Man atrodo, kad vyriška ranka simbolizuoja vaikui supantį išorinį pasaulį, nesvarbu – tai tėvo ar senelio ranka. Vaikui vyriška ranka atrodo tokia didžiulė. Visaapimanti. Visagalė.
Jei ta ranka – kaip dangus arba kaip stogas… Jei ji glosto, apgaubdama jaukia šiluma. Jei vaikas mato atvirą delną, visada ištiestą pagalbos ranką – tai bus vienoks vaikas.
O jei ta ranka kaip rimbas? Jei tai teisėjo ranka, kuri tik nuolat baudžia. Jei vaikas mato priešais kumštį, jei ta ranka grasina – tai bus visiškai kitoks vaikas.
Jei vyriška ranka nors kartą suduos vaikui – prieš vaiką akimirksniu suduš išorinio pasaulio vaizdas. Ir jis pajus tą laukinį siaubą, kokį jaučia ir suaugusieji, kai dūžta jų gyvenimas.
Tuomet ir vaikas, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji, susigūžia, pasijunta nesaugus ir vienišas.
Aš iki šiol prisimenu savo senelio ranką. Tokią didžiulę, stiprią ir sunkią. Bet kai ji liesdavo mano galvą, ji būdavo lengvesnė nei pūkas.
Kai senelio ranka liesdavo mano galvą, man atrodė, jog aš sėdžiu kosminiame laive, o virš mano galvos užsiveria gelbėjimosi liukas.
Tokią akimirką aš norėjau tik vieno: visą gyvenimą jausti senelio ranką ant savo galvos…
Pagal O. Batluko esė, parengė ruvi.lt
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
Jei buvai pasielgęs netinkamai, kaip sakoma, prisidirbęs, tai laiku sudavusi vyriška ranka pastatys tave į vėl teisingas vėžes, padės suprasti tiesas ir už tai gyvenime būsi tik dėkingas tai vyriškai rankai. Vaikai – tai ne žaislai, su kuriais reikia tik žaisti ir džiaugtis. Vaikai – tik maži, bet būsimi suaugę žmonės ir juos reikia ruošti gyvenimui, o ne palikti jų pačių dar nesubrendusių įgeidžių nelaisvėje, kai norai aukščiau proto. Juk jie neturi jokios patirties, ją įgauna tik iš suaugusių, pagrinde iš savo tėvų. Jie turi sužinoti kas galima, o ko negalima, kad yra teisės, bet yra ir pareigos, kad yra laisvė, bet yra ir atsakomybė, kad yra atlygis pagal darbus, kad už blogus darbus yra baudžiama. Pagyrimas ir bausmė eina greta, tik tada išsivysto atsakinga, pilnavertė asmenybė. Negali taip būti, kad iki 18 m. žmogus augtų šiltnamio sąlygomis, būtų visiškai neatsakingas, nebaudžiamas, o vos tik sukakus 18 m. už pažeidimus jau būtų galima jį sodinti į kalėjimą. Bet juk iki to jis nebuvo išmokytas, kad bus baudžiamas, jam buvo viskas leidžiama. Kaip staiga turi persiformuoti jo samprata apie pasaulį, jo asmenybė?