infa.lt

Naujas postkoronavirusinės epochos moralinis kodeksas

Naujas postkoronavirusinės epochos moralinis kodeksas

29 kovo
13:54 2020

© AP nuotr.

Reguliarus rankų plovimas? Du milijardai žmonių Žemėje neturi prieigos prie tekančio vandens. Socialinė distancija? Pabėgėlių stovyklose gyvena 70 milijonų žmonių: jų palapinės stovi arti viena kitos, ir kiekvienoje iš jų gyvena tiek žmonių, kiek joje telpa. Pirštinės, kaukės? Jų trūksta net turtingose šalyse, nukentėjusiose nuo pandemijos, o kas vyksta neturtingose, pavyzdžiui Afrikoje, mes tiksliai nežinome, – rašo lenkų leidinys wyborcza.pl.

Galima tik tikėtis, kad periferija, kuri dešimtmečius buvo jų prakeikimas, dabar bus jų išsigelbėjimas: dabartinis viruso plitimo žemėlapis – tai turtingo keliaujančio pasaulio žemėlapis, Sahelio jame nėra.

Vis dėlto žinoma, kad pabėgėliai, savo ruožtu, yra pagrindinėse komunikacijos ašyse. Dabar jie beviltiškai veržiasi patekti bet kur. „#Ašliekunamuose?“ – perklausia Raudonojo Kryžiaus atstovas Irake. „Pabėgėliai neturi namų, kuriuose galėtų apsistoti“.

Iš laikraščių puslapių migracijos krizė išnyko, kaip ir visa kita, kas nesusiję su epidemija. Taip įprastai nutinka su krizėmis: jos neišnyksta, jas tiesiog užgožia kitos, pavojingesnės ir reikalaujančios greito reagavimo.

Tačiau epidemija nepatalpino pabėgėlių temos į tą patį skyrių, kuriame randasi ankstesnės įšaldytos krizės: Palestinos klausimas, Tibeto likimas. Jomis bus imtasi domėtis dar mažiau, nei iki epidemijos protrūkio, kuri galutinai palaidos juos užmarštyje.

Nusilpę, negaunantys elementarios medicininės pagalbos, esantys nuolatiniame judėjime žmonės, – tai idealus didelės rizikos grupės pavyzdys. Jie rizikuoja patys ir kelia pavojų kitiems. Tuo tarpu dar iki prasidedant epidemijai tapo aišku, jog Europa uždarė savo duris. Kai Graikija mėnesiui sustabdė prieglobsčio prašymų nagrinėjimą po to, kai Turkijos prezidentas nukreipė pabėgėlius į į jos pasienį, niekas net nepagrasino jai pirštu nu nu nu.

Pats Erdoganas, kuris savo žaidime su neįtikėtinu cinizmu pasinaudojo ieškančiais saugumo žmonėmis, nesutiko su kritika. Visiems buvo aišku, kad Rusijos ir Sirijos puolimas Idlibe grasino Turkijai dar viena pabėgėlių banga, šį kartą – iki milijono žmonių.

Tiesa, mums nerūpėjo, kad visų jų gali laukti mirtis („tokia juk ta padėtis Sirijoje“). Kai Ankara susitarė su Maskva dėl Idlibo, grėsmė atslūgo, o turkai atšaukė Europos šturmą migrantų pagalba, visi su palengvėjimu atsiduso. Visi, išskyrus pačius pabėgėlius.

Jie vis dar nežinojo, kad bėga ne tik nuo raketų ir bombų atnešamos mirties, bet ir nuo dar vieno pavojaus, nuo kurio negali pabėgti, nes negalėjo išlaikyti socialinės distancijos, o kaukių jiems neužteks.

Tačiau Viduržemio jūroje staiga pasirodė ES pasamdyti laivai su pagalba. Jie greitai reaguoja į SOS signalus iš plaustų, priima pabėgėlius ir perduoda juos Libijos pakrančių apsaugos tarnybos globai.

Libijos atstovai, geriausiu atveju, patalpins juos į kalėjimo tipo pabėgėlių stovyklas, o blogiausiu atveju jie privers juos užsiimti vergišku darbu arba paskirs į kokią nors armiją. Laivai priklauso privačioms įmonėms, jie neatstovauja nė vienai valstybei ir nepriima prieglobsčio prašymų.

Taip buvo jau prieš epidemiją. Dabar, žinoma (ir teisingai), niekas neleis niekam peržengti sienos. Viruso plitimo grėsmė yra reali, juo labiau, kad mes kalbame apie žmones, kurie neturi galimybės gauti medicininės priežiūros. Tačiau pas juos atsirado nauja, dar labiau svari priežastis bandyti patekti į Europą: ten tokia priežiūra yra.

Gera ar bloga, bet yra. Net jeigu ji neišgelbės jų pačių, tai, galbūt, pavyks išgyventi jų vaikams. Tačiau, jei šios pagalbos nebeužtenka patiems europiečiams, – jie tuo labiau nesiims ja dalintis su tais, kurių ir taip nenori matyti pas save.

Graikijos pasieniečiai, pilnai gali būti, vietoje granatų su ašarinėmis dujomis pradės naudoti kovinius šovinius, o ES pasamdyti laivai neperdavinės pabėgėlių Libijai, o leis jiems nuskęsti su jų plaustais (juk gelbėjant galima užsikrėsti).

Partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jarosławas Kaczyńskis, kuris mus gąsdino virusais ir bakterijomis, pasirodė pranašu. Tiesa, liga, nuo kurios mes bandome pasislėpti uždarydami duris, jau yra pas mus namuose, ir ne pabėgėliai ją čia atvežė.

Ši liga naikina ne tik mūsų organizmus, bet ir fundamentalius visuomenės gyvenimo pagrindus, tai yra, solidarumą ir pasitikėjimą. Šis mechanizmas turi racionalų pagrindą: galima užsikrėsti nuo kito žmogaus, o tai reiškia, kad žmonių reikia vengti, ir, kadangi mes nežinome, kiek ilgam užteks pagrindinių išteklių, visi tampame potencialiais konkurentais.

To pasekoje galime pastebėti atsirandant visuomenę, kurioje toks požiūris bus visiškai normalus. Jo fone, mes nejausime jokios atsakomybės už kitus žmones ir net jų gyvybę, jei jie neįeis į siaurą, bendra patirtimi ir kraujo ryšiais susaistytą žmonių ratą, ir nė kiek nesistebėsime savo pažiūromis.

Trečiadienį Jungtinės Tautos paragino surinkti 1,5 milijardo JAV dolerių, kad būtų sukurtas fondas, kuris padėtų pabėgėliams pandemijos metu.

Viena vertus, atsižvelgiant į jų poreikius, tai yra lašas jūroje, tačiau, kita vertus, tai yra rimtos išlaidos šalims, kurios įšaldė savo ekonomikas, stengdamosi išgelbėti savo piliečius, todėl šis raginimas vargu ar ras palaikymą. Galbūt būsimi istorikai šį žlugimą pavadins posūkio tašku į naujojo moralinio kodekso postkoronaviruso epochoje, atsiradimą.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Naujas postkoronavirusinės epochos moralinis kodeksas* - nuoroda: https://infa.lt/43668/naujas-postkoronavirusines-epochos-moralinis-kodeksas/