kaip rusų propaganda kasdien šaukia apie „ačiū seneliui už pergalę“, „neatiduosim pergalės priešui“ ir „fašizmas nepraeis“. Vadinasi, čekai turi pamiršti ir džiūgauti, jog „mes, rusai, čia babkes paliekam“, o Rusija viską prisimena. Viską, pradedant nuo 1941 m. birželio 22 dienos. O štai fragmento nuo 1939 rugsėjo 1 d. iki 1941 m. birželio 22 d. kažkaip nepamena. Selektyvi atmintis.

Rusų armija nėra kvaila!

Rusų turistai (ir vietiniai) bando mokyti čekus meluoti. Štai, imkime Nacionalinio muziejaus pastatą. Į jį tarybinė armija šovė, manydama, jog tai – parlamentas. Ir muziejaus vadovai nusprendė palikti apšaudymo pėdsakus fasade.
Ką sako rusas? 1. Rusų armija ne kvaila. Ji negalėjo supainioti ir šauti ne ten. 2. Kažkokie įtartini pėdsakai, žaisliniai, o tai reiškia, kad niekas nešaudė. Fikcija. Reikia, kad būtų kaip 1993 metais Baltieji rūmai – pusiau apdegęs pastatas. Tuomet patikės.

Tai ar gyveno Čekoslovakija 1968 metais? Kažkuo tas gyvenimas panašus į Gorbačiovo perestroiką. Mokslo, teatro, kino, literatūros pakilimas. Sąlyginai laisva spauda. Diskusijos. Socializmas su žmogaus veidu (šį terminą Gorbačiovas vėliau pasiskolino iš Dubčeko).

Tiesa, žmonės Čekoslovakijoje nuoširdžiai mylėjo savo 1968 metų komunistus (vadovaujant Gorbačiovui TSRS komunistų partija buvo kitokioje padėtyje), yra netgi žinomi skaičiai, kad pagal komunistų kiekį vienam gyventojui Čekoslovakija pirmavo tarp daugelio šalių.

Tai yra 1968 metais kurti kapitalizmo nenorėjo niekas. O štai 1989 metais niekas nenorėjo keisti komunizmo. Juo norėjo atsikratyti. Ir sukurti kapitalizmą.

Dar 1968 metais (eilinis skirtumas nuo Gorbačiovo perestroikos) Čekoslovakijos gyventojai galėjo keliauti. Visur. Į Vakarus. Ir žmonės grįždavo namo.

O juos tankais… Sėkmingai. Gorbačiovo perestroiką irgi bandė imti tankais, taip pat rugpjūtį, tik jau 1991 m. Tik jėgų nepakako.

Olegas Tabakovas: prieš okupaciją ir už okupaciją

Daugelis rusų pyksta, kai girdi žodžius „tarybinė okupacija“. Ima šaukti: „Varšuvos sutarties“ šalių armija, o ne TSRS!“.
Atseit, grupinė atsakomybė. Įmanoma, kad tie žmonės nėra kvaili, o tiesiog iš tikro tiki, kad „Varšuvos sutartyje“ sprendimus priiminėjo ne TSRS, o kažkaip bendrai.

Dabar, kai Rusijos įvaizdis pasaulyje nėra ypatingai geras, o šalys, kuriose pabuvojo Tarybinė armija (įskaitant ir Čekoslovakiją) Rusijos prisibijo dėl suprantamų priežasčių, ypač graudu žiūrėti į kai kuriuos šešiasdešimtininkus.
Duosiu pavyzdį. Olegas Tabakovas. Jis nuolatos (pradedant perestroikos laikus) visoms čekų MIP pasakojo, kaip jam buvo siaubingai gėda dėl visko, kas įvyko 1968 metais. Kaip jis mylėjo Čekoslovakiją, kaip jam buvo nejauku žiūrėti į čekoslovakų draugų akis, kokią gėdą jis jautė. Vienu žodžiu, ar nuoširdžiai, ar dėl konjuktūros Tabakovas nuolatos „smerkė okupaciją“. Už tai naivūs čekai jį mėgo ir visados kvietėsi pas save. Ir tokių kaip jis – šešiasdešimtininkų – buvo daug. Čekams jie – šie „rusų inteligentijos“ atstovai – buvo kaip ženklas, kad TSRS ir Rusijoje gyveno bei gyvena normalūs žmonės.

Ir staiga – Krymas. Kultūros veikėjų laiškas Putinui. Palaikantis nepriklausomos valstybės dalies okupaciją. Kas pasirašė laišką? Tabakovas. Ir visi kiti, „atgailaujantys dėl 1968 metų“. O čekų inteligentija suprato: jei Rusija staiga įvestų armiją į Čekiją, tai netgi Tabakovas neprieštarautų. Atvirkščiai – pasirašytų laišką apie tankų palaikymą.

parengė: Darius Dimbelis

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Čekoslovakijos okupacija - 1968 metai* - nuoroda: https://infa.lt/4733/cekoslovakijos-okupacija-1968-metai/