infa.lt

Protestai prieš pensijų reformą. Paryžius | REUTERS

Kalba eina ne apie šiaip paprastą skilimą, o apie tikrą bedugnę santykiuose. Po rimtos socialinės ir ekonominės krizės, kuri tęsėsi nuo 1995 m. gruodžio mėnesio, ir „Geltonųjų liemenių“ judėjimo, šaltasis pilietinis karas Prancūzijoje tarp visuomenės ir valdančiosios klasės pasiekė kulminaciją, rašo Le Figaro portalas.

Ir reikalas jau ne pensijų reformoje, ne jos ekonominiuose, socialiniuose ir teisiniuose aspektuose. Krizė tapo politine. Su lyg kiekviena nauja apklausa tampa aišku, kad daugiau nei du trečdaliai gyventojų palaiko streikuojančius.

Žmonės, tiesą sakant, nebekovoja su socialinio režimo pasikeitimu. Jie protestuoja prieš demonstratyvų sprendimą apie demokratinę bedugnę, kurią vis labiau suvokia kaip įžeidimą, pažeminimą, primestą valdančiosios klasės, nusprendusios peržiūrėti visuomeninį susitarimą.

Niekada šiuolaikinėje istorijoje nesupratimas iir nesugebėjimas susitarti, tarp tautos ir jos politinio elito, nebuvo pasiekęs tokio masto.

Nėra nieko labiau nesuprantamo, nei aklumas politikų, absoliučiai nesuvokiančių, kiek diskredituota tai, ką jie kalba. Ir vyriausiojo pensijų reformos architekto Jean-Paul Delevoye atsistatydinimas nieko nepakeis.

Daugeliui prancūzų „Mond“ informacija apie „dešimties etatų“ slėpimą yra tik dar vienas valdančiosios klasės moralinio žlugimo etapas po Dominique Strausso-Kahno, Jerome’o Cahuzac, Thomas Thévenoud reikalų ir kt.

Prancūzės jaučia tame baisią ir be galo kartojamą žinią: privilegijuotai nedidelei kastai viskas leidžiama, ji pasisavino teisę aukoti kitus.

Valdančiajai klasei šis žaidimas jau pralaimėtas, nepriklausomai nuo rezultato. Kelio atgal jau nėra, sako ji, todėl, kad tai bus penkmečio pabaiga. Toks naratyvas atskleidžia visą politinės sistemos, orientuotos į savo ego kultą, ydingumą: aukščiausias tikslas yra „pasisekti penkerių metų laikotarpio planus“, o ne tarnauti Prancūzijai … Bet kiti scenarijai nėra geresni.

Ar atimti bet kokią reformos esmę, siekiant nuraminti masių pasipiktinimą ir kartu išsaugoti veidą? Bet nieko nepavyks apkvailinti. Nugalėti dar labiau pabloginus situaciją? Įmanoma. Tačiau žmonių sukauptas pyktis ir pažeminimas artimiausiais mėnesiais sukels nepasitikėjimą ir nuolatinį partizaninį karą, kuris galiausiai nustelbs penkerių metų prezidento kadencijos pabaigą.

Ir simboliška, prancūzai niekada neatleis turintiems valdžią to, kad jie sugadino jų šventes, šventą atokvėpio ir santarvės momentą nacionalinėje mitologijoje – svarbiausią įvykių dimensiją, kuri, panašu, apeina valdantįjį elitą.

Kuo tikėti ir ko klausyti po tokios katastrofos? Žlugo ir opozicija. „Kraštutiniai“ nugrimzdo savo kvailystėse ir provokacijose. Tačiau, taip vadinamieji „valstybės“ dešinieji taip pat toli gražu tolimi nuo darnos ir vienybės.

Tačiau Prancūzijos išgyvenama tragedija lyg nematoma: nė žodžio užuojautos paprastiems žmonėms, niekas nepareikalavo vyriausybės nedelsiant nutraukti žmonių kančias ir nepasisakė prieš jos žudantį dreifą ir įkaite užgrobiant šalį, tuo siekiant išgelbėti veidą.

Valdžios iliuzija fantominės reformos atžvilgiu. Prancūzija yra panirusi į precendento neturinčius politinės nebūties chaosą ir tamsą. Pasitikėjimo krizės įkarštyje šalis liko be aukštų moralinių autoritetų, toliaregiškos ir vienijančios išminties, kurios jai šiandien taip reikia. (Kaip ir Lietuvai – infa.lt)