infa.lt

lsdp.lt nuotr.

Koronaviruso pandemija turės milžiniškų neigiamų pasekmių mūsų šalies ekonomikai. Vyriausybė yra pasiūliusi pagalbos verslui priemonių, bet ar jos pasieks smulkųjį verslą?

Visų pirma, į akis krenta tai, kad pagalbos priemonės adresuojamos smulkiajam ir vidutiniam verslui (SVV) bendrai. Svarbu žinoti, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, SVV subjekto kriterijai buvo suvienodinti su europiniais. Dabar SVV apima labai didelį segmentą įmonių – čia patenka ir nedidukės porą darbuotojų turinčios įmonės su keliasdešimt tūkstančių eurų apyvarta, ir iki 250 darbuotojų turinčios bei dešimtis milijonų eurų uždirbančios vidutinės įmonės. Tai lemia, kad į SVV katilą patenka net 99,8 proc. šalies įmonių ir visos jos vienodai konkuruoja dėl pagalbos priemonių.

Visų pirma, būtina išskirti atskirą finansavimo priemonę tik smulkiajam verslui.

Sakau „konkuruoja“, nes patys pagalvokite: jei nedidukei įmonei reikia pasiskolinti 5 tūkstančius eurų, o vidutinei – 50 ar 500 tūkstančių, kaip manote, kuris klientas bankui ar kitai finansų įstaigai bus prioritetinis?

Ir net nepaisant to, kad tariamai ir smulkios įmonės gali pretenduoti į skolinimosi su valstybės pagalba instrumentus, ar nebus taip, kad mažieji tiesiog paskęs paraiškų sraute? Ypač turint galvoje tai, kad pagalbos skirstytojai, tegul ir operatoriaus teisėmis, iš esmės bus bankai?

Noriu manyti, kad klystu, bet krizei pasibaigus, būtų tikrai labai įdomu susipažinti su paramos panaudojimo statistika, t. y. ar pagalbos liūto dalį nepasiėmė didesnės įmonės.

Smulkiajam verslui finansavimo stoka – anokia naujiena. Ir ekonominio pakilimo laikais smulkiajam verslui pasiskolinti būdavo praktiškai neįmanoma.

Tai rodo ir mano patirtis. Paskutinį kartą savo laimę pabandžiau prieš porą metų. Kreipiausi į bankus: jie sutiko skolinti, tačiau užsiprašė keleriopai didesnio užstato, nei prašoma paskolinti suma, ir ne tokių jau menkų palūkanų – 7 %.

Be užstato bankai suteikia tik vidutinę dviejų savaičių apyvartos sumą. Tai negelbėja, ypač kriziniu laikotarpiu.

Kreipiausi ir į kredito uniją. Ten prašė mažesnės garantijos, tačiau sutiko skolinti keliskart mažesnę sumą, nei man reikėjo.

Tuomet panaršiau ir sutelktinio finansavimo platformų interneto puslapiuose, tačiau ir ši alternatyva pasirodė neįgyvendinama, kadangi net labai mažai sumai reikalaujama įkeitimo.

Taip, yra dar Invega, valstybės įsteigta įstaiga verslui pagelbėti, tačiau jos paskolos ir kiti instrumentai yra teikiami tik per bankus ir kitus tarpininkus.

Kasdien girdime vis daugiau verslininkų balsų, kad bankai jiems parodo duris. Net ir pati Vyriausybė pripažįsta, kad šiuo metu bankai suinteresuoti gelbėti jau išduotas senąsias paskolas, o apie naujų išdavimą nėra net kalbos.

Kaip galimą išeitį matyčiau keletą būdų. Visų pirma, būtina išskirti atskirą finansavimo priemonę tik smulkiajam verslui, kuris galėtų apimti įmones su ne daugiau kaip 10-20 darbuotojų ir ne didesnėmis kaip 2 ar 5 milijonų eurų metinėmis pajamomis. Kriterijai būtų diskusijų klausimas.

Toliau – kreditavimas turėtų vykti be finansinių tarpininkų, pavyzdžiui, paraiškas nagrinėtų ir paskolas teiktų Invega tiesiogiai. Beje, Invegoje šiuo metu steigiamas stambiųjų įmonių gelbėjimui skirtas fondas paramą (įmonių obligacijų supirkimą) teiks tiesiogiai, ne per bankus. Kodėl Invega paskolų tiesiogiai negali dalyti ir smulkiajam verslui?

Beje, Invega turi priemonę „Avietė“, kuri nors ir adresuojama SVV, dėl nedidelių per sutelktinio finansavimo platformas skolinamų sumų (iki 25 tūkstančių eurų) gali būti laikoma pagalba išskirtinai smulkiajam verslui. Deja, tokią paskolą galės gauti vos 400 įmonių, nes daugiau finansavimo tiesiog nenumatyta.

Karantinas – didžiulis išbandymas visam verslui, bet smulkiajam jis ypač skaudus. Klaidingai manoma, kad verslas gali pakentėti, nes pastarieji metai buvo ekonominio augimo metai ir spėta užsiauginti lašinius.

Deja, taip galvoti yra pagrindo tik apie labai nedidelę smulkiojo verslo dalį,
t. y. inovatyvias IT kompanijas, generuojančias dideles pajamas. Absoliuti dauguma tradiciniu verslu užsiimančių mažųjų įmonių nuolat gyvena finansinės dietos sąlygomis, o dabar jau į akis žiūri finansinis ir ne tik badas.