infa.lt

Ukraina šiandien lietuvio akimis

15 kovo
09:45 2020

NATO simbolika KIjeve

infa.lt pašnekovas Vytas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) 2019 artėjant į pabaigą viešėjo Ukrainoje, o grįžęs sutiko pasidalinti įspūdžiais, atskleidžiančiais detales, pasak jo paties, „kad yra ir kitokio vaizdo“, nei kad esame įpratę matyti pateikiant mūsų žiniasklaidą. Tačiau, dėl tam tikrų priežasčių, pageidavo, kad jo vardas ir kai kurios smulkesnės pasakojimo detalės liktų nevieša informacija. Todėl pats paredagavo jau parašytą interviu, kurį ir pateikiame Jums, mūsų skaitytojai.

infa.lt: Kokiais reikalais, kiek laiko ir kokiose Ukrainos vietose teko lankytis?

Vytas: Buvau pernai žiemą, viešėjau apie dvi savaites darbo klausimais, pasidairyti bendradarbiavimo galimybių Kijeve ir šalia jo. Tad, visos šalies pamatyti ir pažinti neteko, per mažai laiko, tačiau bendrą foną, manau, perteikti sugebėsiu.

Koks susidarė pirmas įspūdis apie miestą, žmones, jų gyvenimą?

Nesismulkinant ir neieškant politkorektiškų išsireiškimų, tai yra visuomenė, nesugebanti gyventi savo galva ir ieškanti gerų ponų, kuriems galėtų atiduoti atsakomybę už jų pačių valdymą. Pas mus Lietuvoje irgi yra panašiai, tik gal ne taip tragiškai, kaip ten. O gal Lietuvoje mes jau prie savų įpratome ir nematome?

Sunku net žodžiais apibūdinti, tačiau tas nuolankumo, vergiškumo, nenoro prisiimti atsakomybės, nenoro būti patiems šeimininkais savo krašte atmosfera, tiesiog tvyro ore. Pats gyvenimas ir buitis tai kažkuo stebuklingai nuo mūsiškio nesiskiria, vis tik posovietinė šalis kaip ir mes.

Sostinėje išorinis gyvenimo fasadas atrodo visai neblogai (visose sostinėse bendras vaizdas dažniausiai būna geresnis nei likusioje šalies dalyje), miesto senesnė dalis graži, daug žmonių (Kijeve gyvena apie trys milijonai registruotų gyventojų, ir sutiktų vietinių teigimu, dar maždaug tiek pat kasdien suvažiuoja iš apylinkių dirbti į Kijevą), daug automobilių, tuo pačiu ir daug betvarkės bei kamščių keliuose.

Dėl eismo tvarkos, tai pas mus, Lietuvoje, tikrai jau yra pažanga. Ten, nors jau atsiranda geros tradicijos, pavyzdžiui, praleisti persirikiuojančius, tačiau dėl tokiai didelei automobilių masei nepritaikytos infrastruktūros, akivaizdu, kad dar ilgai dominuos betvarkė.

Nepriklausomybės stela KijeveStulpas išdažytas nacionalinės vėliavos spalvomis - tokių daugybėAntrojo pasaulinio karo laikų tankasTSRS herbas Kijeve

Šiukšlynas šalia Nepriklausomybės stelosMoskovskaja dešra

Kijevo gatvės ir keliai, kiek mačiau, kelia daugiaprasmių minčių. Vietomis sutvarkyta naujai, ne prasčiau nei pas mus, kitur – akivaizdu, kad jau ne viena dešimtis metų neremontuota ir būklė tragiška.

Kokia situacija provincijoje, tai tik iš vietinių girdėjau, kad, švelniai tariant, kelių būklė yra liūdna. Man pačiam tik nedidelį atstumą teko pavažiuoti mažiau svarbiu keliu šalia Kijevo, akivaizdžiai nuo sovietmečio neremontuotu. Yra ir Lietuvoje kažko panašaus, bet pas mus situacija, manau, ženkliai geresnė.

Kad jau pradėjom apie transportą, tai noriu apie jį ir pratęsti. Ukraina, kaip žinia, yra didžiulė ir turtinga ištekliais šalis. Vietiniai man papasakojo apie sovietmečiu Kijeve projektuotą ir statytą infrastruktūrą, kurią turėjau progos ir pats pamatyti: apvažiuojamuosius kelius bei metro.

Buvo projektuota ir berods pradėta statyti žiedinė metro linija bei viena ar dvi papildomos linijos. Spėk, kiek ir ko jie patys savarankiškai, be Maskvos komandų, pasistatė, kai Ukraina tapo nepriklausoma, tai yra per pastaruosius trisdešimt metų?

Ir ką gi?

Lygiai nieko. Kaip buvo viskas numesta žlugus sovietijai, taip ir liko. Nors primenu, kad Ukraina, ne taip kaip mes Lietuvoje, turi, bent jau turėjo, galingą sunkiąją pramonę, iškasenas, specialistus ir t.t.

Tai yra, visas sąlygas ir realias galimybes, kad tuos projektus per trisdešimt metų arba dar greičiau pabaigtų ir taip tuo pačiu sau ir pasauliui įrodytų, kad savarankiškai, be Maskvos, tvarkosi daug sparčiau, ūkiškiau ir kokybiškiau. Realus vaizdelis toks, kad ten viskas vyksta priešingai…

Primenu, kad per Kijevą teka Dnepras, įspūdinga upė, su kuria palyginus mūsų Neris ir Nemunas tik upeliukai. Didelė gamtinė kliūtis, taip sakant, reikalingi rimti tiltai tiek metro, tiek aplinkkeliui. Rodė man nebaigtus tuos tiltus ir dar vietą, kur niekas taip ir nebuvo pradėta statyti, o turėjo būti statomas tiltas aplinkkeliui.

Ant vieno tilto kažkokie darbai kažkiek vyko, bet kiek man sakė vietiniai – ten taip jau pastaruosius tris dešimtmečius – kažkas vyksta, bet rezultato nėra, eismas vykti negali.

Na, vaizdas toks, kaip su Vilniaus nacionaliniu stadionu, tik mastai kur kas didesni, kažkas pajudinama, pinigų prasukama, o rezultato nėra. Pasikartosiu, šalis didžiulė, su visais reikalingais resursais, kad susitvarkytų bent sostinės transporto infrastruktūrą.

Ir jokio rezultato. Kažkas paasfaltuojama, kažkas paremontuojama čia ir dabar, be matymo į perspektyvą ir tiek. Teko važiuoti keliu, iš priemiesčių vedančių į Kijevą, kažkas tokio, kaip pas mus buvo, nuo Kauno link Marijampolės.

Realus poreikis – mažiausiai po dvi juostas į abi puses, o padaryta po vieną eismo juostą ir asfaltuoti kelkraščiai. Tai ir važiuoja dauguma bet kaip, nesilaikydami juostų, kelkraščiu ir panašiai.

Pas mus, Lietuvoje, galų gale sugebėjo magistralę nutiesti bent iki Marijampolės (ir vis tiek neatsistebiu ir mūsiškių trumparegiškumu, kad nebuvo iškart padaryta magistralė, tačiau suprasdamas, kad per kelis kartus galima daugiau pinigų iš biudžeto nugręžti, galiu suprasti nenorą matyti į priekį ženkliai toliau), o kada ten pas juos ką nors perdarys, neįsivaizduoju.

Vaikštant po Kijevo centrą, kadangi minimalų supratimą apie statybas turiu, tai akis ištisai badė taip vadinami „viešos infrastruktūros tvarkymo“ rezultatai. Gabalais kažkas paremontuota, sudėtos nederančios medžiagos, pvz., netoli taip vadinamos „Tautų draugystės“ arkos brangūs rausvo šlifuoto granito bordiūrai ir pigiausios betoninės trinkelės…

Nesuprantu apie dizainą, bet man ten, na, niekaip nederėjo tas skirtingų medžiagų ir jų spalvų derinys. Kitoje vietoje – dar kitaip „sudizaininta“. Nėra vientisumo atliekant viešų erdvių atnaujinimą. Matosi, kad dalis medžiagų brangios, net per brangios, suklota ne itin kokybiškai, akivaizdus tikslas padaryti kuo didesnę darbų ir medžiagų sąmatą, o ne išliekamąją vertę miestui…

Ta jų centrinės aikštės stela, kur tie visi atminimo ženklai apie Maidano įvykius pastatyti, irgi, matosi, kad restauruota, ir ne iki galo pabaigta… Jau nekalbant apie pačią aikštę, kur visai šalia stelos, kiek nuošaliau – šiukšlių krūva.

Apžvalgos aikštelėje prie stelos – pigiausių trinkelių ir nerūdijančio plieno vamzdžių toks pigus „euroremonto“ sprendimas… Na, nepaliko įspūdžio tie jų bandymai „šiuolaikiškai“ remontuotis… Mes tuo požiūriu irgi bandom neatsilikti. Vilniuje pats matai, tik ir taiko stiklainių ir dėžučių pristatyti, Kaune stiklainėlį šalia savivaldybės pavožė. Kaltų nėra…

Kiek klausinėjau apie pragyvenimą ir atlyginimus, tai visokios informacijos išgirdau, negaliu nieko tvirtinti šimtu procentų. Sostinėje, Kijeve, panašesni atlyginimai – iki tūkstančio į rankas, o jei virš, tai laikoma, kad labai gerai.

Nors, už paprastus darbus, kaip pavyzdžiui, apsauginio – siūlomi trys keturi šimtai eurų mėnesiui. Toliau nuo Kijevo, kiek pasakojo, tai visiška bėda, nei darbo, nei pinigų, o jei ir yra ką darbuotis, tai maži atlyginimai. Žmonės provincijoje, kiek jų dar likę, geria, infrastruktūra nyksta. Darbuotojų specialistų, kad ir tų pačių traktorininkų, pasak vietinių, provincijoje rasti beveik neįmanoma.

Po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo vagiama, viskas, kas ir kur įmanoma. Na, bent jau man žmonės tokį vaizdą nupasakojo. Tiesą sakant, čia ne naujiena, pas mus tas pats vyko… Pakanka ir Lietuvoje pavažiuoti keliasdešimt kilometrų nuo didžiųjų miestų ir vaizdelį rasim ne ką geresnį, tai dėl to nenustebau.

Tačiau, kad dar geriau įsivaizduotum pragyvenimo lygį, – tai kainos, žinok, kaip pas mus, – užėjęs į parduotuves nepamačiau jokio ženklesnio skirtumo. Kuro kainos degalinėse irgi beveik tokios pačios, gal vos mažesnės.

Nekilnojamo turto kainos penki-šeši šimtai (eurų) už kvadratą sostinėje, kokiame nors eiliniame daugiabutyje miegamajame rajone. Gal ir pigu žiūrint iš mūsų perspektyvos, bet pagal jų pajamas ir kainas – tai jiems – brangu. Netgi labai, jei perkama su paskola.

Pas juos būsto kreditų palūkanos nuo dvylikos ir daugiau procentų. BŪSTO! Kai pas mus vartojimo kreditų galima rasti už tokias palūkanas. Ir nenuostabu, kad tokios palūkanos. Kariaujanti šalis…

Išsinuomoti būstą – pagal jų atlyginimus – irgi brangu. Vieno-dviejų kambarių padoresnis butukas nuo pusantro šimto eurų ir daugiau.

Viena, kas pigiau, lyginant su mūsų kainomis, tai pietūs normaliose kavinėse ir restoranuose,- gali pavalgyti beveik per pusę pigiau, nei kad valgytum restorane pas mus.

O kaip korupcija, teko pačiam susidurt?

Na, čia jau atskira didelė tema. Man pačiam susidurti su tuo neteko, tačiau tie paprasti žmonės su kuriais teko bendrauti, jautėsi nuo to tiek pavargę, jog nebesidomi tuo, ką ir kaip dar galima čia bedaryti. Bendrai, ką išgirdau – jei turi nors menkiausią reikalą valdiškoje įstaigoje, be kyšio gali net nesirodyti arba jei bandai tvarkytis reikalą švariai, tai užtąso iki begalybės.

Taigi, apie trisdešimt metų nepriklausomybės nuo Maskvos – o pajudėjimo link aukštesnių visuomenės gyvenimo standartų – nulis. Gyvai pabuvęs nesistebiu, kad NATO ir ES prisilaiko distancijos nuo jų, neskuba su visokiomis „integracijomis“.

Jei tikėtum vietiniais – ten visos valdžios grandys yra kiaurai permirkę korupcija. Tai tikiu tuo, kad NATO ir ES tai irgi akivaizdūs dalykai, mato, kad kiek beduotų pinigų, – didžioji dalis bus išvogta, o siekiamų rezultatų dar ilgai ilgai reikės laukti.

Nors pataikavimą NATO ir ES mačiau – Kijevo centre šalia Ukrainos vėliavos iškabinta ES vėliava, o NATO kažkokiam jubiliejui sulipdytas paveiksliukas. Manau – ieško naujo gero pono – paslėpta mintis, kad tegul va, tas ateisiantis naujasis šeimininkas ir rūpinasi tomis kažkokiomis vertybėmis, o mes toliau gyvensim kaip gyvenę…

Na, o kaip žmonių nuotaikos ir nuomonės dėl vykstančio karo?

Na, dėl šito klausimo tai stengiausi pats nei klausti, nei lįsti, pats supranti, kad tai jautri tema, ką žinai ant ko pataikysi ir kokius jausmus sužadinsi. Man tiesiog pasisekė, kad kai kurie žmonės patys šitą temą pajudindavo ir man belikdavo tik paklausyti.

Nieko naujo nepasakysiu, kad tas pačias kalbas dėl aprūpinimo reikiamais kariavimui dalykais girdėjau ir anksčiau, kad prekyba „auksiniais šaukštais“ pas juos irgi vyksta pilnu tempu. Vienas net tokią cinišką mintį kažkur girdėtą perpasakojo, esą, kam ten geros kokybės uniformos ar batai, jei vis tiek neilgai ten fronte jų reikės. Bet kainos sumokamos kaip už gerus daiktus. Nieko naujo po Saule.

Man pačiam sau minčių kilo, kad patys jie kažin ar supranta, dėl ko ten išvis kariauja. Štai, žiūrėk, nuotrauka iš vienos Kijevo centro vietų, tautų draugystės arka, ar kaip ją ten vadina. Kaip tau paminklas? Su TSRS herbu? Jei jie ten taip prieš visą tą sovietmetį pasisako, – tai kodėl vienoje garbingiausių miesto vietų toks paminklas paliktas?

Įsivaizduok, kad pas mus Lukiškių aikštėj Leninas tebestovėtų… Va toks supratimas ten… O primenu, kad netoliese, va foto, ES vėliava, NATO ženklas… Va, dar nuotrauka.

Nesusilaikiau nenusipirkęs. Dešra. Pagaminta Ukrainoje. Ukrainos rinkai. Moskovskaja. Tai prieš ką jie ten kariauja, už ką kariauja?

Dar minėjai, kad ir su kariškiu pavyko pabendrauti?

Oi, čia man kaip aklai vištai grūdas. Ką tokį sutikau, sutarkim, nedetalizuosi, tau pasakysiu, o šiaip tai, ką aš žinau, gal kam užklius ir paskui tą žmogų susiradę ramybės neduos, kodėl „teisingai“ nepakalbėjo.

Tai va, sutikau į gyvenimą bandantį iš naujo kabintis kariškį, pirmose karo linijose atkariavusį desantininką, ne vienerius metus fronte buvusį, separatistų teritorijose užduotis vykdžiusį, kelis kartus sužeistą, nuolat rizikavusį gyvybe. Sakė, ir dabar dar košmarus sapnuojantis, ir niekam nelinkėtų matyti to, ką matė jis.

Tai nelindau irgi į dūšią, matėsi, kad skaudu žmogui kalbėti. Bet kai pagalvoji, tai pats juk nuėjo… Kaip jis man išsireiškė, jaunatviškas maksimalizmas ir patriotizmas suveikė, išėjo, taip sakant, už tėvynę, sureagavęs į valdžios raginimus…

Ta proga jį ir žmona paliko. O paskui tapo nebereikalingas ir valdžiai. Kaip išsireiškė, po viso to, ką matė ir patyrė, įskaitant valdžios abejingumą prireikus pagalbos dėl sveikatos, tai trumpai, kaip tikras karys, nedaugžodžiaudamas pasakė, jog kažkaip išgaravo tas patriotizmas…

O bendrai, tautinės, patriotinės nuotaikos kaip ten pas juos?

Na, toks parodomasis patriotizmas, bent man pasirodė. Labai visur akcentuojama vėliava. Net kažkur užkampy elektros stulpai apdažyti. Ir šiaip, toks vaizdas, kad kur gali, ten savo tautinę atributiką, ypač vėliavą, demonstruoja. Daug prirašyta šūkių ir lozungų, primenančių sovietmetį, bet dabar turinčių kaip ir tautinę dvasią pakylėti.

Na, kaip ir pas mus prasidėjus išsivadavimui iš sovietijos, pameni, kiek visur visokiausios tautinės atributikos buvo, kiek patriotinių dainų skambėjo, kiek plakatų kabėjo. O paskui po kelių metų, nutilo nurimo viskas.

Man toks įspūdis susidarė, kad atliko atitinkama atributika vaidmenį, padėjo suvienyt žmones konkrečiam tikslui – ir viskas, traukiam į šalį. Kaip kitaip paaiškinti Trispalvės ir Vyčio keitimą į kažkokią mėlyną gėlelę net per svarbią mūsų Tautai datą. Kad nebejaustų vienybės.

O ten, pas juos, matyt, dar nėra pasiekta kas reikalinga. O ir šalis didelė ir daugiatautė. Tai čia, galimai, amerikietišku pavyzdžiu, kur irgi daug tautų ir kultūrų, atliekamas vienijimas per simboliką, per vėliavą ir kitus dalykus. Dėl to pilna ten tos geltonai mėlynos spalvos.

Net mačiau rašymo lentą, apvadas pusiau geltonas pusiau mėlynas. Ir tų plakatų su šūkiais. Aha, dar buvai pakviestas, tai vienoj švietimo įstaigoj teko pamatyti kažkokį paminėjimą, kažkuo su kariuomene susijusį. Jei net aš likau lengvai šokiruotas, tai įtariu, mūsų aršiosios kovotojos už vaikų teises ten turėtų ką veikti.

Vaikams paaugliams pagal geriausias totalitarinių režimų tradicijas salėje rodomi vaizdo klipai iš karo veiksmų zonos, na, dar gerai, kad be lavonų ir kraujo, važiuoja tankai, skrenda naikintuvai, fone patriotinė muzika su žodžiais, raginančiais kovoti su priešais ir t.t.

Konkretus smurto propagavimas, nesantaikos kurstymas. O klasėse šalta, su striukėm sėdi. Tačiau vėl. Matyt, taip reikia apdoroti kariaujančios šalies visuomenę, ir čia nieko naujo. Tiesiog, kai nebuvau tokių dalykų gyvai matęs, tai užkliuvo.

O šiaip, keistas tas jų patriotizmas man pasirodė. Įsivaizduok, skamba angliškas „Jingle bells“, iš japoniško „Lexus“ išlenda, sprendžiant pagal aprangą, rusiškas Diedas Morozas (Senis Šaltis, taip ir prisistato, ne koks Kalėda) su Snieguročka (Snieguole), sveikina kaip Rusijoje, su Naujais metais. Kijevo centre stovi tikra rusiška karuselė, tik Volodios kur nors šalia ir tetrūksta…

O kur kažkas savo, savito, tautiško, ukrainietiško, kas ten išvis pas juos su tuo patriotizmu, tai ir likau nesupratęs. Jei dešra Moskovskaja ir TSRS herbas sostinės garbingoje vietoje tebestovi, netoli nuo ES ir NATO atributikos, o tolėliau tankai tai šen tai ten nuo antro pasaulinio kaip paminklai tebestovi, tai ką čia žmogus besupaisysi…

Važiuosi dar pas juos?

Oi ne. Jokių planų ir noro. Kol kas pirma šalis, kai nuoširdžiai džiaugiausi, kad pagaliau išvažiuoju. Ir dar labiau džiaugiausi, kai pargrįžau į Lietuvą. Neilgai, gal geras porą savaičių, bet vis tiek.

Mes jau patys nebematom, kiek esam pažengę ir kaip gerai gyvenam. Ir iš to gero gyvenimo kiek jau esam tapę abejingais ir toliau savo nosies nebematančiais… Ir, jei kam trūksta meilės Lietuvai (ne jos valdžiai) kaip savo Tėvynei, gimtinei, jei norisi ją keikti ir menkinti, primygtinai rekomenduoju apsilankyti Ukrainoje.

Bent kelioms dienoms, ne turistiniais maršrutais, ir pažiūrėti, kaip žmonės ten gyvena…

Na, vis tik dėl kai ko norėčiau nuvažiuoti – tai dėl mūsų bendros istorijos objektų, LDK palikimo, pilių ten ir panašiai. Juk jie mums istoriškai artimi. Gal kada nors.

infa.lt: dėkoju už pokalbį.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 551

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Arvydas    -  2020-03-21, 14:45

    Labai paviršutiniškas rašinys, nors per dvi savaites kažko daugiau ir nepamatysi. Teko dirbti ten tris metus su pertraukomis ir ne sostinėje. Sunku jiems bus išlaikyti tą nepriklausomybę… Nors tikėjimas labai panašus į Lietuvos – pinigai!

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....