infa.lt

Tarptautinė ekonominė mintis, įskaitant arabų, per 40 metų patyrusi reikšmingų pokyčių, vystėsi skirtingomis, kartais priešingomis kryptimis, rašo al-akhbar.com portalas.

Viena vertus, aštuntojo dešimtmečio pradžioje , dviejų tendencijų dėka raidos teorija buvo žymiai praturtinta. Struktūrinė kryptis teikia pirmenybę ekonominei politikai siekiant reikšmingai pakeisti veiklos, kuria sukuriamas BVP, struktūrą.

Tai pasiekiama mokslu grįsta santykinai nepriklausoma nacionaliniu lygiu gamyba, įgyvendinant nacionalinę ir regioninę savarankiškumo politiką. Gaminamos prekės tenkina vietinės rinkos poreikius, ir tuo pačiu vyksta importo pakeitimas, nepažeidžiant mažas pajamas gaunančių socialinių grupių. Antroji tendencija yra adaptuota socialistinės minties versija.

Kita vertus, buvo abipusiai praturtintos ankstesnės teorijos, dvi minėtos srovės ir keinsizmas, raginantis sukurti naują pasaulio ekonominę tvarką praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose „kitokios raidos“ rėmuose. Ši tendencija įkūnijo norą nukreipti vystymąsi į pagrindinių gyventojų poreikių tenkinimą ir tam tikrą savarankiškumo lygį.

Kalbant apie trečiąją kryptį, tai buvo bandymų atnaujinti kapitalistinę mintį per Antrąjį pasaulinį karą rezultatas.

Kai kurie ragino priimti naują keinsizmo versiją per „gerovės valstybės“ sąvoką tiek Vakarų, tiek Šiaurės Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie kažkiek simpatizavo tam, kas galėtų būti vadinama „geru liberalizmu“, derinant ekonominio augimo politiką su perskirstymo politika.

Kiti siekė atmesti keinsizmo ir postkeinsizmo idėjas, kad įtvirtintų neoliberalizmo pozicijas. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios ši doktrina stengėsi užimti savo vietą ekonominės minties viršūnėje ir suformuoti politikos pagrindą beveik visuose Vakaruose dengiantis privatizacijos, socialinių išlaidų mažinimo lozungais, kovos su infliacija prioritetą ir valstybės biudžeto deficito mažinimą.

Tai vyko vadinamojo Miltono Friedmano ir jo pasekėjų monetarizmo rėmuose. Nereikėtų pamiršti ir apie „Reaganomics“ (vadovaujant JAV prezidentui Ronaldui Reiganui), kurio šalininkai ragino vadovautis „pasiūlos ekonomikos“ teorija, kuri, kaip jau buvo minėta, skatina nuosavybę kaip alternatyvą į paklausą orientuotam keinsizmui.

Neoliberalizmo, reiganomikos ir monetarizmo idėjos buvo priimtos tarptautiniu lygiu kaip priemonė įveikti finansines krizes, užpildžius fiskalinių ir užsienio valiutų balanso deficitą daugelyje besivystančių Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.

Tokiose šalyse, turinčiose didžiulę užsienio skolos naštą, pusiausvyros atkūrimo užduotis buvo patikėta Tarptautiniam valiutos fondui. Pastarasis vadovauja tarptautinėms pastangoms skolinimo šioms valstybėms srityje, kurio pasekoje jos atsidūrė skolų skylėje. Šiuo tikslu besivystančiose šalyse, prižiūrint Tarptautiniam valiutos fondui, buvo parengta daugybė programų, skirtų „stabilizavimui“ ir „struktūriniam pritaikymui“, pagrįstų griežto taupymo principu.

Šiuo atžvilgiu intelektualiniai sluoksniai ragina mažinti skurdą ir įgyvendinti specialiai šiam tikslui skirtas programas, daugiausia dėmesio skiriant skurdžiausiems ir labiausiai vargstantiems gyventojų sluoksniams. Apsauginių mechanizmų, skirtų smukimo padariniams sušvelninti įdiegimas – tik dalis gyventojų socialinės apsaugos priemonių.

Pažanga įgyvendinant TVF vadinamąsias „ekonomines reformas“ vertinama dviem kriterijais. Pirmasis yra finansinio ir valstybės biudžeto balanso atkūrimas sumažinant vyriausybės išlaidas, įskaitant tas, kurios eina į vadinamąją paramą gyventojams. Tuo pat metu didžioji biudžeto lėšų dalis turėtų būti skirta vidaus ir užsienio skolai padengti (įskaitant palūkanas ir pagrindinę jos dalį).

Antrasis kriterijus yra aukšto makroekonominio augimo tempo pasiekimas, išreikštas metiniu BVP augimo tempų padidėjimu. Paprastai niekam nerūpi, kokie yra šio augimo šaltiniai – pramonė, paslaugos ar kitos rūšies ekonominė veikla, generuojanti greitą finansinę grąžą, pavyzdžiui, prekyba, nekilnojamasis turtas ar įvairios įrangos pirkimas ir pardavimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, didelė reikšmė teikiama dideliems augimo tempams, neatsižvelgiant į neigiamas jų socialines pasekmes, ypač skurdžiausiems gyventojų sluoksniams. Kitaip tariant, nepakankamas dėmesys skiriamas įvairiems pajamų paskirstymo, gerovės ir plėtros aspektams, ir priešingai, didelis – valstybės biudžeto deficito mažinimo tempui.

Per pastaruosius du dešimtmečius tarp įvairių ekonominių teorijų ir koncepcijų į priekį išsiveržė neoliberalizmas – griežto taupymo politika, kurią rekomendavo įtakingi tarptautinės ekonominės sistemos veikėjai ir organizacijos, vadovaujamos Bretton Woods institucijų. Tai organizacijos, įkurtos mažame Amerikos mieste Bretton Woods 1944 m. – Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF).

Kaip pasekmė, makroekonominė politika pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, sukosi apie griežtą vyriausybės išlaidų mažinimą ir ekonomikos augimo greičio didėjimą, neatsižvelgiant į jos šaltinį, tuomet, kai efektyvios ekonominės struktūros ir gamyba buvo ignoruojamos ir nebuvo plėtojamos. Kalbant apie dirbančius piliečius, jų gyvenimo lygis mažėja ne tik dėl korupcijos, skaidrumo ir atskaitomybės stokos.

Tiesą sakant, padėtis yra kur kas rimtesnė: mes kalbame apie visų ekonominių, socialinių, politinių ir kultūrinių sistemų struktūrą ir pobūdį besivystančiose šalyse apskritai ir arabų šalyse konkrečiai. Šimtus metų jie tarnauja tam, kad palaikytų nesąžiningą visų reikalų būseną, priklausomybę nuo užsienio jėgų ir santykinį vietos tautų atsilikimą.

Turtingiausios gyventojų grupės lieka nepaliestos, turtingiausios šalys išlieka turtingos ir daro tai, ką nori, visiškai nesirūpindamos kitais gyventojų sluoksniais ir aplinka, kuri nuolat balansuoja ties naikinimo grėsmės riba.

Nenuostabu, kad matome masinius protestus, kylančius įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tai ypač ryšku arabų valstybėse, kur vis dar tveriama neteisybė, valdžia priklauso nuo užsienio žaidėjų, naikinama aplinka, išeikvojami ištekliai, kurių pardavimo pajamos lieka nedidelės šalies elito grupės rankose arba keliauja į kitas valstybes.

Mums nereikia priminti, kas vyksta arabų pasaulyje, protestuojant prieš blogėjančią situaciją, – socialinių, politinių ir kultūrinių struktūrų nykimą, jau nekalbant apie ekonomines. Pakanka nešioti akinius nuo trumparegystės, kad pamatytume, kas vyksta visame arabų pasaulyje, ir mes neperdedame!

Pakanka pasakyti, kad neoliberalizmas, tiksliau jo sutrumpinta versija, pasiekė visus Žemės kampelius ir tuo pačiu visas arabų valstybes, o tai gali reikšti katastrofiškas pasekmes ne tik tarptautinei sistemai ir regioninėms posistemėms, bet ir kiekvienai šaliai atskirai. Ar apsišvietęs elitas atsikels iš žiemos miego būsenos, ar jie pradės gintis ir pulti?

Bet teisingas pasaulis įmanomas. Jis bus sukurtas ant griuvėsių, išlikusių po begalinių karų, kuriuos vykdo kelios suinteresuotos valstybės ir susijęs su jomis vietinis politinis elitas, siekiant pasisavinti ir monopolizuoti turtus visame pasaulyje, įskaitant arabų šalis.