infa.lt

© Kacper Pempel, Reuters

„Ar Macronas tikrai palaidojo karo kirvį?“ – uždavė pirmadienį klausimą lenkų dešiniųjų laikraštis „Rzeczpospolita“, pirmojo Prancūzijos prezidento vizito Lenkijoje fone. Skamba kaip tiesa, rašo prancūzų leidinys Le Figaro.

Bet kokiu atveju, pirmadienį Konetspolio rūmuose viskas buvo paruošta pirmosios oficialiojo vizito dienos pradžiai, kurią abi šalys nori praleisti pažymint, kad po įtemptų kivirčų laikotarpio būtų atkurti konstruktyvūs santykiai dvišaliu ir Europos lygmeniu. Bet ar Emmanuelis Macronas, žinomas autoritarinių režimų kritikas, Sofijoje kartą nėra sakęs, kad lenkai nusipelno geresnės vyriausybės?

Visi bevelija mieliau apie tai pamiršti. Didingai žvelgiant paminklui Lenkijos kunigaikščiui ir Prancūzijos maršalui Jozefui Poniatowski, išilgai raudonojo kilimo kieme išsirikiavo keli padaliniai lenkų kariškių apjuostų diržais su kardais, Emmanuelio Macrono, sutikto Andrzejaus Dudos, garbei.

Ir visa tai – abiejų šalių vėliavų, plevėsuojančių vėjyje, fone. Vizito svarbą pabrėžė delegacija, lydinti Prancūzijos prezidentą: užsienio reikalų ministras Jeanas-Yvesas Le Drianas, gynybos ministrė Florence Parley, ekonomikos ministras Bruno Le Meras, aplinkos pokyčių ministrė Elisabeth Bourne.

Po derybų Lenkijos prezidentas pabrėžė vizito, įvykusio iškart po „Brexit“, istorinį pobūdį, ty tą pačią akimirką, kai Europai reikia atrasti „antrą kvėpavimą“, kad būtų įveiktos britų pasitraukimo pasekmės.

„Matome, kad Prancūzija tampa galia ir kad jos vaidmuo naujojoje Europoje išaugs po „Brexit “, – sakė D. Duda. Anot jo, prezidento Macrono pasirodymas Varšuvoje tampa „signalu“, kad Lenkija vaidins savo vaidmenį formuojant Europos ateitį „naujuoju keliu“.

Emmanuelis Macronas, savo ruožtu, prezidento kadencijos pradžioje padarė statymą į Prancūzijos ir Vokietijos dueto varomąją jėgą ir atsisakė Veimaro trikampio Paryžius-Berlynas-Varšuva, tačiau vėliau jam teko persvarstyti savo poziciją, atsižvelgiant į Berlyno svyravimus ir Angelos Merkel politinės padėties susilpnėjimą.

Dabar jis pripažįsta, jog reikia „naujo bendro kurso“, kad „Europa taptų stipresnė ir atsparesnė“. Jo nuomone, lemiamą vaidmenį šioje srityje turėtų atlikti naujoji Prancūzijos ir Lenkijos dinamika, o Veimaro trikampis bus atstatytas.

Tam Prancūzijos vadovas nori atsikratyti nesusipratimų aptardamas visas opias temas, pradedant NATO reforma ir baigiant santykiais su Rusija. Prancūzija netapo prorusiška. „Ji nėra prorusiška ir ne antirusiška, bet proeuropietiška“, – tvirtino jis, pasisakydamas dėl racionalaus dialogo su Maskva, nes „Rusija yra Europoje, mūsų kaimynystėje“.

Kalbant apie Šiaurės Atlanto aljansą, jis yra būtinas, bet „yra ligotas“ strateginiu požiūriu, pabrėžė prezidentas, taip užsimindamas, kad garsusis jo interviu apie NATO „smegenų mirtį“ sužadino reikalingus pamąstymus. Jis įsitikinęs, kad NATO turėtų būti grindžiamas aktyvesniu europiečių dalyvavimu užtikrinant jų saugumą.

„Kaip galima pasitikėti Europa, jei ji neapsaugo savo piliečių?“ – klausė jis. „Aš džiaugsiuosi, jei vieną dieną lenkai galės pasakyti sau: „Jei mane užpuls, aš žinau, kad Europa mane apsaugos “. Tuomet bendraeuropietiškas jausmas taps tikrai nesunaikinamas“.

Norėdami parodyti kelią, kuriuo dar teks nueiti, jis paminėjo vidutinio ir mažo nuotolio raketų sutarties žlugimo dėl Rusijos padarytų pažeidimų ir vienašalio amerikiečių pasitraukimo „be jokių konsultacijų su Europa“ pavyzdį. Jis pabrėžė, kad Prancūzija nori dalyvauti ginkluotės kontrolės procese, pažymėdamas „anomijos“ pavojų.

Emmanuelis Macronas siekia parodyti, kad Prancūzija yra „saugumo ir stabilumo teikėja“ Europoje: nuo Sahelio operacijos iki dalyvavimo NATO kontingente (300 prancūzų karių), kuris buvo dislokuotas Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Varšuvos reakcija buvo teigiama: joje taip pat siekiama aktyvesnio Europos dalyvavimo užtikrinant jos saugumą ir didelių investicijų į Europos karinio-pramoninio komplekso (KPK) plėtrą.

Kaip bebūtų, vieno prezidento vizito neužtenka, kad būtų ištrintas nepasitikėjimas ir daugybė nusivylimų, apnuodijusių dviejų šalių dialogą. „Prezidentas turi lankstų liežuvį ir didžiulį ego“, – pirmadienį rašė „Rzeczpospolita“, nurodydama galimą vėlavimą tarp Paryžiaus žodžių ir veiksmų. Leidinyje taip pat priminta, kad tarp dviejų šalių jau seniai „nebėra meilės“.

„Lenkija nėra antirusiška“, – tvirtino ministras pirmininkas Mateuszas Moraveckis, siekiantis sušvelninti nesutarimus su Paryžiumi, tačiau pabrėžia, kad Ukrainos, taigi ir Rusijos, klausimas yra „arčiau Varšuvos“.

Nereikėtų pamiršti ir aštrios temos, tokios kaip Lenkijos teismų sistemos reforma, kurią kontroliuoja politinė valdžia: prezidentas Macronas ją kritikuoja, tačiau tuo pačiu perkelia pagrindinį vaidmenį Briuseliui šiuo opiu klausimu. Anot jo, „Prancūzija negali veikti kaip arbitras šiuo klausimu, tačiau ji palaiko mūsų vertybių ir institucijų apsaugą“, kuriai vadovauja ES.

Andrzejus Duda pabrėžė norą išplėsti dvišalius ekonominius ryšius, kurie dabar yra labai „reikšmingi“, tačiau „galėtų būti geresni“. Prancūzija yra ketvirta pagal dydį Lenkijos prekybos partnerė (20 milijardų € prekių apyvarta) ir trečia pagal dydį užsienio darbdavė (Prancūzijos įmonės Lenkijoje turi 200 000 darbuotojų). Be to, kaip sako abi pusės, keletas temų skatina „operatyvinį“ bendradarbiavimą.

Lenkija ir Prancūzija aktyviai dalyvauja Europos pramonės ir energetikos bendradarbiavimo programose, ypač akumuliatorinių baterijų srityje. Prancūzai taip pat norėtų „įstoti į gretas“, o Lenkija ieško energijos alternatyvų ir galėtų domėtis atominėmis elektrinėmis, kad klimatinio perėjimo procesas būtų ne toks skausmingas.

Be to, pradėta diskusija dėl prancūzų ir vokiečių rengiamo tanko projekto, prie kurio lenkai norėtų prisijungti. Prancūzija palaiko Varšuvą, sakė Emmanuelis Macronas.

Po pirmosios dienos buvo aišku, kad abi šalys nori suvienyti pajėgas tarnystėje kontinentui. „Lenkija nori sukurti stiprią, labai stiprią Europą su galinga ir novatoriška pramone“, – sakė Mateuszas Moraveckis. Šie žodžiai atspindi požiūrį, kurio laikosi ir Prancūzija.