infa.lt

Tęsinys, kitos dalys

Laiką esame įpratę matyti „sutramdytą“ laikrodžio, todėl jis mus dažniau erzina, nei rodosi grėsmingai galingas. O Laiko stichija yra tokia pat galinga, kaip Ugnies ar Vandens ar kitos, ir žmogui ji – svarbiausia, ją reiktų labai gerbti, jausti ir branginti, kad ji atsakytų mums tuo pačiu. Skubantis žmogus ne tik visur vėluoja, jo santykis su laiku yra paremtas agresija – momento „dabar“ jis nenori, jis jau momente „kažkada kitą kartą“, ir veja laiką tekėti greičiau – tas ir teka, senėjimą ir senatvę netrukdamas atnešti…

Tuo tarpu ramus, metodiškai, momentą po momento pergyvenantis žmogus visur suspėja, per dieną nuveikia daug ir neprisidaro sau nemalonumų. Visų mūsų, skirtingų, laikas teka skirtingai, o mes, vietoje to, kad tuo pasinaudotume ar procesą apvaldytume, savą laiko greitį apleidžiam, nebejaučiam, išmainom į standartinį, sutartinį, visiems bendrą ir realiai neegzistuojantį iliuzinį laiką laikrodyje – ar reikia stebėtis, kad ir likęs gyvenimas tada tampa iliuziniu?

Kišama viskas, kas mums visiems bendra – tas pats darbo dienos ritmas, tos pačios taisyklės visose srityse, patarimai kaip gyventi, ką valgyti, kokiais žodžiais ar sakiniais kalbėti norint pasakyti vieną ar kitą teiginį, išreikšti emociją, pasidalinti mintimi – viskas tik sąlygina, teoriškam ir palaiko gyvenimą iliuziniu, neleidžia mums nei žingsnio žengti realybės link. Pavyzdžiui, vergas alkoholį geria, kad lengviau savo dalią pakeltų. Ponas geria, švęsdamas tai, jog jis – ne vergas…

Dar kitas geria dievų šlovei ir valdančių jėgų sveikatai, alkoholis taip pat yra prekė, nešanti pelną, ją įsiūlant kitam, o pačiam juo nesisvaiginant, nes jau pakankamai svaigina auganti tokiu būdu jo piniginė sąskaita… Žmogus valdomas per gąsdinimą negerti alkoholio taip pat efektingai, kaip ir per alkoholio reklamavimą. Kaip manot, negi visus alkoholis veiks vienodai ir tuo pačiu greičiu nuvarys į kapus, jei nuvarys iš viso?

M.Martinaitis sakė, jog „geria per daug kavos, o alkoholis jo kūrybai nedarantis jokios įtakos“… O kiti, iš viso – yra sukurti auksui siekti, rasti ir sukaupti ir, kaip ir visi kiti Golemai, turi savo egzistencijai skirtą laiką, ir jų gyvenimo tikslas juos ir sunaikina. Pinigų vaikymasis irgi kenkia sveikatai – gal ir jį uždrauskim iki dešimtos ryto? Įdomu, jog žmonijai esant visiška įvairiausių vienetų mozaika, vis tik gamtą matome kaip monolitinę vienio sistemą, nors to niekaip negali būti, žinant, kaip žmonių sąmonė aplinką įtakoja…

O labiausiai dėl gamtos išsaugojimo pergyvena tie, kurie jau mažiausiai ją savo kauluose jaučia. Tik gamtoje viskas turi savą laiką ir eina savais ritmais, kaip tu ją į muziejaus vitriną patalpinsi ir procesus joje sustabdysi? Kodėl žmones pasikeitimai technikoje džiugina, o pasikeitimai gamtoje – liūdina, kai abu procesai tiesiogiai susiję?

Kai žmonija be perstojo kur nors kariauja, kovoja, įnirtingiausiai ginčijasi, kažkaip niekas nesustoja pagalvoti, jog gamtoje – ir iš viso, žmogaus aplinkoje, vyksta tokie patys procesai? Pavyzdžiui, šamanai papasakotų apie grunte ir dirvožemyje esančių kristalų kovą su ledu – kristalai žemę šildo, kelia temperatūrą, ledai tirpsta… Bet, ledas per vandenį projektuoja save į ateitį informacijos forma, ir ledynmečių žemėje dar bus.

Kažkaip nepagalvojam, kad augalai savo šaknimis ardo dirvožemį, gruntą, akmenis ir uolas – kodėl esame įsitikinę, kad žemė myli medžius?… Nes žmonėse tiek antagonizmo, jog gamtoje turi vyrauti visiška taika, kaip multiplikaciniuose filmuose, stirna turi draugauti su vilku ir lapė glėbesčiuotis su kiškiu – kitokios situacijos dauguma žmonių jau priimti negali – sąmoningai renkasi iliuziją vietoj realybės?…

Kai vietoj to, vystyk save, augink dvasines galimybes ir vaikščiok po ne tokias materialines erdves laisvalaikiu, ten idėjos išlieka ne tik išnykstančių pas mus čia augalų ar gyvūnų rūšių, bet galima sutikti ir egzempliorius, kokių niekada nesame matę ir tik pasakose ar mituose girdėję, o mokslas sako, kad tokių iš viso neegzistavę…

Kai šitas mūsų iliuzinis pasaulis buvo kuriamas ir švietimas nešė mums Niutono, Dekarto ir Enšteino žinias, jas įsisavinti buvo prasmė, nes tam naujai projektuojamam pasauliui reikėjo vidurinės grandies valdytojų, valstybėms – biurokratų, religijoms – šventikų ir t.t. Bet dabar, praėjus keliems šimtmečiams nuo XVI a. visos tos vietos užimtos, susiformavę jas užsėdę klanai, todėl socialiniai liftai sustabdyti, o švietimo teikiamas primityvias žinias imti nėra prasmės.

Dabar galima tik arba laimėti viską, arba likti be nieko. Ne žaidžiant pagal primestas taisykles, bet apverčiant šachmatų lentą sistemai į veidą. Viską laimi, sugebantys atsisakyti iliuzinių paguodos prizų, ir iš iliuzijos išeinantys, įgyjantys jai imunitetą. Ir išsistatę savo sąmones, sugrįžtantys atitikti save idealų dvasioje, kiek nuo to idealo esi numuštas – su tuo išsiplečia supratimas, randasi matymas, bet kurioje srityje automatiškai atsisijoja grūdai nuo pelų.

Ir… papildai pasaulį valdančiųjų gretas, atsistoji jau kitoje pusėje, nei dauguma – tampi visai kitoks, keistas, nepaprastas, kol kas vienišas. Nes nesi toks kaip tie, kurie iliuziją kūrė, ją valdo ir masėms akis ja užpylę. Kas jie tokie – įvairūs konspirologai mini įvairius pavadinimus, o greičiausiai ir publika tai yra nevienalytė, kas uodeguotas, kas beformis, o kam iš gerklų dūmai rūksta…

Šemčiukas toks yra Rusijoje, jau daug metų keisčiausius dalykus kalba – yra jį nacionaliniu pasakų seneliu vadinančių. Tik jis dar 1986 metais, minėdamas kaip mūsų užkariautojus ar ne Oriono žvaigždynų sistemą, pabrėžė, jog jie vieninteliai Visatoje užkariautas teritorijas valdo, įvesdami ten valstybę kaip valdymo formą ir įvesdami ten pinigus.

O kitos Visatos jėgos ar pajėgos net nežino, nei kas tai yra, nei koks tų priemonių demoralizuojantis poveikis vietiniams gyventojams. Kaip sakoma, neprašo jie pagalbos – t.y.mes neprašom pagalbos – tai ji mums ir neteikiama…

Pasakorius tai pasakorius, o esminį dalyką užkabino! Valstybė, kaip valdymo forma, ir pinigai. Kol tai Žemėje bus, tai iš esmės niekas čia pas mus nesikeis. Reikia „naujos žemės“ (pasaulio) ir „naujo dangaus“ (valdžios). Juos turi sukurti tik naujas, kitoks žmogus. O kas sukurs naują žmogų? – Ogi jis pats turi save susikurti! Kaip sakoma, jei nesieki tapti dievu, tai tavęs šioje žemėje jau ir nebereikia, balasto ir taip pakanka…

Vandenio epocha prasidėjo, kažkas turi visą tą velnio vandenį supilti atgal, iš kur jis išsiliejęs. Ir žmogus, kuriame sąmonės materijos procentas nesiras ir neaugs, žmogus, kuris iš vandens sudarytas ir liks, kaip buvęs, bus išpiltas lauk su visais tais vandenimis kartu – žemė keičiasi, gamta, orai, augalai ir gyvūnai. Reikia suprasti, kur link, kodėl, kam atėjęs laikas ir keistis kartu. Tai ir yra vienintelis prasmingas mokslas, tyrinėjimas ir mokymasis – žiūrėti, kur link suka gamta ir suktis su ja kartu. Visi kiti mokslai yra nereikalinga ir situaciją tik apsunkina.

Kai sakoma „eiti koja kojon su laiku“ tai turima omeny greičiau neatsilikimas nuo mados, nuo visų naujovių ir progreso. Tik tam pačiam laikui bėgant, šiandienos mada rytoj jau iš mados išėjus, progresas muštas dar didesniu progresu, o buvusios didžiausios naujienos atsidūrę šiukšlių dėžėj.

– Kaip atskirti, ką laikas atneša kaip realią permainą, o kas – dirbtinai sugalvota ir yra negyvybinga nuo pat pradžių? Tik gyvas žmogus atskiria gyvą dalyką nuo dirbtinai sukurto ir atsirenka, ką jam imti iš laiko ir įsisavinti, o ką palikt ramybėj ir nekreipiant dėmesio praeit pro šalį – kuo daugiau gyvybės tavyje, tuo sėkmingiau šitas procesas tau einasi. O, kad save reikia gyvinti, sąmoninti, dvasinti, kaip galima daugiau su realybe liečiantis, ir vengiant visokių dirbtinybių ir iliuzinių realijų, tai čia jau savaime turėtų būti aišku.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji