infa.lt

Kaip išauklėti kvailą, silpną ir neturintį kūrybinių gabumų vaiką

Kaip išauklėti kvailą, silpną ir neturintį kūrybinių gabumų vaiką

01 gruodžio
01:01 2015

vaiku auklejimas

Pakliuvo man toks įdomus straipsnis iš žurnalo Time, pavadinimu „Mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi yra normalu. Tai – didelė klaida“. Toliau pateiksiu jo vertimą. O kol kas – nedidelė įžanga. Nūnai atsirado didelis kiekis literatūros tėvams, kurioje pasakojama, kaip reikia auklėti savo vaikus. Ši literatūra smarkai išmuša tėvus iš vėžių. Įvairiausi pseudopsichologai patarinėja tėvams nesakyti vaikams „ne“. Atseit, neduok Dieve, vaikai sužinos tokį žodį – „negalima“.

„Naudodami tokius žodžius, – teigia „psichologai“, – jūs naudojate prievartą prieš vaiką. Jūs jį užgniaužiate. Juk jūs to nenorite? Juk norite, jog jis užaugtų stiprus, turintis lyderio savybių? Vadinasi, nieko jam nedrauskite“.

Kitaip tariant, „psichologai“ siūlo tėvams visiškai pasiduoti vaiko valiai.

Ar taip auklėjant užauga stipri asmenybė? Visiškai atvirkščiai. Nes stiprus, valingas žmogus yra tas, kuris pirmiausia sugebėjo suvaldyti save, išmoko kontroliuoti savo impulsus ir norus, nugalėti tinginystę, skausmą ir silpnumą. Tas, kuris sugebėjo visa tai užvaldyti savo valios pastangomis.

O riboti savo norus ir impulsus jis mokosi vaikystėje. Per savo tėvus. Pradžioje jie -tėvai – sako „ne“ vaiko norui visą dieną žiūrėti filmukus. Pradžioje jie moko vaiką nugalėti tingumą, sako jam, kad REIKIA tvarkyti žaislus. O vėliau visi tie „negalima“ ir „reikia“ tampa vidiniais. Vaikui susiformuoja psichinis savireguliacijos mechanizmas – bazinis valios formavimosi elementas. Vėliau, vaikui augant, aktyviai tėvų padedamas jis gali naudoti savireguliaciją valios vystymui. Savireguliacija padės jam išmokti nugalėti sunkumus: atkakliai stengtis suprasti sunkų matematikos uždavinį, nepasiduoti tinguliui ir nusivylimui dėl to,kad jis toks sudėtingas. Mokydamasis nugalėti nuovargį ir skausmą, jis gali tapti stipriu ir judriu, nugalėti sporto varžybose.

Susidūręs su tokiu nemaloniu atradimu, kad ne visi jo norai bus pildomi, jis išmoks mąstyti, išmoks perdirbti primityvias emocijas į sudėtingas. O tai – meninio mąstymo vystymosi pagrindas. Taip pat jis ims suprasti, kad be jo ir jo norų yra dar ir kiti žmonės su savo norais. Kad kartais reikia atsisakyti savo norų dėl kito žmogaus. Šie išgyvenimai lemia tokios savybės kaip SĄŽINĖ vystymąsi.

Ir tik tuomet, kai visos šios savybės jau atsirado – valia, sąžinė, gebėjimas mąstyti – taip pat kai jau yra susiformavęs pakankamai didelis kultūrinis ir intelektualinis bagažas, galima jau pradėti skiepyti vaikui norą mąstyti kritiškai. Dažniausia visi šie dalykai įgauna atitinkamą formą (nors, aišku, ne visiškai pilną) paauglystėje.

Sutikite, logiška? Be to, visiškai atitinka psichinio vystymosi dėsnius. Paauglystėje vaikai patys ima dėl visko ginčytis su tėvais. Jų et nereikia mokyti tai daryti. Tiesa, žinant, kad paaugliai didžiąja dalimi dar yra emociškai nesubrendę ir turi mažai patirties, svarbu mokėti atitinkamose situacijoje ištarti jiems tą patį „ne“.

O kas gi gaunasi, kai vaikui nuo pat ankstyvos vaikystės nesakomas žodis „ne“, galime matyti straipsnyje. Vaikai tampa impulsyvūs, nevaldomi. Jų emocijos primityvios ir nesubrendusios, jie bėga nuo bet kokio sudėtingo, reikalaujančio pastangų, užsiėmimo. Kitaip tariant, jie silpni ir infantilūs ir niekada netaps stipriomis asmenybėmis. Taigi – žadėtas straipsnis.

Mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi yra normalu. Tai – didelė klaida

Rašo Darlina Kuncha

Mano liūdna patirtis rodo, jog vaikus yra būtina riboti, kol jie nebus pakankamai suaugę, kad suprastų to ribojimo priežastis.

Auklėti vaikus nėra paprasta. Kiekvienam tyrimui ar statistiniams duomenims kaip auklėti vaikus, yra daugybė tyrimų ir duomenų, kurie siūlo viską daryti atvirkščiai. Kaip gali tokia svarbi mūsų išgyvenimo dalis būti tokia sudėtinga?

Viena tokių problemų yra klausimas, kiek gi suteikti vaikui laisvės priimant sprendimus? Neseniai pasirodęs straipsnis auklėjimo portale Yahoo grįžo prie prieštaringos idėjos, kad vaikai turi mokyti vaikus ginčytis. Ekspertai, taip ir klinikinė psichologė K. M. Flanagan (Kelly M. Flanagan), pateikia argumentus, įrodančius, kad reikia leisti vaikams sakyti „ne“ savo tėvams. Tuomet, kai kiti tvirtina, kad sakyti griežtą „ne“ yra viena pagrindinių tėvų pareigų. Tai kas gi teisus?

Aš sugaišau daug metų, kad išauklėčiau mandagius besiginčijančius vaikus. Ir, būdama tokia pat mama, kaip ir visos kitos, kurios labai bijo neužginčyti savo vaikų, galiu pasakyti jums, kad tai absoliučiai neveikia. Todėl per pastaruosius metus stengiausi ištaisyti žalą, kurią padariau savo dvynukėms. Dabar joms septyneri.

Kai aš buvau maža, man atrodė, kad aš neturiu balso teisės. Buvo „taip, kaip pasakys tėvai, arba gali eiti į visas keturias puses“. Jie priiminėjo sprendimus ir, nežiūrint į mano nuostabius argumentus ir sprendimus, jie buvo gautiniai. Man prireikė visos jaunystės, kad gaučiau balso teisę ir suprasčiau, kad tai natūralu – laikytis savo įsitikinimų ir pačiai nustatyti savo tikslus gyvenime.

Nenorėjau, kad mano mergaitės tai pajustų. Norėjau, kad jos nuo pat pradžių žinotų, kad jos man yra labai svarbios, protingos ir kad reikia jų klausytis, kadangi mūsų visuomenėje bet kurio amžiaus moterims nutinka viskas priešingai. Norėjau, kad mano dukrytės mokėti pasiekti savo tikslą. Jei jos turėjo priežasčių norėti ko nors, arba nenorėti, aš norėjau apie tai žinoti.

Tačiau aš suklydau dėl laiko. Tėvų neryžtingumą vaikai gali suprasti ne kaip norą įsiklausyti į jų nuomonę, o kaip jų silpnumą. Kai mergaitei 3-4 metai, ji laukia jūsų nurodymų, ką jai reikia daryti. Net jei ir prieštarauja. Mažylis turi žinoti, kad jis yra saugus. Kad jūs kontroliuojate visą sprendimų priėmimo procesą. Kad jis gali tikėti tuo, ką sakote.

Iki pat šių metų, norėdama savo mergaitėms išugdyti nepriklausomą kritinį mąstymą, aš ką nors uždrausdavau, o po to leisdavau vaikams pabandyti įveikti tą draudimo barjerą. Kartais keisdavau savo sprendimą, tačiau kadangi vaikai dar negalėjo suprasti to priežasčių, tai aš jų akyse atrodydavau neužtikrinta. Jos įsisavino rezultatą, nesuprasdamos paties sprendimo priėmimo proceso.

Jos nesuprato, kurioje vietoje yra draudimo ribos, todėl imdavo maištauti. Kad patenkintų savo norus, jos imdavosi įvairiausių vaikiškų gudrybių – pykdavo, vaidindavo, įsižeisdavo, ginčijosi, grasino. Aš netyčia paleidau vadžias iš rankų ir reikalas tapo nekontroliuojamas.

Prireikė metų, tačiau kai mano požiūris pamažu pasikeitė, vaikai nenoriai su juo sutiko. Dabar galiu sakyti: „Ne… todėl, kad taip pasakiau aš“ – gerokai dažniau. Turėjau joms parodyti, kad mano autoritetu gali pasitikėti. Ir dabar jos yra daug laimingesnės. Dabar jos nešaukia ant manęs ir neprasivardžiuoja (daugeliu atveju). Jos daugiau nekrenta ant žemės, tartum nebemokėtų vaikščioti, kaip anksčiau, kai jos stengdavosi bet kokia kaina priversti mane ištarti „taip“. Dabar jos žino, kad ramiai ir tvirtai ištartas „ne“ reiškia „ne“. Taip jos užaugs ir pasieks tokį amžių, kai aš, matyt, galėsiu joms leisti aptarinėti kai kuriuos mano sprendimus, jei turės įtikinamų argumentų.

Todėl, suprantama, reikia vaikus mokyti su pagarba ginčyti jūsų sprendimus. Tačiau nevalia to daryti tol, kol jie nėra pakankamai suaugę, kad susitvarkytų su tokia užduotimi, pakol jūs jiems neparodėte, kad jūsų žodis yra galutinis, jei nenuspręsite priešingai ir, kad jūs leisite jiems aptarinėti jūsų sprendimą, jei jie to nusipelnė. Jei elgiatės būtent taip, tai ar galima tai vadinti aklėjimu ginčais? Aš sakyčiau, kad tai – aktyvių komunikuotojų auklėjimas.

parengė: Darius Dimbelis

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Reklama

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


  • Nereikia (64%, 86 balsavo)
  • Reikia parduotuvėse ir transporte (20%, 27 balsavo)
  • Reikia (16%, 21 balsavo)

Viso balsavo: 134
Pradėta - 2020 27 liepos @ 10:56
Pabaiga - 2020 27 rugpjūčio @ 10:56

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Kaip išauklėti kvailą, silpną ir neturintį kūrybinių gabumų vaiką* - nuoroda: https://infa.lt/4042/kaip-isaukleti-kvaila-silpna-ir-neturinti-kurybiniu-gabumu-vaika/